Kinijos imperatoriaus šunys
Bessel van der Kolk. Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas. Iš anglų k. vertė Diana Urbonė. V.: Liūtai ne avys, 2020. 640 p.
Šiaip jau pats skaitymas pasižymi terapiniu poveikiu. Ypač apie traumas. Kaip teigia Besselis van der Kolkas, „niekas nenori prisiminti traumos. Šia prasme visuomenė niekuo nesiskiria nuo pačių aukų. Visi mes norime gyventi saugiame, valdomame ir nuspėjamame pasaulyje, tačiau aukos primena, kad taip būna ne visada. Norėdami suprasti traumą, turime įveikti savąjį nenorą susidurti su tąja tikrove ir išdrįsti išklausyti išgyvenusiųjų traumas pasakojimus“ (p. 313).
Net po daugelio metų, kai trauminė situacija atrodo jau „užmiršta“, kūnas ir toliau reaguoja. Žmogus gyvena apimtas nuolatinio nerimo, pasiruošęs apsiginti. Bet kokia užuomina apie galimą pavojų sukelia nemalonius fizinius pojūčius – kūnas prisimena skausmą, ir tai gali išprovokuoti impulsyvius ir agresyvius žmogaus veiksmus. Trauma keičia pasaulio suvokimą. Atsitiktinis praeivis tampa priešu, kliūtys atrodo neįveikiamos, o nesėkmės verčia tikėti, kad gyvenimas niekada nebus toks, koks buvo iki traumos. „Daugelis traumuotų vaikų ir suaugusiųjų paprasčiausiai negali apibūdinti, ką jie jaučia, nes negali identifikuoti, ką reiškia jų fiziniai pojūčiai. Jie atrodo supykę, bet neigia esantys pikti; jie gali atrodyti išsigandę, bet sako, kad viskas gerai. Nesugebėdami suprasti, kas vyksta jų kūnuose, jie nesuvokia poreikių, patiria sunkumų rūpindamiesi savimi“ (p. 164).
B. van der Kolkas kelis dešimtmečius dirbo su vaikų ir suaugusiųjų trauminiais patyrimais, sukūrė potrauminio streso gydymo būdus. Knygoje į bendrą teksto audinį sujungiami naujausi neurobiologijos, psichologinio traumos poveikio įvairiems gyvenimo aspektams tyrimai. Įvairūs traumų modeliai, prieraišumo teorijos, asmenybės teorijos ir dar daugiau visko susipina į holistinį modelį. Iliustruota daugybe pavyzdžių ir atvejų aprašymais. Neužmiršta ir traumų tyrimų bei traumų terapijos istorijos apžvalga. Užsiminta ir apie medicinos raidą, kaip keitėsi požiūris: antai nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio JAV psichiatrijos skyriai, įkurti ligoninių rūsiuose, pamažu ėmė kilti aukštyn, į viršų. Skaitytojas gali suprasti gynybinius mechanizmus ir kliedesius, susiformavusius dėl patirtos psichologinės traumos, ir atrasti sveikimo būdus. „Stengiausi rašyti taip, kad skyriai būtų naudingi ir išgyvenusiems traumas, ir juos gydantiems psichoterapeutams. Naudingos informacijos ras ir jaučiantys laikiną stresą. Kiekvieną iš aprašytų metodų plačiai naudojau savo pacientams gydyti, išbandžiau juos ir pats. Kai kuriems žmonėms pagerėja pasinaudojus vos vienu iš metodų, tačiau daugumai padeda skirtingi metodai, taikomi įvairiuose jų išgijimo etapuose“ (p. 325). Taigi, autorius neapsiriboja vien traumos ir potrauminio streso sindromo modelio aprašymu, bet paaiškina su tuo susijusius psichologinius ir biologinius mechanizmus. Antroji knygos dalis kaip tik ir skirta traumų gydymo metodams aptarti.
Pasak B. van der Kolko, „tyrėjai užkliudė sunkiausią ir brangiausią visuomenės sveikatos klausimą Jungtinėse Amerikos Valstijose – smurtą prieš vaikus. Buvo apskaičiuota, kad bendros išlaidos viršijo išlaidas vėžiui ar širdies ligoms gydyti, ir kad įveikus smurto prieš vaikus problemą Amerikoje, bendras depresijos rodiklis sumažėtų daugiau kaip per pusę, alkoholizmas – dviem trečdaliais, o savižudybės ir intraveninių narkotikų vartojimas ir smurtas artimoje aplinkoje – trimis ketvirtadaliais. Išsprendus šią problemą, iš esmės pagerėtų darbo našumas ir nepaprastai sumažėtų laisvės atėmimo bausmių poreikio mastai“ (p. 240).
Išgyvenusiems trauminę patirtį galimybės pabėgti nepakanka. Buvo atliktas eksperimentas su šunimis. Koncentruotasi į bejėgiškumo tyrimą. Grupei šunų buvo sistemingai taikytas elektros šokas. Tai buvo vadinama „neišvengiamu arba trauminiu šoku“. Vėliau ši šunų grupė buvo prijungta prie kitos grupės, kurios atstovai anksčiau nebuvo patyrę elektros šoko. Įjungus elektros srovę ir atidarius kameros duris, antros grupės šunys iškart pabėgo, pirmosios – liko.
Kinijos imperatorius Džao Džengas mėgo išvaikyti ekspertų grupes (egzekucijomis ir pan.). Pasiskelbdavo svarbiausiu ekspertu. Pašalinęs vieną iš ekspertų bendruomenių, imperatorius parašė traktatą apie gyvūnus ir pasiūlė klasifikaciją, kokie būna gyvūnai: didžiojo Kinijos imperatoriaus gyvūnai, didžiojo Kinijos imperatoriaus žmonių gyvūnai, paukščiai, benamiai šunys ir iš tolo į muses panašūs gyvūnai. Kaip gali nesižavėti šiais klasifikacijos principais? Panašiai ir su knygomis – naudingos, nenaudingos, primenančios muses ir puikios.
