Naktinis eilėraštis
Žymiosios kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) eilėraščiai – iš rinkinių „Gyvuliai toje šalyje“ (The Animals in That Country, 1968), „Pogrindžio procedūros“ (Procedures for Underground, 1971), „Tu esi laiminga“ (You Are Happy, 1974), „Dvigalviai eilėraščiai“(Two-Headed Poems, 1978), „Rytas sudegusiam name“ (Morning in the Burned House, 1995).
Atwood poezijos publikacijų dar žr.: „Š. A.“, 2017.XI.17 (vertė A. P.), „Metai“, 2021, Nr. 7 (vertė G. Pulokas), „Literatūra ir menas“, 2021.X.22 (vertė A. P.).
Pradedi
Pradedi šitaip:
čia tavo ranka,
čia tavo akis,
šičia žuvis, melsva ir plokščia
popieriuje, beveik
akies formos.
Čia tavo burna, čia yra „O“,
arba mėnulis, – kaip
labiau tau patinka. Čia geltona.
Už lango
lyja lietus, žãlia,
nes vasara, o ana ten
medžiai, o toliau pasaulis,
kuris yra apvalus ir tiktai
šitų devynių pieštukų spalvų.
Čia štai pasaulis, kuris visapusiškesnis
ir sunkiau perprantamas, negu tau aiškinau.
Tu teisi, ištepliojusi jį šitaip
raudonai, o paskui
oranžine: pasaulis dega.
Kai jau išmoksi šiuos žodžius, patirsi, kad žodžių yra daugiau,
nei valiosi kada išmokti.
Žodis „ranka“ plaukia virš tavo rankos
lyg debesėlis virš ežero.
Žodis „ranka“ prišvartuoja
tavo ranką prie šito stalo,
tavo ranka – šiltas akmuo,
kurį laikau tarp dviejų žodžių.
Čia tavo ranka, čia mano rankos, čia pasaulis,
kuris yra apvalus, o ne plokščias ir daug spalvingesnis,
nei mes įžiūrim.
Jis prasideda, jis turi pabaigą,
čia yra tai, prie ko tu
sugrįši, čia tavo ranka.
[1978]
Vis ir vis
Vis dažniau ir dažniau pakraščiai
mano kūno sutirpsta, ir aš virstu
troškimu sugerti pasaulį, įskaitant
tave, per odą, jei tik įmanoma,
kaip kad šaltkraujis augalas įgudęs pasisavint deguonį
ir gyvuoti nekaltu žaliuoju degimu.
Nesusiurbčiau tavęs
ir niekad
nepribaigčiau, tebetvertum –
suptumei mane iš visų pusių, vientisas
kaip oras.
Deja, aš neturiu lapų.
Užtat turiu akis,
dantis ir kitų ne žalių
dalykėlių, neutralizuojančių osmosą.
Todėl pasisaugok, rimtai,
iš anksto įspėju:
Šitoks alkis įtraukia
visa ką į savo
erdvę; ir nėra galimybės
viso to apsvarstyti, ramiai
ir protingai išdiskutuoti.
Čia nėra argumentų, tik
išbadėjusio šuns kaulų logika.
[1968]
Yra ir (arba) nėra
Meilė nėra profesija
poniška ar ne
seksas nėra dantų gydymas
sklandus maudimo ir ertmių užpildymas
tu nesi mano gydytojas
tu nesi mano vaistas
niekas neturi tokios
galios, tu – tik bendras ir (ar) pakeleivis
Mesk šitą daktarišką rūpestį –
susisagstęs, dėmesingas,
leiski sau pyktį
ir leiski man
pyktį, kuriam nereikia nei
tavo pritarimo, nei nuostabos
kurio nereikia įteisinti
kuris nenukreiptas prieš ligą
tik prieš tave
kurio nereikia suprasti
dezinfekuoti ar uždeginti
kurį kaip tik būtina
išsakyti ir išsakyti.
Leiski man esamąjį laiką.
[1974]
Įsigyvenimas
Santuoka nėra
namas ar netgi pašiūrė
ji dar prieš tai ir šaltesnė:
miško pakraštys, dykumos
pakraštys
nedažyti laiptai
už mūsų, kur tupim
lauke, kramsnodami spragėsius
atsitraukiančio ledyno pakraštys
kur skausmingai ir stulbdami,
kad ištvėrėme net
iki šiol,
mudu mokomės kurti ugnį
[1971]
Lankymas
Praėję tos dienos,
kai vaikščiojai vandeniu.
