Prie gretimo stalelio

 

Andra Neiburga (1957–2019) – latvių prozininkė, vertėja, kelių knygų autorė. Apsakymas Pie blakus galdiņa  – iš antrojo jos apsakymų rinkinio „Stumk, stumk“ (Stum, stum, 2004).

 

 

Mergina sėdėjo prie gretimo stalelio, tamsiausiame kavinės kampe. Išblyškusi, nervinga. Veidą slėpė šešėlis, šviesa nuo žemai pritvirtinto mažo sieninio šviestuvo, kokie degė prie kiekvieno stalelio, krito ant jos rankų, kurios nė akimirkos neišbuvo ramiai – tai nervingai šluostė nematomus trupinius nuo tamsiai raudonos klijuotės, šioje pigioje vietoje atstojančios megztą staltiesę, tai tvarkė dirbtines gėles vazelėje arba sukinėjo apie pirštą siaurą žiedą, – tai nebuvo vestuvinis žiedas, tiek tai aš pastebėjau.

Lauke šlapią sniegą krėtė baltais šuorais, ji įėjo prieš kokias penkiolika minučių, nesidairydama aplink, lyg gerai žinomoje ir pažįstamoje vietoje, perėjo visą salę – labai tikslingai ir ryžtingai, ilgais, truputį svyruojančiais žingsniais, vanduo nuo jos šviesių, nelygiai nudažytų plaukų lašėjo ant veido ir nuo ilgaplaukių sintetinių kailinukų kuokštų varvėjo ant grindų; kailinukai buvo trumpi, aukščiau kelių, kurie – matėsi per plonas nailonines kojines – buvo nušalę mėlynai oranžinėmis dėmėmis, – visa tai aš spėjau įsidėmėti per tą trumpą akimirką, kol ji įveikė atstumą nuo durų iki mano stalo, jau iš arčiau pastebėjau, kad akis ji apvedžiojusi juodai, nepagailėta ir blakstienų tušo, o lūpos bei skruostai švytėjo mėnulio blyškumu. Rankinuko ji neturėjo.

Mergina atsisėdo prie stalelio kampe, šalia manojo; ne atsisėdo – greičiau įdribo į kėdę ir tuoj pat į kišenę įkišo ranką, nervingai ir piktai ten pasiknaisiojo, ištraukė ją ir pradėjo graužti nagus.

Barmenas nukreipė į ją tingų žvilgsnį ir linktelėjo galva, bet nenutraukė pokalbio su moterimi prie baro, stambia peroksidine blondine giluminiu prikimusiu balsu, juoda odine striuke, išsiplėtusiomis kraujagyslėmis išraudusiame veide, lengvai papurtusiomis akimis. Nesunku buvo įsivaizduoti, kad ji dirba turguje netoliese ir atėjo savo vakarinės normytės – mokestį už užsakymą barmenui ji jau buvo pabėrusi smulkiais.

– Nori užrūkyti? – spėjau, pasisukusi į merginą.

– Taip. Ir?

Atsakymas buvo greičiau abejingas nei nemandagus, ji tik pripažino faktą – taip – ir net nepažiūrėjo į mane. Išsitraukiau „Dunhill“ pakelį.

– Prašom.

Mergina, nepasukdama galvos, apdovanojo mane kreivu, lyg ir piktu žvilgsniu pro drėgnų, ant kaktos užkritusių plaukų kuokštus, vis dėlto cigaretę paėmė; pastebėjau, kad tamsiai rudas nagų lakas apsilaupęs ir primena grindų dažus, man labai patiko toks nubrūžintas tamsrudis nagų lakas. Cigaretę ji iškart įsikišo burnon, be jokios gracijos, be gesto, sukando dantimis kaip bernas, dalykiškai ir godžiai, sušalusiomis rankomis susirado žiebtuvėlį šlapių kailinių kišenėje, – kad tai padarytų, ji turėjo persikreipti ant kėdės, ir kailinukai atidengė koją iki tamsiai rudos kojinės krašto, – man pasirodė, kad po jais ji nesegi sijono. Mergina užsirūkė. Keli šlapi kailinių plaukeliai buvo prilipę jai prie pirštų ir pateko į burną, paėmusi cigaretę į kairę ranką, dešine ji stengėsi nurankioti nuo liežuvio nematomus plaukelius.

