Kur Dalios Urnevičiūtės vieta?

 

Talentinga, jautrios, lengvai pažeidžiamos prigimties. Slapukė. Aikštinga, reiškianti pretenzijas – redaktoriai jos prisibijodavę. Toks apibūdinimų derinys Dalios Urnevičiūtės portretui. Ryškiai suspindusi kaip dramaturgė, debiutavusi eilėraščių knyga ir ilgainiui poezijos vis dėlto neužmetusi, labiausiai ji žinoma kaip prozininkė, apysakos „Leona“ autorė. Praėjęs vasaris buvo rašytojos sukakties mėnuo. Bet šis rašinys neproginis, sutapimas atsitiktinis, nelyginant papildomas dėmuo. Tik ar reikėtų teisintis? Ar kada kam pavyks atsisakyti progiškumo? (Arūnas Gelūnas radijo eteryje juokėsi, kad, jam užimant svarbų postą vienoje institucijoje, eilėje rikiavosi dešimtys dailininkų, panorusių rengti jubiliejines parodas. Ilgokai kikeno iš tokio noro ir apskritai tokio „formato“.)

Rašytoją priminė Juozo Baltušio „Dienoraščiai“. Taip, iš tų keistų klodų vis išnyra temos. Taigi – D. Urnevičiūtė skambina J. Baltušiui (savo vertės žinojimas; naudojimasis senstančio donžuano dėmesiu). Skambina pasiskųsti, kad „Vaga“ netinkamai redaguojanti jos „Našlės rūtas“. Šis lyg niekur nieko dienoraštyje atpasakoja tuos skundus ir, regis, visiškai palaiko gerokai jaunesnę kolegę, tarsi pamiršęs savo paties neseniai tuose pačiuose puslapiuose išsakytas liaupses Aldonai Baliulienei, subtilumu ir taktu garsėjusiai redaktorei.

Kad ir kokios leidybinės peripetijos būtų vykusios, A. Baliulienės suredaguotos „Našlės rūtos“ šiandien daro šiltų rankų išglostyto kūrinio įspūdį. Apskritai daro įspūdį. Grafikės Joanos Plikionytės sukurtas knygos aplanko piešinys – Madonos su kūdikiu variacija. Kasdienybės madona, atitinkanti apysakos kodus. Rašytoja nebijo sentimentalumo (ar melodramiškumo?), bet ir nepadaro jo dominuojančia melodija. Gali būti, kad tai dzūkiškosios pasaulėjautos atšvaitas (D. Urnevičiūtė gimusi Dauguose). Jei visai pagrįstai kalbama apie aukštaitiškumą literatūroje (Pulgis Andriušis, Antanas Miškinis, Pranas Treinys, Ema Mikulėnaitė ir kt.), kodėl neprisiminus dzūkiškumo?

„Našlės rūtos“ (1972) – D. Urnevičiūtės prozos debiutas, anuomet įvertintas kaip kuklus. Laikas parodė, kad autorės sprendimas imtis dar vieno žanro buvo visiškai teisingas ir padarytas laiku. Brandžiausi yra jos prozos kūriniai. Ar reikėtų tikėti kritika, kuri dar ilgai pageidavo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus „Spalio komisaro“ heroizmo ir „maštabo“? Antai Igno Pikturnos apysakos „Rasa“ herojei prikišta, kad jai trūksta Valentinos Tereškovos valios ir tikėjimo, o, tarkim, Bitė Vilimaitė supeikta už „Papartynų saulės“ padriką kompoziciją. Paradoksas, bet „Našlės rūtų“ iškritikuota tai, kas šiandien atrodo įdomiausia: kasdienybės karuselė ir joje besisukantys veikėjai su savo prieštaromis ir bėdomis.

1978 m. pasirodžiusi antra D. Urnevičiūtės apysaka „Stiklinis namas“ taip pat nesulaukė palankaus įvertinimo, nors tai stiprus kūrinys, kompozicija ir vaizduosena primenantis latvių prozos meistrės Regīnos Ezeros kūrybą. Užtat jau mūsų dienomis deramo dėmesio sulaukė „Leona“: pakartotinis leidimas 2009 m. su Solveigos Daugirdaitės straipsniu.

Netikėta ar ne, „Našlės rūtos“ sukimba į savotišką trilogiją su Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklinga patvorių žole“ ir E. Mikulėnaitės „Ona“. Garbingai pradeda šią triadą.

Sudėliokime kitą dėlionę: trys įdomiausios praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio apysakos. Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“, Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“, D. Urnevičiūtės „Stiklinis namas“. Taip.

Knygoje „Našlės rūtos“ yra dar viena apysaka. „Oranžinis šalmas“ – apie nesusikalbėjimą, šlyjančius Godos ir Aldo santykius. Šalmuoti motociklininkai – lyg koks apibendrinantis aštuntojo dešimtmečio meninis įvaizdis: 1973 m. pasirodo Raimondo Kašausko apysaka „Motociklininkai“, 1975 m. latviai sukuria vaidybinį filmą „Motociklų vasara“ (Imanto Ziedonio „Motociklas“ prabirbė kiek anksčiau – taip pavadintas jo eilėraščių rinkinys išėjo dar 1965 m.). „Oranžinis šalmas“ nelieka nepastebėtas, patenka į Maskvoje leidžiamą rinktinę, reprezentuojančią šiuolaikinę lietuvių apysaką (1976). Knygai parenkamas kaip tik D. Urnevičiūtės kūrinio pavadinimas. Į rusų kalbą apysaką rašytoja išsiverčia pati. Kažin, kuris šūksnis čia tiktų labiau: „Koks pasitikėjimas savimi!“ ar „Oho, kokios rusų kalbos žinios!“?

 

●

 

1965–1967 m. Kauno dramos teatre viena po kitos pastatomos net keturios D. Urnevičiūtės pjesės: „Vadink mane motina“, „Numintas slenkstis“, „Tėvuko žaislai“, „Tyluva – 2 km“. Savotiškas rekordas ir visiškas rašytojos statuso įtvirtinimas.

„Tėvuko žaislai“ sukomponuoti „teatro teatre“ principu. Grįžtama į neseną laiką, kai buvo šaudomi žydai, leidžiamasi į kaltės labirintus. Sovietmečiui būdingas niuansas: žodis „žydai“ neminimas (galbūt siekta didesnio apibendrinimo – „žmonės“?). Apie ką iš tiesų kalbama, nutuokiame iš detalių. Kodėl šiandienos režisieriai neatranda šio veikalo? (Taip, rikiuojasi nauji kūriniai, žydų temą pavertę beveik konjunktūrine, betgi tikėkime, kad jie atsiranda iš vidinės būtinybės, o ne siekiant lengvų premijų.)

Latviai nevengia atsigręžti į sovietmečiu parašytas pjeses: pastaruoju metu įvairiuose Latvijos teatruose statyti Gunāro Priedės, Pēterio Pētersono, Leldės Stumbrės – labai skirtingai anuometę tikrovę pateikusių dramaturgų – veikalai. Ne visi sukurti spektakliai tapo įvykiais, bet visi kėlė susidomėjimą, intrigavo naujomis meninėmis paieškomis. Išties čia yra įdomių galimybių: spektaklis-tyrimas, spektaklis-revizija, „dvigubo dugno“ principas ir pan.

Radikalumo ir būtinai provokacijų siekiantiems teatralams galima pasiūlyti D. Urnevičiūtės pjesę „Pagonė“ (1975 m. pastatyta tame pačiame Kauno dramos teatre). Atskleidus visą jos daugiabriauniškumą, būtų įdomiausias sovietmečio tyrinėjimas scenoje.

 

●

 

Galime spėlioti, kaip Kauno, itin patriotiškai nusiteikusio miesto, publika 1965 m. reagavo į spektaklį „Vadink mane motina“, kuriame vaizduojami mūsų pokario partizanai. Nors ideologiniai kirčiai D. Urnevičiūtės veikale iš esmės sudėlioti pagal okupanto „tiesą“, visgi jaučiamos autorės pastangos vengti vienplaniškumo, pateikti sudėtingesnių psichologinių kolizijų (kaip panašu į Mariaus Ivaškevičiaus deklaruojamas pastangas!). Nepajudinamu monolitu, beveik monstru išlieka tik partizanų rėmėjas kunigas. Kitoje D. Urnevičiūtės pjesėje „Tyluva – 2 km“ tokios pat „geležinės“ yra naujos santvarkos priešės davatkos.

