Dovanos

 

Alfredas Polgaras (tikr. Polak, 1873–1955) gimė Vienoje žydų imigrantų šeimoje. Žurnalistas, feljetonistas, teatro kritikas, vienas iš svarbių vadinamosios Vienos kavinių literatūros atstovų, bendravo su Peteriu Altenbergu ir jo bendraminčiais. Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, buvo priverstas bėgti, jo knygos, tarp kitų, buvo deginamos. 1940 m. apsigyveno Amerikoje, trumpai dirbo Holivude (be kita ko, rašė scenarijus „Metro-Goldwyn-Mayer“), o po karo sugrįžo į Europą, apsistojo Ciuriche, vertė anglų ir amerikiečių pjeses vokiečių scenai.

Vertėja

 

Dovanos

 

Gavau nosinaičių, jų fotografiją, knygų ir skutimosi veidrodėlį.

 

Nosinaitės

 

Visas gyvenimas, taip sakant, sukasi apie nosinaitę. Ji reikalinga ašaroms nubraukti. Priminimo mazgeliui užmegzti. Užrišti akims, žaidžiant „aklą vištą“ arba sušaudant. Užkimšti burnai užpuolus. Švystelėti favoritei. Kandžioti iš įsiūčio ar skausmo. Mojuoti atsisveikinant. Pasikišti tarp smakro ir smuiko. Tartum iš sijono viršutinės kairės kišenės kyšantis sąmojis, išlindęs it snieguolės iš dirvos žiemą. Sutvarstyti nedidelėms žaizdoms. Apsaugoti vasaros popietę užsnūdusio veidą nuo musių. Kaip balta pasidavimo vėliava. Ir, žinoma, galima ja nusivalyti nosį.

 

Jų fotografija

 

Ji žvelgia smalsiai ir sykiu gana abejingai. Tam tikra prasme panirusi į apatiją. Taip ji žvelgia į kiekvieną. Jos lūpose žaidžia mįslinga šypsena. Kodėl ji šypsosi, dėl kokios priežasties? Tai šypsena, kurioje susijungia niekas ir šis tas. Kas gali žinoti, kas išeis iš šios santuokos! Galva pakrypusi į šoną, tarp „taip“ ir „ne“. Ant kaktos žaidžia atspindžiai… ar savos vidinės, ar išorinės šviesos, sunku atskirti. Pusiau pasislėpusi plaukų tankmėje budi ausis, laukia ženklo, pagal kurį greitai rastų savo vaidmenį. Tiulio šalis ant kaklo švelniai ištrina ribą tarp oro ir figūros. Baikščiai sukryžiuotos rankos ilsisi skreite; ji sėdi ten tartum atsidavusi likimui, kurį, kaip išduoda valingas smakras, yra nusiteikusi kurti pati. Trumpai tariant, fotografija yra tikslus atvaizdas visų garantijų, kurias gali suteikti originalas.

 

Knygos, nauji leidimai

 

Jos yra pakankamai sunkios ir didelės, kad jomis būtų galima išlyginti dvejas kelnes. Paguldžius vieną ant kitos, pavirsta kalva, ant kurios pasilypėjus galima lengvai pasiekti tai, kas stovi ant spintos viršaus. Vienas tomas yra pakankamai siauras, kad juo būtų galima paremti išklibusią stalo koją. Tarpus trečiojoje knygų spintos lentynoje dabar bus galima užpildyti naująja dešimtimi egzempliorių ir literatūra, pagaliau išlaisvinta iš pakrypusios padėties, galės ten stovėti tiesiai.

 

Skutimosi veidrodėlis

 

Viskas jame atrodo nemaloniai išdidinta. Oda išvagota tūkstančio smulkių raukšlelių ir įbrėžimų. Tarsi daigyne veši plaukeliai. Nosis – monumentalaus dydžio ir atsikišusi, o burna gyvena atskirą gyvenimą, primena šliužą arba aktiniją. Kakta atrodo tarsi mūšio laukas iš paukščio skrydžio, išraižytas apkasų. Jos pakilumoje dar liko šiek tiek šviesos, o lėkštame smilkinių slėnyje – jau vakaras ir šešėliai. Įsidėmėtinos akys, amfibijos, galinčios gyventi tiek sausumoje, tiek vandenyje, nemalonios būtybės, įkalintos akių vokų. Viršum jų užbrėžti antakiai tarsi didžiuliai fermatos ženklai.

Kuo ilgiau žvelgiu į skutimosi veidrodėlį, tuo labiau pabūgstu ir pasibjauriu tuo, ką matau. Tačiau taip pat žinau, kad paties Fausto veidas spoksojo į jį (veikiausiai iš jo skutimosi veidrodėlio), o jis pamanė regįs žemės dvasią ir iš baimės sušuko: „Koks reginys kraupus!“

 

Iš: Alfred Polgar. Die Mission des Luftballons: Skizzen und Erwägungen.

Berlin: Volk und Welt, 1975

Vertė Ugnė Ražinskaitė