Barmenas suriko per salę:

– Sani, ko nors gersi?

– Ne, – atsisakė mergina.

Barmenas pusbalsiu tęsė pokalbį, o pavadintoji Sani galų gale lyg ir atsipalaidavo, laisviau įsitaisė ant kėdės, ištiesė ilgas kojas, giliai įkvėpdama dūmus, primerkė akis.

Šioje vietoje buvau pirmą ir – tikriausiai – paskutinį kartą, nors pro šalį praeidavau kasdien. Šlapdriba ir drėgmė mane čia įvijo einančią iš biuro, – koks gi normalus žmogus lankosi kavinėse netoli turgaus ir geležinkelio stoties? – plastikiniai stalai, bjaurios žvakidės, tamsios faneros sienų apdaila, vos juntamas pasenusių cigarečių dūmų ir pridegusio aliejaus dvokas, papilkėjusios mėsos salotos vitrinoje, apdžiūvusios picos gabalai, kuriuos siūlo pašildyti mikrobangų krosnelėje.

Užsisakiau tik arbatos. Neturėjau su savimi nei laikraščio, nei knygos. O ši vieta buvo pakankamai gera stebėti žmones, kokių nepažinojau savo kasdienybėje – toje siauroje aplinkoje, kurioje visi atrodėme esą iš vienos planetos, kurioje nesmirdi, bet kvepia – net tualetuose ir meilės guoliuose, kurioje visi praslysdavo vienas pro kitą, nesusiliesdami ir neužkabindami, vartodavo daug skambių žodžių, nelįsdami į vienas kito tamsiuosius užkaborius.

Smalsumas pynėsi su lengvu nepasitenkinimu visa aplinka ir negera nuojauta, kad galbūt tai, ką matau čia, yra tas tikrasis gyvenimas, kurio metų metais ieškojau ne tose vietose. Toks atradimas manęs nė kiek nedžiugino. Buvau gan daug padariusi, kad užmirščiau savo vaikystę Rygoje, Maskvos rajone, šeimoje, kur tėvas gėrė, o laiptinė dvokė tualetu.

Apsidžiaugiau, kad esu taip neutraliai apsirengusi – džinsais ir neperpučiama striuke – čia niekas negalėjo žinoti, kokios firmos ta striukė ir kiek ji kainuoja.

Kavinės durys atsidarė dar kartą, įleisdamos gatvės triukšmo ir drėgno vėjo gūsį. Įėjo bičas, vaikinas, būda – platus kaip spinta, skusta galva, odine, taip, žinoma, odine striuke. Jis pasipurtė, prunkštelėjo kaip didelis šuo ir atsisėdo tarp durų ir baro. Barmenas akimirksniu pertraukė pokalbį, pripylė stiklą, atrodo, 150 gramų armėniško konjako ir nunešė jam. Būda, nežiūrėdamas į barmeną, išsitraukė iš kišenės suniurkytą penkinę ir numetė ant stalo.

– Tvarka.

Barmenas kaip laižyte nulaižė.

Būda žiūrėjo… į mane? Ne, į merginą prie gretimo stalelio, ir aš per akimirką pajutau įtampą tarp jųdviejų – lyg stygą ties nutrūkimo riba, lyg magnetinį lauką, kuris du tam tikros masės kūnus sulaiko vietoje, neleisdamas nei nutolti, nei priartėti.

