„Pradedame rytoj. Nugalėsime. Arba žūsime. Trečio kelio neduota“: suprasti Mordorą

Sekmadienį buvau prie Klaipėdos piliavietės, šalia kurios renkami daiktai karo pabėgėliams iš Ukrainos. Daug žmonių, atnešančių šiltus rūbus, pledus, čiužinius, savanoriai, kalbantys įvairiomis kalbomis, Klaipėdos rusai, atnešantys daiktus, visuotinė parama Ukrainai, ori nuotaika, brangūs vokiški automobiliai, atvežantys gerą labdarą, gražus saulėtas sekmadienis Klaipėdoje, švarūs šaligatviai, spindintys renovuoti namai, taiki europietiška idilė. Bet tuoj pat sužinau iš draugų Ukrainoje, kad prie Poltavos okupantai sušaudė mikroautobuso keleivius, kad Chersonas yra puolamas ir blokuojamas, o rusų kareiviai jo prieigose žudo taikius gyventojus.

Jums sunku šį karą suprasti racionaliai? O jo racionaliai net ir nereikia stengtis suprasti. Reikėjo klausytis pačių niūriausių analitikų prognozių. „Naujojo Židinio-Aidų“ 2014 m. Nr. 5 išspausdintas Algirdo Narbuto straipsnis apie Rusijos kaip atgijusios Trečiosios Romos koncepciją „Trečioji Roma? Trečiasis Reichas? Trečioji Šventykla?“. Klaipėdos universitetas išleido studiją apie paramilitarizmą, partizaninį karą, karinius konfliktus, Rusijos „minkštąją“ agresiją, istorijos vaidmenį ir galimybes priešintis agresoriui (V. Jokubauskas, J. Vaičenonis, V. Vareikis, H. Vitkus, Valia priešintis: paramilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos, Klaipėda: Druka, 2015). Norėčiau pateikti keletą ištraukų iš publikacijų, kuriose bandoma suvokti padėtį racionaliai ir kalbama apie tai, kad Putino veiksmai yra labai toli nuo bet kokio racionalumo.

●

Dar 1993 m. vieno Nyderlandų gynybos ministerijos planavimo dokumento rengėjai nuspėjo, kad labiausiai tikėtina grėsmė taikai ir stabilumui Europoje yra konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos. Beveik tuo pačiu metu Samuelis Huntingtonas garsiajame straipsnyje „Foreign Affairs“ konstatavo neišvengiamą civilizacijų susidūrimą, kad šis vyks civilizacinio lūžio ribose; Vakarų ir Rytų krikščionybės civilizacinė riba Ukrainos teritoriją dalina perpus, bet karinis konfliktas yra mažai tikėtinas dėl abiejų tautų bendrumo. Tuo metu, nepaisant ankstesnių Henry Kissingerio ir Zbigniewo Brzezińskio prognozių, patys amerikiečiai susigriebė, kad atidavė Ukrainą Rusijos įtakos sferai. O Rusijos elgesį Ukrainoje ir Rytų Europoje buvo galima prognozuoti laiku perskaičius Januszo Bugajskio ir Edwardo Lucaso studijas. 2008 m. E. Lucasas knygoje „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“ įžvalgiai konstatavo, kad „grįžome į didžiosios galios politikos laikotarpį. Jei norime apginti savo interesus, turime mąstyti aiškiai ir mokėti brangiai“ (E. Lucas, Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 279). Tada nenorėta mokėti brangiai. Dabar mokama dar brangiau.

Istorikai supranta, kad Lietuvos valstybės egzistencija yra susijusi ir su besikeičiančiomis pasaulio tvarkos sistemomis. Po 1815 m. Vienos kongreso, kuriame buvo nustatyta galių pusiausvyros Europoje sistema, Lietuvos teritorija pateko į Rusijos įtakos sferą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, po Versalio susitarimų Maskva neteko vakarinių imperijos teritorijų, jose susikūrė modernios Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos valstybės. Tad Lietuva vėl tapo Vakarų civilizacijos dalimi. Po Jaltos ir Potsdamo sistemos susikūrimo Europoje Maskvos įtaka prasiplėtė giliai į vakarus, o Lietuva vėl atiteko (ar sugrįžo) į Maskvos įtakos sferą. Šaltojo karo pabaiga ir komunizmo žlugimas lėmė įtakos sferos ribų sugrąžinimą į beveik Versalio sistemos nubrėžtas sienas. Tokiu būdu į Vakarų įtakos sferą patekus ir Baltarusijai bei Ukrainai Rusijos įtaka sugrįžtų į XVII  a. buvusias Maskvos didžiosios kunigaikštystės ribas. Tokie ryškūs įtakos sferų persiskirstymai atveria potencialaus ginkluoto konflikto galimybes. Kiek gali tęstis karinė retorika be tikro karo? Taip rašėme 2015 m. ir, deja, buvome teisūs.

