Per Rusiją arkliais

 

Rašo mokyt. Pr. Gedvila

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 1

 

Pabėgame iš Vitebsko

 

Rytojaus dieną pasiryžau pirmiausia rūpintis arkliams pašaru. Nusiskubinau pas ūkio vedėją – apie 25 metų amžiaus žydą. Pavadinau jį gerbiamuoju draugu komendantu, o tas jam be galo patiko. Leidimą važiuoti į kaimą pasiganyti nors ir nedavė, bet sakė pasitarsiąs su pabėgėliams globoti komiteto pirmininku. Dabar jis esąs kažkur išvažiavęs. O tuo tarpu arkliams atnešė gerą glėbį šieno. Kai tik k-to pirmininkas grįžo, tuoj nuskubėjau pas jį su prašymu. Neilgai svyravęs leido važiuoti į kaimą pasiganyti, tik įsakė nakčiai sugrįžti. Dar prašiau išduoti kokį dokumentą, kad niekas nekliudytų ar areštavę nenuvarytų kur kitur. Iš karto nenorėjo duoti, esą, mes esame policijos priežiūroje, iki gausime parėdymą iš draugo Lenino. Štai, pamaniau, mano „telegrama“ veikia! Paskiau sutiko išduoti karo pabėgėlio bilietą ir tuo reikalu paskambino telefonu į raštinę. Raštininkas – žydukas bilietą parašyti atsisakė, esą, pasibaigusios darbo valandos. Bet kai įspaudžiau sidabrinį rublį, greit gavau bilietą ir tekinas nubėgau kinkyti arklių. Kai kurie gyventojai padėjo sunešti mūsų daiktus, nors kai ką pavogė ir saulei leidžiantis išvažiavome. Tai ir buvo pradžia mūsų pasiryžimo pabėgti. Jau anksčiau buvau numatęs kuriuo keliu turėsiu važiuoti, tat važiavome kaip seniai žinomu keliu. Arkliai, nors išbadėję, bet lyg nujausdami mūsų skubėjimą, sparčiai bėgo kietu sušalusiu keliu. Naktį privažiavome kaimą ir apsinakvinome pas vieną ūkininką. Arklius paleidome lauke ganytis: žolės nors sušalusios, buvo. Pasirodė, kad mūsų nuo Vitebsko „ganytis“ nuvažiuota 23 kilometrai.

Tuoj pasirodė arklių badavimo vaisiai. Kumelė, dar prieš išvažiavimą iš „Lietuvaitės“ pirkta už 75,000 rublių, griuvo į ravą ir daugiau nebesikėlė. Taip ji ten išgulėjo dvi naktis ir vieną dieną. Matydamas, kad iš jos naudos nebus, antrą dieną pardaviau ūkininkui (pas kurį buvau sustojęs ir praleidau dvi naktis ir dieną) dvikinkį vežimą už 42,000 rublių, 2 pūd. avižų ir 3 pūd. šieno. Tai turėjau arkliams maisto, o su 42,000 rb. dar ir šiandien vaikai žaidžia. Nusilpusią kumelę palikome ūkininkui, už kurią dar davė kepaliuką iš vikių mišinio keptos duonos. Pasikinkę pora geresnių arklių, leidomės tolimesnėn kelionėn. Jau saulei leidžiantis privažiavome lietuvių kaimą – Lamčius. Pasiilgimas savųjų mus traukte traukė sustoti pas juos nakvoti. Pas vieną ir sustojome. Vakarui sutemus prigužėjo pilnas kambarys kaimynų. Visi norėjo išgirsti, kaip sekasi gyventi bolševikų valstybės gilumoje. Po mano trumpo papasakojimo apie bolševikus, pradėjome tartis, kaip mums pervažiuoti rusų–lenkų administracijos liniją. Ji buvo nustatyta Beržūnės vaga ir buvo ne taip lenkų, kaip bolševikų saugoma, kad kas nepereitų į lenkų pusę.

Prie pat Beržūnės stovėjo kažkoks dvaras, dabar bolševikų apgriautas ir čia buvo jų štabas su kariuomenės dalies viršininku-komendantu.

 

Pas bolševikų komendantą

 