Būda nepasakė nė žodžio ir nejudėjo. Sėdėjo didelis kaip namas ir tik žiūrėjo. Viena horizontali raukšlė ant kaktos – ne rūpesčių, bet riebalų raukšlė, giliai paskendusios akys, maža Čingischano barzdelė, žiedas ant mažojo pirštelio ir auskaras ausyje. Pats ramus, taip pat ir rankos labai ramiai gulėjo ant stalo – kaip raudonos šviežios mėsos gabalai ant turgaus prekystalio.

Mergina atsistojo – lėtai ir sunkiai kaip sulėtintame filme ir tarsi ne raumenų, bet valios pastangomis įveikdama milžiniškos gravitacijos lauką patraukė per salę link vyriškio, kuris iki šiol neleido savo veide pasirodyti nė mažiausiam emocijų šešėliui.

Ji atsisėdo priešais jį, ant paties kėdės kraštelio, keliai stipriai suspausti, rankos neramiai sudėtos. Rūkstanti cigaretė buvo palikta peleninėje ant stalo.

Dabar būda į ją nebežiūrėjo – tik per viršų, tik pro šalį, visą laiką kažkur į sieną ar į lubas už jos, o gal į savo paties vidų.

Bet merginos akys, tokios lyg išgąsdintos, mėgino jo žvilgsnį nutverti ir įkalinti.

Būda prie savo konjako dar nebuvo prisilietęs. O mergina pradėjo kalbėti – pašnibždomis, labai greitai, sujaudintai, rankos mėgdžiojo žodžius, – bet ne plačiais gestais, o tik smulkiais krustelėjimais, lyg jos rankose būtų nematomi virbalai ir ji mėgintų sumegzti tą ilgą pasakojimo žodžių srautą į kokį nors prasmingą, įtikinamą raštą.

Atrodo, ji dar labiau išblyško, dar smarkiau pamėlo šešėliai po akimis, o gal tik mano vaizduotė ją apdovanojo šiuo blyškumu, arba šviesa, sniegui rimstant, tapo mažumėlę ryškesnė ir, įsilauždama pro kavinės langą, visą prakaulų jos veidą padengė vėsia patina.

Akies kampeliu pastebėjau kažkokią porelę, ketinančią atsisėsti prie gretimo stalelio, kur ką tik sėdėjo mergina, pasisukau ir nelauktai aštriai pasakiau:

– Užimta.

Nežinau, kodėl. Man atrodė, ji vėl sugrįš. Man norėjosi, kad ji sugrįžtų.

Pora atsisėdo nuošaliau, tokie abu jau gerokai įmetėję, tarp penkiasdešimties ir penkiasdešimt penkerių, skirtingi, kaip susipažinę per pažinčių tarnybą, – pagalvojau aš, – ir atėję į pirmąjį pasimatymą. Moteris, didelė, masyvi, smarkiai ir ryškiai išsidažiusi, išsikvėpinusi pigiais kvepalais. Juodi, vešlūs, bet pablukę plaukai garbanojosi apie galvą, ilga juoda odinė striukė, – ar iš tikrųjų čia absoliučiai visi rengiasi oda? – storos blauzdos juoduose iki kelių batuose, labai purvinuose. Batų aulo viršus buvo per siauras stambiai kojai, ir užtrauktukas per kokį centimetrą nuslydęs žemyn. Rankinukas su auksine grandine, auskarai blizgantys ir ilgi. O vyro pilvukas apvalus kaip voro, nors pats smulkaus sudėjimo, smulkių kaulų; juodpilkis megztinis su elniukais taip švelniai prigludęs, žili ploni plaukai perskirti per plikę. Vyriokas stengėsi būti galantiškas – atstūmė moters kėdę nuo stalo, padėjo nusivilkti striukę. Po jos striuke vąšeliu megztas megztinis didelėmis skylėmis, juodas, prigulęs, toks, kad iškeltų krūtis, o išmegztose skylėse bolavo purvina šviesi liemenėlė. Sėsdamasi moteriškė paguldė krūtis ant stalo, šypsojosi, bet taip truputį niekinančiai, – aš jaučiau, kad jie antrą kartą nesusitiks.