●

O dabar apie ideologines koncepcijas, kurios galbūt paaiškintų Mordoro vykdomos politikos kryptį. Daugelis prieš porą dešimtmečių Rusijos geopolitiko Aleksandro Dugino, KGB uždaro archyvo darbuotojo, kabalisto, vieno iš Nacionalbolševikų partijos įkūrėjų, buvusio įtakingo Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko Sergejaus Naryškino patarėjo, suformuluotų idėjų apie būsimą Rusijos geopolitinį vaidmenį, naujos „eurazinės erdvės“ formavimą pasitelkiant panslavizmą ir supriešinant katalikiškas Lietuvą ir Lenkiją, naują autoritarinę valstybę ir konservatyviąją revoliuciją tada atrodė grėsmingos, bet tarp liberalų buvo vertinamos nerimtai. Be reikalo.

Beje, 1997 m. išleistoje knygoje apie geopolitiką A.  Duginas išskyrė ypatingą Lietuvos reikšmę Rusijos vakarinę teritoriją supančioje dalyje. Anot jo, siekiant realizuoti eurazinius geopolitinius principus, Rusijai palankiausias variantas būtų sukurti Rusijos ir Vokietijos interesus atitinkantį Baltijos bloką, kurį sudarytų Norvegija, Švedija, Vokietija, Estija, Suomija-Karelija, Danija ir galbūt Nyderlandai. Ypatingas statusas galėtų būti suteiktas Lenkijai, Latvijai ir Lietuvai, tačiau stipriausios grandys šioje schemoje yra Lenkija ir Lietuva, turinčios ilgą valstybingumo tradiciją ir politiškai nukreiptos prieš Euraziją. Lenkijos ambicijas sumenkintų Prūsijos atkūrimas, o Lietuva yra išskirtinė šalis – ji yra pats šiauriausias katalikiško pasaulio fragmentas, turi ilgą Baltijos jūros pakrantės liniją ir atskiria „rusų erdvę“ nuo šiaurinės Vidurio Europos dalies, nepriklausydama nei Šiaurės, nei Vidurio Europos pasauliui. Lietuva šioje schemoje buvo numatyta kaip šalis, per kurią atlantizmo geopolitiką vykdančios šalys (ir pirmiausia JAV) bandys realizuoti savo tikslus. Vadinasi, jai turi tekti ypač stiprus smūgis.

2007 m. Rusijoje buvo įsteigtas politinio technologo, Rusijos Valstybės Dūmos nario Viačeslavo Nikonovo vadovaujamas fondas „Russkij mir“ („Rusų pasaulis“), kurio vienas iš tikslų – rusų kalbos ir kultūros sklaida užsienyje. Kartu buvo skleidžiama ir „rusiškoji“ Antrojo pasaulinio karo ir kitų istorinių įvykių versija. Rusijos užsienio reikalų ministerijos aprobuotuose leidiniuose „Russkij vek“ ir „Baltijskij mir“, skirtuose rusų diasporai užsienyje, buvo pateikiamos sovietinės istoriografijos versijos apie „išvaduojamąją“ Raudonosios armijos misiją ir Rusijos vaidmenį. Panaši propaganda buvo skleidžiama ir Rusijos televizijos kanalais, bet Lietuvoje atsibusta tik dabar. O „Russkij mir“ dantis parodė Donbase prasidėjus karui.