Lamčių gyventojai vieningai man patarė eiti į dvarą ir prašyti komendantą leidimo.Nuo Lamčių iki dvaro buvo apie 3 kilm. Saulei tekant jau buvau dvare. Paklausiau kažkokio senuko, kur gyvena komendantas ir nuėjau į mažą mūrinį namuką, stovintį tarp didžiulių liepų. Įėjęs radau už stalo sėdintį kareivuką. „Ar čia, klausiu, draugo komendanto raštinė?“ „Čia“, – atsakė. Pasisakiau, kad norįs gauti leidimą pervažiuoti administracijos liniją. Kareivukas pašaukė ant krosnies gulintį komendantą ir pasakė mano reikalą. (Rusijoj krosnys daromi dideli, ant jų viršaus galima gulėti). Kai komendantas murmėdamas atsikėlė, pakartojau, ko esu atėjęs. Liepė parodyti dokumentus. Parodžiau. O tų dokumentų tik pabėgėlio asmens liudijimas – bilietas, gautas Vitebske. „Iš kur važiuoji“ klausia. „Iš Samaros rėdybos, Krasniaukos valsč. Lietuvaitės kaimo“, atsakiau. „O kaip gavai bilietą iš Vitebsko?“ vėl klausia. Melavau. „Mums važiuojant pro Vitebską, pasakoju, susirgo mano žmona. Ten turėjome sustoti ir šauktis pabėgėliams globoti komiteto pagalbos. Iki žmona sirgo, komitetas mus laikė, o išvažiuojant išdavė savo įstaigos bilietą. Mūsų dokumentus pasiliko sau, registracijos reikalu“. „Gerai, sako komendantas, jeigu teisybė, kad važiuoji iš Krasniaukos val. tai pasakyk, ką pažįsti Krasniaukoje?“ Krasniaukoje turėjau daug pažįstamų, kurių visą eilę ir pasakiau. „O pilietį Cebą ar pažįsti“, paklausė komendantas. „Pažįstu, sakau, tai labai geras žmogus. Buvo viršaitis, o dabar viršaitis ir valsčiaus teisėjas. Visų gerbiamas žmogus“. Komendanto akys prašvito džiaugsmu ir ištarė: „Cebas, tai mano tėvas!“ Kiek patylėjęs, vėl klausia: „O mane, ar nepažįsti?“ „Ne, sakau, tamstos nepažįstu, nes atvykau Čiorno-padinon 1915 m. liepos mėn ir nors dažnai nuvykdavau Krasniaukos valsč. valdybon, bet tamstos nesu matęs“. „Bet kodėl Vitebsko komitetas nedavė tamstai leidimo pervažiuoti rubežių. Juk jie žinojo, kad reikės važiuoti?“, klausė komendantas. „Jie sakė, kad tokį leidimą galįs duoti tik komendantas“. Šitas paaukštinimas komendantui patiko ir liepė parašyti leidimą. Sekretorius parašė: „1920 m. lapkričio mėn. 30 d. Gedvilai Pranui leidžiama pervažiuoti frontą su pora arklių, žmona ir 2 vaikais“.

Gavęs raštelį, kaip su didžiausia brangenybe, skubėjau atgal į Lamčių kaimą. Dar tą pačią dieną, nors Lamčių gyventojų ir buvome prašomi dar pabūti, apleidome svetingus tautiečius ir pervažiavome rusų–lenkų administracijos liniją.

Pervažiavus rusų–lenkų administracinę liniją, jau niekas netikrino dokumentų. Su nakvynėm buvo sunkiau, nes karo paliaubų metu buvo atsiradę daug plėšikų, tad visi bijojo priimti nepažįstamą žmogų.

Svečiuose pas kun. Povilą Kaziūną

Zagačiuose, kur klebonavo lietuvis kun. Povilas Kaziliūnas, sustojome nakvoti. Vakare nusiskubinau klebonijon susipažinti su klebonu. Įėjęs radau tarnus ir užkalbinau lietuviškai. Mačiau, buvo nepatenkinti. Tačiau tuoj įbėgo linksmas kun. Povilas Kaziliūnas, klausdamas iš kur čia atsiradęs lietuvis. Jeigu kas iš šalies būtų mudu stebėjęs, būtų pamanęs, kad čia susitikta ilgai nesimačiusių dviejų brolių. Vakarieniaudamas pas kun. Kaziūną jaučiausi, kaip Lietuvoje.

Atsisveikinant geraširdis kun. aprūpino mus maistu ir pinigais, o arklius pašaru. Dėkingas esu kun. Kaziūnui.

 

Paskutinė diena okupuotoje Lietuvoje

 

Gruodžio mėn. 11 dieną artinomės prie lietuvių–lenkų demarklinijos.

Nuo Zarasų mus beskiria vos 8–10 kilometrų… Nuotaika pakilusi: juk greit būsime tėvynėje – Nepriklausomoje Lietuvoje… Tik kaip su demarklinija?

Štai prieš mus ir atjoja jaunas lenkų karininkas. Prijojęs ir užkalbina. Klausia iš kur ir kur važiuojame. Išgirdęs, kad važiuojame iš Užvolgio, kad kelionę tęsiame nuo rugsėjo mėn. 5 dienos, karininkas labai nustebo. Paskui ir sako: „Gal reikia jums kuo pagelbėti?“ Nustebau tokiu nelauktu šio lenko gerumu. „Gal pinigų jums reikia“, vėl klausia karininkas. „Ačiū, sakau, pinigų turime“. Tačiau greitai susipratau, ko prašyti: „Tik vieno dalyko, sakau, tamstos prašysiu, jei galite, patarkite kaip pervažiuoti demarkliniją“. „Gerai, sako. Pavažiavę apie pusantro kilometro rasite prie kelio gražų vienkiemį, tai komendantūros raštinė. Pasakysite raštininkams, kad komendantas liepė duoti leidimą demarkliniją pervažiuoti“. Ištardamas žodį „komendantas“, bakstelėjo pirštu sau į krūtinę ir pridūrė: „Aš esu komendantas“.

Leidimą pervažiuoti demarkliniją raštininkas parašė ir jau kitą dieną įvažiavome į Zarasus. Džiaugsmas buvo neapsakomas, kad pagaliau laimingai baigėme ilgą vargingą kelionę. 

 

(Kalba netaisyta)