Tuo metu mergina kalbėjo dar greičiau, – girdėjau jos balsą, truputį monotonišką, apsiblaususį, tokia lyg ir teisinimosi intonacija, įtempiau klausą, tačiau negalėjau atskirti nė žodžio.

Ji daugiau nebemedžiojo vyriškio žvilgsnio, nuleidusi galvą žiūrėjo į stalą, kažką ant jo paišė pirštu, plaukai užkritę ant akių, ir kas akimirką nubraukdavo juos kaire ranka, vogčiomis mesdama greitą žvilgsnį į vyriškį, kol dešinė nebaigė piešti apskritimų ir kvadratų, apskritimų ir kvadratų, o kartais širdžių, bet burna nebaigė kalbėti, kalbėti ir kalbėti.

Vyriškis vis dar nebuvo palietęs savo taurės ir vis dar žiūrėjo pro šalį.

Jau nebesnigo, lauke sutemo, bet aš dar nenorėjau išeiti ir užsisakiau antrą arbatos.

Pagaliau mergina nutilo.

Už lango sustojo mašina ryškiai šviečiančiais žibintais, ir abi nejudrios figūros akimirksniu virto siluetais, kaip nevykusioje, prieš šviesą darytoje fotografijoje.

Mašina apsisuko ir nuvažiavo, mergina sujudėjo, vyriškis ištiesė milžinišką ranką, paėmė taurę, išgėrė ją vienu gurkšniu, atsipūtė, sušvokštė, nusišluostė lūpas. Mergina kažką smulkaus, paslėpto po delnu, pastūmė per staliuką, ir vyriškis nežiūrėdamas įsidėjo tai kišenėn.

Tada jis pagaliau kažką pasakė, porą žodžių, aš, žinoma, negirdėjau, ką.

Merginos pečiai suglebo, rankos aprimo, veidas pasislėpė už plaukų. Visa figūra staiga lyg nuvyto – kaip gėlė vazoje.

Vyriškis pakilo, dar kartą nusistebėjau jo milžinišku stotu, pakilo ir apsitampė kelnes, atsisveikindamas linktelėjo galva barmenui, perkošė žvilgsniu kavinės lankytojus, lyg ieškodamas kokio pažįstamo, vieną akimirką jo žvilgsnis palietė ir mane, nuo šio pro šalį slystančio žvilgsnio man pasidarė nejauku, o tada, braudamasis link durų pro merginą, vėl pro šalį ir virš jos žvelgdamas, pataršė jai plaukus tokiu, atrodytų, tėvišku ir kartu žeminančiu būdu – pradžioje lyg švelniai, bet visgi šiurkščiai suimdamas juos delnu, o paskui nežymiai, bet stipriai trūktelėdamas. Greičiau pajutau, nei mačiau, kaip mergina iš skausmo išsiviepė.

Dzingtelėjo durų varpelis, ir jo neliko.

Mergina pakėlė galvą, atrodė nustebusi, lyg ką tik pažadinta, lengvai paraudusi. Ji akimirką pamąstė, sukišo rankas į kailinukų kišenes, pakilo, pasvarstė, lyg pasviro kūnu į durų pusę, sustingo šia nenatūraliai kreiva poza, stebuklas, kaip ji nepargriuvo, kaip išvis įmanoma taip išstovėti, o tada pasisuko ir grįžo prie savo ankstesnio staliuko kavinės gilumoje.

– Čia porelė norėjo atsisėsti, – tariau, – bet neleidau.

– Ačiū.

Mergina atsisėdo.

Vėl pasiūliau cigaretę, ji neatsisakė. Šįsyk paskubėjau pasiūlyti ugnies ir galėjau iš arti apžiūrėti jos veidą. Akys pasirodė mėlynos, kakta šiek tiek spuoguota, visai nedaug, antakiai natūraliai šviesūs, padažyti juodu pieštuku, supratau, kad iš tikro ji blondinė, ir pagalvojau, kad šviesi ji turėtų būti visur.