2014 m. Ukrainos savanoris Jevhenas Dykyjus sakė: „Mes manėme, kad Rusija neis į tas šalis, kur yra NATO. Mes turėjome sutartį su NATO, tačiau pamatėme, kad tai tik popieriaus skiautelė… Pirmiausia pati šalis turi save ginti. Mano tikslas atskleisti, kad dažnai šalis lieka su savo problemomis. Tam reikia pasiruošti ir to tikėtis.“ J. Dykyjaus teigimu, pirmas karo etapas Ukrainoje 2014 m. buvo didžiulė, gerai apmokama propagandos kampanija, kurios pirmaisiais požymiais tapo istorinių sąsajų paieška („banderininkai“, „fašistai“ ir panašiai), priminimas ukrainiečiams, kad Ukraina visada buvo Rusijos globoje, tuo tarpu Vakarams buvo teigiama, kad Ukraina yra neveiksni korupcinė valstybė, kuri negali susitvarkyti savo teritorijoje.

●

Ir apie svarbiausią asmenį Vladimiro Putino aplinkoje. Rusijos prezidento padėjėjas, talentingas politinis vadybininkas, buvęs Michailo Chodorkovskio žmogus, Boriso Jelcino komandos narys, Putino administracijos vadovas Vladislavas Surkovas Natano Dubovickio slapyvardžiu 2014 m. paskelbė tekstą, kuriame aprašė ateities karą, kur kovos kelios koalicijos, tačiau ne viena prieš vieną ir net ne kelios prieš kelias, bet visos prieš visas sudarydamos laikinas sąjungas ir keisdamos jas netgi mūšio metu. Tokiame ateities kare nebus svarbi pergalė, karas suvokiamas kaip procesas, į kurį įsitraukiama ir tam, kad jį pralaimėtum: „Konfliktuojančių šalių uždaviniai buvo labai skirtingi. Kas kam, kaip sakoma. Ginčytinų šelfo teritorijų užėmimas. Naujos religijos įdiegimas jėga. Reitingo punktų pakėlimas. Naujų karinių spindulių ir lėktuvų išbandymas. Galutinis draudimas skirstyti žmones į vyrus ir moteris, nes skirstymas pagal lytį griauna nacijos vienybę. Ir taip toliau. Naivoki praėjusių laikų vadai siekė pergalės. Dabar veikė ne taip kvailai. Kai kurie, žinoma, laikėsi senųjų papročių. Ir bandė ištraukti iš archyvų miglotus burtažodžius. Maždaug – mes nugalėsime. Kai kada suveikdavo. Bet daugelis suprato karą kaip procesą. Tiksliau, proceso dalį, jo aštriąją fazę. Galbūt ne pačią svarbiausią. [...] Pradedame rytoj. Nugalėsime. Arba žūsime. Trečio kelio neduota.“ Tokius teiginius būtų galima priskirti maginės fantastikos sričiai, tačiau autorius lieka vienas įtakingiausių Putino aplinkos žmonių, o jo straipsnį apie tai, kad „mes už taiką, bet ne tokią, kokia buvo Brest Litovsko taika 1918 m.“, kad „laikas nustatyti teisingas ribas“, skaičiau likus savaitei iki Rusijos agresijos.

Jau minėtas A. Duginas rašė, kad būtina „rusų tautą paversti pagrindine politine ir teisine kategorija. Priklausymas rusų nacijai turi būti suvokiamas ir išgyvenamas kaip neįtikėtina būties prabanga, kaip aukščiausia antropologinė vertybė. Vladimiras Leninas – tragiškas galingas Angelas, vienas iš Apokalipsės angelų. Jūs manote, kad žūsta SSRS? Ne, tai žūsta Roma, tai žūsta dvasia.“

Prieš kelias savaites pasirodė rusų politologo Valerijaus Solovejaus informacija, kad Putinas užsiiminėja okultizmu, turi šamaną iš Tuvos ar Buriatijos, kuris jam buria ir patarinėja, kaip reikia veikti didžiojoje politikoje, kad kažkur Maskvoje prieš pat Ukrainos puolimą Putino ratelyje įvyko ritualinė ceremonija (kaip Romos laikais), kurios metu Putinas išsitepė veidą krauju ir buvo sudegintas gyvas erelis. Visa tai skamba kaip iš keistų filmų, ritualo gelmių aš nesuprantu, bet jeigu atvirai – tikiu tuo, kad toks vyko.