„Vadink mane motina“ – galbūt dinamiškiausias iš D. Urnevičiūtės dramaturginių kūrinių. Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Birutė Raubaitė, žiūrovams tuomet jau gerai pažįstama iš įspūdingo sceninio Žemaitės pavidalo. Vėliau ji suvaidins dar ne vieną motiną. Recenzentui Raimundui Samulevičiui įsiminė Gražinos Balandytės akvareliškai tapoma mokytoja Regina. Partizanauti išėjusį gimnazistą idealistą Augustą vaidino jaunas Regimantas Adomaitis. Spektaklyje „Tyluva – 2 km“ pagrindinį vaidmenį sukūrė Rūta Staliliūnaitė. „Tėvuko žaisluose“ į antipodiškus Anės ir Mėtos paveikslus gilinosi būsimos primadonos: G. Balandytė ir R. Staliliūnaitė. „Numintame slenkstyje“ jiedvi buvo viena kitos dublerės (Laimos vaidmuo). Visuose penkiuose spektakliuose pagal D. Urnevičiūtės pjeses Kauno teatre vaidino Genovaitė Tolkutė: ištisa moterų paveikslų galerija; „Pagonėje“ jai teko pagrindinis Monikos vaidmuo.

 

●

 

Ir dar keli žodžiai apie poeziją. Regis, vienintelis teatro motyvas D. Urnevičiūtės eilėraščiuose – Monikai Mironaitei dedikuoti posmai: „Tu atkasei, ką taip giliai / Pilkų dienų pūga užpustė“ (eil. „Aktorei“).

Muzikos kiek daugiau. Autorė nustebina – mini By Džyz („Bee Gees“), Gabrielį (Peter Gabriel), taip pat Polį Moria (Paul Mauriat), anksčiau buvusią populiarią vengrų popgrupę „Neoton“. Sovietinės estrados dvelksmas: „Gyvenimas – šokis ant būgno“ (eil. „Šokis“), aiški aliuzija į garsios Raimondo Paulo dainos rusišką versiją „Tanec na barabane“.

Janinos Degutytės redaguotos D. Urnevičiūtės pirmos knygos „Gegužio lietus“ eilės įvardytos skambiomis, dainingomis. Taip, liaudies romansu virto eilėraštis „Laiškas ant smėlio“: „Aš ant balto smėlio parašiau tau laišką…“ Daug kam naujiena bus ir tai, kad Liveta ir Petras Kazlauskai savo dainai „Šilagėlė mamai“ iš D. Urnevičiūtės eilėraščio „išsiėmė“ vieną posmą. Garsiajam priedainiui: „Paimk mane, mama, už rankos…“ Ansamblis „Armonika“ daina pavertė eilėraštį „Nemunas atves“: „Mano tėviškę rasi be kelio, / Tave Nemunas senas atves…“

Duoklė ideologijai „Gegužio lietuje“ – ne posmai apie Leniną ar partiją. Eilėraštis „Užsienyje gyvenančiai draugei“ – išeiviams adresuota agitacija, raginanti sugrįžti gimtinėn.

D. Urnevičiūtės poezijos stilistika marga, čia ir kaimas, ir miestas, jauki idilė ir veržlios naujosios statybos, atodairos į Eduardą Mieželaitį („Kojom remias jis į žemę gimtą, / O žvilgsniu – į žvaigždę tolimiausią…“) ir Henriką Radauską („Tylutėliai lietus vaikštinėja / Galais pirštų po naują kvartalą…“).

Jos eilėraščių rinktinei „Ratilai“ (1988) „Vaga“ numatė nedidelį tiražą, vos keturis tūkstančius kaip kokiai debiutantei. Poezijos paklausa dar tebebuvo didelė, bet tikriausiai manyta, kad skaitytojai tokią poetę bus jau pamiršę. D. Urnevičiūtė nenustojo rašyti poezijos – į rinktinę įdėtas naujų eilėraščių pluoštas.

Išleidusi du pirmuosius rinkinius, D. Urnevičiūtė buvo gerai matoma lietuvių poezijos panoramoje. Šeši jos eilėraščiai įtraukti į dvitomę antologiją „Lietuvių poezija“, sudarytą Vytauto Galinio. Vėliau perspektyva keitėsi – Vytauto Kubiliaus parengtame dvitomyje „Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija“ D. Urnevičiūtės nėra.

Apie poezijos poveikį, kintančią jos svarbą, skaitytojo santykį su šiuo menu iškalbiai byloja poetės eilėraštis „Krintu“. Tikrai vertas visų antologijų: „Sklaidau eilėraščius rytais, / Nes tik rytais geriu jau kavą. / Skaitau eilėraščius ne savo / Ir sumaišau juos su kitais, / Su tais girdėtais ir rašytais, / Kažkur ir kažkada skaitytais, / Kai svaigdavo blaivi galva – / Naktis, / eilėraščiai, / kava… [...] Skaitau eilėraščius kitų – / Širdis ir akys nesidžiaugia, / Ir du sparnai, nakty išaugę,/ Susiglaudžia. Krintu? / Krintu.“