– Gal galiu atsisėsti prie tavo staliuko? – paklausiau.

Mergina nepatikliai dėbtelėjo į mane.

– Ar tu lesbė?

– Ne, rašytoja, – atsakiau. Ir pagalvojau, kad šis atsakymas turi mažai ką bendro su klausimu.

Vis dėlto mergina išsyk pasidarė nuolaidesnė. Iš nuostabos prasižiojo.

– Gerai, – tarė ji.

Aš persėdau.

– Gal ko nors išgersim?

– Nu, nežinau, – atsakė ji.

– Vyno?

– Mane erzina vynas. Po jo tiktai galvą skauda.

– Tada konjako?

– Nu, galbūt šampo.

Pamojau barmenui.

Užsakiau jai šampano, riešutų. Elegantiškas išgėrimas, šyptelėjau.

Sau paėmiau „Hennessy“, 50 gramų. Taip, ir du kavos, vieną baltos.

Iš tikro nebuvo ką kalbėti, ir mes gan įtemptai laukėme užsakymo.

– Tave vadina Sani?

– Taip. Ne. Tai pravardė. Tikras vardas Solvita.

– Sani. Malonu. Kaip saulė. Saulėta. Tu tokia esi?

– Ką? Kokia?

– Saulėta.

– A. Nu aš než’. Taip, galbūt.

Atnešė kas užsakyta. Konjakas, mano milžiniškai nuostabai, šioje vietoje – pašildytoje taurėje. Tai pradžiugino.

Jaučiausi atsiribojusi nuo visko, kas čia vyksta, ir todėl labai laisvai. Juk tai pagaliau buvo filmas apie kažką kitą, kuriame vaidinau tiktai statistės vaidmenį, mažai pareigų ir jokios atsakomybės.

– Ko šypsaisi? – paklausė Sani.

– Šiaip sau. Matai tuos žmones prie gretimo stalo?

Per tą laiką ten buvo atsisėdę jau kiti du kavinės lankytojai. Jaunesnio amžiaus, iš išvaizdos abu tokie paprasti, nekrintantys į akis. Abu su paltais, moteriai ant galvos didelė ilgakailė kepurė, pilkai violetinė.

– Nu, matau. Nu?

– Nori, aš tau apie juos papasakosiu?

Mergina truktelėjo pečiais.

– Jie yra įsimylėję. Ir atėję į slaptą pasimatymą.

– Iš kur žinai?

– Matai? Tu matai, kaip kalbasi? Visą pasaulį užmiršę, giliai giliai skęsdami vienas kito akyse. Taip žmonės kalbasi tik santykių pradžioje. Moteris persisvėrusi per stalą, kad būtų kuo arčiau vyriškio, skruostai įraudę, akys spindi. Ji netekėjusi. O vyras – taip. Galbūt abu dirba vienoje įstaigoje. Arba susijusiose – jis, pavyzdžiui, būna siunčiamas pas ją suderinti kokių nors dujų arba elektros sutarčių.

– Nu jau, eik sau! Iš kur žinai?

– Na, kaip – ji pasipuošusi – ne per daug, bet vis dėlto. Galima matyti, pasimatymui ruošėsi. Ji tik su rankinuku, ir mažu – taigi neatėjo tiesiai iš darbo. O vyras – nei šiaip, nei taip. Apsirengęs visai kasdieniškai. Ir už kėdės du „Rimi“ maišeliai su pirkiniais. Be to, slapta kas akimirką dairosi į laikrodį. Taigi – žmonai bus pasakęs, kad išėjo į parduotuvę. Ir maišeliai su pirkiniais yra jo alibi.

– Ee… – nustebinta nutęsė mergina. – Nu tu duodi.

– Taip, ir dar – ji geria vyną, jis – arbatą. Taip pat mielai gertų vyną, bet – žmona užuos.

– Kaip tu taip sugebi?

– Na, juk jau sakiau, esu rašytoja.

– Mmmmm… tada turi apie mane parašyti.

– Manai?

– Mhm.

– Tau nekaršta? Nenori nusivilkti kailinukų?

– Aha, gerai. Dabar šilčiau, nuo to šampo tikriausiai.

Aš padėjau, užmetėm kailinukus ant kėdės, sijonas, žinoma, buvo, tik labai trumpas; ir blankiai žalia megzta palaidinė, aptempusi beveik vaikišką kūną, raktikauliai kaip siauros valtys, kaklas gležnas kaip vaiko, plonytėlė kaip voratinklis grandinėlė apie kaklą, aukso spalvos. O gal ir auksinė, taip, tikriausiai auksinė, jei jau tokia plona.

– Na, tai papasakok apie save, – paraginau. – O kas buvo tas vaikinas?

– Ak. Jis man toks, kaip pasakyti… kažkada buvo mano vaikinas, o dabar… nu, vobščem, išsiskyrėme mes. Bet jis man duoda darbo. Išsiversti dabar sunku.

– Kokio darbo?

– Ai, nesvarbu. Prekyboje ir šiaip. Nieko ypatingo. Tai šis, tai tas. O dabar aš jam truputį skolinga, ir…

Merginos rankos vėl pradėjo greitai judėti, ir aš pastebėjau, kad ant piršto nebėra siaurojo žiedo.

– Tu jam atidavei žiedą?

– Aha. Nu – tik laikinai, tipo užstatą. O jis pats man jį dovanojo, kai dar buvome kartu.

Mergina patylėjo.

– Auksas, – pridūrė tada beveik išdidžiai. – Ir grandinėlė taip pat, – lengvu judesiu palietė kaklą.

Aš ištiesiau ranką ir prisiliečiau taip pat. Vaiko oda. Grandinėlė kaip smėlio grūdeliai tarp pirštų.

– Graži? – džiaugsmingai paklausė ji.

– Graži.

– Jis manęs nenuskriaus, – staiga labai užtikrintai pareiškė mergina. – Niekada. Jis tiktai grasina.

Ir vėl užsisklendė savyje.

– Kava aušta, – pasakiau aš. – Dar šampano nori?

– Aha.

– Na, tai papasakok apie save.

– Tu užsirašysi? – paklausė su naiviu pasitikėjimu.

– Ne, taip atsiminsiu.

Sani pasakojo.

Tai buvo labai paprastas pasakojimas, kurio klausiausi tik viena ausimi, ir man atrodė, kad aš jai galėčiau tai papasakoti geriau negu ji man. Man jau seniai atrodė, kad apie gyvenimą žinau viską, išskyrus kažką svarbiausio.

Blondinė prie baro buvo prisigėrusi, ji miegojo, galvą pasidėjusi ant rankų, o plaukų galai mirko kažkokio gėrimo balutėje ant poliruoto baro paviršiaus.

Slaptieji įsimylėjėliai atsisveikino – jie karštligiškai gniaužė vienas kitam rankas, o vyriškio žvilgsnis buvo baikštus ir lakstantis aplink…

Kavinės gilumoje, lyg kokioje nišoje, būrelis trisdešimtmečių vyrukų pliekė kortomis. Vienas priminė kažkokį televizijoje matytą žurnalistą.

Mergina dėstė atsitikimus. Tiktai atsitikimus. Jos balsas skambėjo aistringai, ir barmenas – jau be prašymo – įpylė jai dar stiklą šampano, o aš kas akimirką pritariamai linksėjau galva arba nustebusi kilnojau antakius.

Atsitikimai manęs nedomino. Domino tai, kas už jų. Bet to niekas nenorėjo pasakoti. O gal ir nežinojo.

Prisiminiau tokį draugą, kuris sakė, kad savo tėvą bent šiek tiek pažinęs tik prieš pat jo mirtį. Paskutiniais mėnesiais jis lydėdavęs tėvą pasivaikščioti. Tėvas žinojęs, kad greit mirs. Savo klajonėse jie kartu išrinko net antkapį ir tėvo amžinojo poilsio vietą. Niekur daugiau nebereikėjo skubėti – kada visa kasdienybė jau už nugaros, o svarbiausia – priešakyje.

Momentas pokalbiams.

Paskui dažnai įsivaizduodavau šiuos neskubius ir lėtus pasivaikščiojimus – miglotai rudeniškame parke, žinoma; šiuos lėtai kaip vandens lašai tekančius žodžius. Kaip kine. Man norėjosi būti tuo draugu. Gal dabar jis žinojo esmę. Bet man nesakė. Jis taip pat atpasakojo tik atsitikimą.

Sani čiurleno kaip upelis.

– O meilė? – staiga paklausiau.

– Kas?

– Meilė? Gyvenimas? Ir mirtis?

Žinojau, kad tai nemaloni provokacija. Tačiau atsakymo nelaukiau.

– Bet juk aš tau pasakoju! – atkirto truputį suerzinta Sani. – Apie ką tada pasakoju? Argi nieko nesupranti?

– Ar tu save pažįsti?

– Eik sau!

– Aš savęs – ne.

– Liaukis, tu mane gąsdini. Tu girta?

– Ne, – atsakiau. – Pasakok toliau.

Aš klausiausi, negirdėjau ir svaigau nuo to, ką jaučiau savyje, šis pojūtis persekiojo mane dažnai, jo bijojau ir kartu troškau. Lyg eičiau koridoriumi, ilgu ir tamsiu, labirintu, nenujausdama, kas laukia už kito posūkio, ką veidrodyje pamatysiu ateinant priešais save. Pažinsiu save? Ar pasiklysiu ūksmingose sielos anfiladose? Ir kas žino – žaltvykslė tai ar kelrodis žiburėlis, viliojantis gelmėn? Ar ne saugiau likti saulėje, prie įėjimo?

– Nu, juk tu nesiklausai! – sugrąžino mane tikrovėn Sani balsas. – Tu išvis nieko negirdi! Tu prisigėrusi!

Ji buvo pikta.

O taip, buvau. Aš buvau. Girtėjau greitai, man daug nereikėjo, 100 gramų konjako ir truputis vaizduotės mane visuomet panardindavo į banalius ir neproduktyvius apmąstymus apie esmės paslaptis.

Sani skruostai jau buvo visai išmušti raudonomis dėmėmis, lūpos degė, akys irgi, ir aš apkabinau ją per liemenį, kuris buvo toks plonas kaip mano paauglės dukters.

– Aš viską girdėjau, – pasakiau raminamai. – Absoliučiai. O dabar man reikia eiti, metas vėlus. Ir čia tvanku.

Pakviečiau barmeną.

Pradėjo grįžti minčių aiškumas. Vėl mačiau prirūkytą patalpą, televizorių lubų kampe virš baro, girdėjau rusišką dainelę apie mergaitę iš aukštuomenės, o žmonės prie aplinkinių stalelių jau taip pat buvo kiti.

– Mes greit užsidarysim, – tarė barmenas.

– Prašom sąskaitą.

Piniginės iš rankinuko neėmiau, kad niekas nematytų jos turinio – kreditinių kortelių ir gan storo pinigų pluošto. Užčiuopusi reikalingą kupiūrą, padėjau ant stalo. Truputį pradėjo skaudėti galvą.

– Sani?

– Taip?

– Nenori važiuoti pas mane? Man būtina išgerti geros arbatos. Bet nesinori to daryti vienai. O tu gausi dar šampano. Labai gero šampano. Jei norėsi, žinoma.

– Ir tada tu išklausysi iki galo?

Kažkuri mano pažįstama kartą pasakė – nebaisu mirti, baisu mirti neatsisveikinus. Numirti neišsipasakojus tikriausiai tą ir reiškia – numirti neatsisveikinus.

– Gerai, taip, žinoma, – tariau.

– Ir parašysi?

– Na, taip.

Užsivilkau striukę ir rusišku stiliumi apsivyniojau skarą. Nežinia kodėl, Sani tai pasirodė juokinga. Ji atsikėlė nuo kėdės, ir aš pastebėjau, kad ant kojų laikosi netvirtai. Padėjau apsivilkti kailinukus.

– Tu toli gyveni?

– Važiuosime taksi, – atsakiau.

Mašinoje Sani miegojo, padėjusi galvą man ant peties, o jos burnos kamputyje susikaupė permatoma seilė. Kvėpavimas buvo ramus kaip vaiko, bet smirdėjo blogu šampanu ir cigaretėm. Iš rankinuko išsiėmiau nosinę ir švelniai nušluosčiau jai burną.

Vėl snigo, ir už priekinio stiklo šlapio sniego dribsniai mašinos žibintų šviesoje sukosi galvą svaiginančiame sūkuryje, atrodė – mes lekiame kosmose, visatoje, tarp miriadų žvaigždžių, ir man nesinorėjo, kad šis kelias baigtųsi.

Ir tada mes atvažiavome.

Pušyse ošė jūros vėjas.

Vartai prasivėrė tyliai. Sode, veikiamos jutiklių, iškart užsidegė lempos.

– Oje, – atsiduso Sani.

– Na, taip, – pasakiau aš. – Gyvenu čia. Namas išties nėra didelis.

Nežinia kodėl, jaučiausi truputį nepatogiai.

Prie židinio mes gėrėme žaliąją arbatą, nuo kurios mintys pasidaro negailestingai aiškios, ir sausą šampaną, kuris protą įsiaučia į smulkučių sidabrinių oro burbuliukų šydą, o merginai nebuvo skanu, ir tada aš nurengiau Sani, apsvaigusi ji leidosi, kūnas virpančių liepsnų šviesoje atrodė šiltas, švarus ir nekaltas, o drabužiai dvokė truputį gaižiai, nunešiau juos į skalbimo kambarį ir paskui ją pačią nuprausiau duše, o ji juokėsi – juokėsi ir sakė, kad niekada nėra buvusi tokiame elegantiškame duše, su tokiais čiaupais, ir niekada jos nėra praususi moteris, nuo vaikystės, nuo to laiko, kai jiedvi su mama eidavo į pirtį, nes jų namuose nebuvo karšto vandens, ir dar kažką vis kalbėjo, bet aš nesiklausiau, nes tai vėl buvo tik atsitikimai ir atsitikimai, bet esmė, bestija, kaip paprastai, kaip visuomet, kaip dažniausiai slydo pro šalį – čia pat greta ir vis dėlto nesugaunama.

Be to, Sani nelabai laikėsi ant kojų, ir turėjau būti dėmesinga, kad ji nepaslystų ant dušo kabinos plytelių.

Mes atsibudome vėlai, šlapdriba buvo nurimusi, pušys už lango stovėjo sustingusios ir nejudrios akinamai baltame apklote, negailestingai švariame ir giedrame sušalusio dangaus fone. Jūros nesigirdėjo.

Sani paslėpė veidą mano kaklo duobutėje.

– Labas rytas…

– Labas rytas, – tariau aš, nemaloniai jausdama jos prisilietimą. Ir man buvo truputį gėda dėl šio pojūčio.

Dalykiškai atsikėliau, išviriau kavos su cinamonu. Padengiau stalą valgomajame prie didžiojo terasos lango.

Pirmosios iš Olandijos atkeliavusios tulpės ant stalo, geltonos kaip saulė.

Viskas čia buvo taip neįsivaizduojamai harmoninga ir gražu. Iš tiesų – nesupratau, ko dar ieškau.

– Kada tu parašysi? – paklausė Sani, keldama prie lūpų puodelį kavos.

– Aš? – man netyčia ištrūko juokas. – Ką tu? Aš tave apgavau. Juk nesu jokia rašytoja.

 

Vertė Jurgis Banevičius