Kai vaikščiojai.
Tos dienos praėję.
Tik viena diena likus,
diena, kurioj esi.
Atmintis tau ne draugė.
Ji tegali priminti,
ko jau nebeturi:
kairės valdomos rankos,
dviejų vaikštančių kojų.
Smegenų prietaisų prietaisėlių.
Alio, girdì?
Toji – dar judančioji – ranka
stipriai stveriasi.
Tai ne pinklės.
Kažkas suregzta.
Nepanikuokim.
Šnektelkim apie kirvius,
kurie iš jų patikimi,
išvardint medžių daug galì.
Štai kaip daroma valtis,
renčiamas namas, pastogė.
Tai bergždžia; įrankių dėžė
veiksmažodžių atvert nenusiteikus;
dildė, oblius, yla
vėl metalu drumzliu patampa.
Ar ką nors atpažįsti? – klausiau.
Ką nors sava?
Taip, atsakei. Tą lovą.
Verčiau stebėti tėkmę –
grindim besiliejančią
saulės šviesą,
mišką, sudarytą iš šešėlių;
verčiau stebėti židinį,
kursai dabar – paplūdimys.
[1995]
Pasaulietišką naktį
Pasaulietišką naktį klaidžioji
viena po savo namus. Pusė trijų.
Visi apleido tave,
bent šitaip teigi;
jau nuo šešiolikos pameni,
kaip kiti išeidavo kažin kur gerai leisti laiko,
bent šitaip įtardavai,
palikę tave prižiūrėt pupulius.
Įsikraudavai didelį kaušą vanilės ledų,
prisipildavai stiklą vynuogių sulčių
ir imbiero alaus, užsileisdavai Gleną Milerį
ir jo bigbendą
ir prisidegdavai cigaretę, ir pūsdavai dūmus į dūmtraukį,
ir paverkdavai, kad nesi šokiuose,
tada pašokdavai, pati su savim, raudoniu išmušta burna.
Dabar, po keturiasdešimties metų, viskas pasikeitę,
pupelės vietoj pupulių.
Slaptą ydą privalu užlaikyti.
Štai kas nutinka, kai pamiršti pasimaitint
numatytu laiku.
Lėtai ir kruopščiai jas verdi,
sausini, gardini grietinėle bei pipirais
ir laipioji aukštyn žemyn,
semi rieškučiom tiesiai iš dubenio,
garsiai su savim kalbėdama.
Nustebtum išgirdus atsakymą,
bet šito dar reikės palaukti.
Tarp žodžių šitiek daug tylos,
sakai. Sakai: pajausta nesatis
Dievo ir pajaustas esimas
yra daugmaž tas pats,
tik atvirkščiai.
Sakai, turiu per daug baltų drabužių.
Užniūniuoji.
Prieš kelis šimtus metų
tatai galėjo būt mistika
arba erezija. Dabar nėra.
Lauke sirenos.
Kažką suvažinėjo.
Šimtmetis velkasi.
[1995]
Naktinis eilėraštis
Nėra ko bijoti,
tai tik vėjas
pasisukęs į rytus, tai tik
tavo tėvas griaustinis
tavo motina liūtis
Šioje vandenų šalyje
su smėlio spalvos mėnuliu, žliuginu it grybas,
nugrimzdusiais kelmais ir gausiais paukščiais,
besiturškiančiais, kur samanos želia
ant visų medžio šonų,
ir tavo šešėlis nėra tavo šešėlis,
bet atspindys,
tikrieji tavo tėvai pradingsta,
kai uždanga paslepia tavo duris.
Mes – kiti,
tie, iš po ežero,
kurie tyliai stovi prie tavo lovos,
tamsõs mūsų galvos.
Atėjome tavęs užkloti
raudona vilna,
savo ašarom ir tolimais šnabždesiais.
Tu liūliuojiesi ant liūties rankų,
vėsioje miego arkoje,
kol mes laukiam, tavo naktiniai
tėvas ir motina
šaltomis rankomis ir su užgesusiu žiburiu,
žinodami, kad esame tik
virpantys šešėliai, metami
vienos žvakės, šiam aide,
kurį išgirsi po dvidešimties metų.
[1978]
Vertė Andrius Patiomkinas
Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba
