Desperatiškas švytėjimas
Lina Buividavičiūtė. Tamsieji amžiai. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 83 p.
Praėjusiais metais pasirodė antroji poetės ir literatūros kritikės Linos Buividavičiūtės knyga „Tamsieji amžiai“, kurioje autorė plėtoja temas, pradėtas nagrinėti ir pirmajame rinkinyje „Helsinkio sindromas“ (2017). Drąsiai kalbėdama apie traumas, kompleksus, seksualumą ir su šiuo susijusias patologijas L. Buividavičiūtė išryškina šias patirtis platesniuose kontekstuose: pasitelkdama literatūrines, filosofines, mitologines, biblines nuorodas ji ne tik įdomiai interpretuoja kultūrinius fenomenus, bet ir atskleidžia komplikuotas, gąsdinančias žmogaus būsenas.
Skaitant L. Buividavičiūtės rinkinį galima įžvelgti įvairiais pavidalais pasirodantį siaubą, bylojantį apie svetimumo ir apsėdimo baimę: „Aš augau tikroj velnidėj – man sekdavo / pasakas apie mirtinai velnių nušokdintą / mergelę [...] Kai susirgau obsesiniu sutrikimu – mano mintys tapo / velnio mintim. Žiūrėdavau į peilį ir galvodavau, / kad galiu visus užbadyti. [...] Neuroleptikai padėjo ištremti kipšus į šeštą pragaro ratą. / Bet vis dar bijau. Vis dar labai bijau – savęs ir tuščiabačių šokėjų“ (p. 35–36). Subjektė suvokia, kad tai, ko ji baiminasi, tėra netikri vaizdiniai, bet neatmeta galimybės, kad radikalus kitoniškumas (aptinkamas ir jos savastyje), bauginantis savo nepažinumu, iš tiesų egzistuoja ir yra destruktyvus. Panašus emocinis laukas sukuriamas eilėraštyje „Švytėjimas“, kuriame galima aptikti atpažįstamas detales iš Stepheno Kingo tokio paties pavadinimo romano: „[...] Sklendžiu Tavo skaistykloj, esu mažas pasiklydęs berniukas, / sako, buvau sekmadienio vaikas, turėjau šešis jausmus, / bet kūjelis toks tvirtas, taip stipriai mušantis taktą – [...]“ (p. 47).
Autorė nevengia žaisti klišėmis. Pavyzdžiui, pasitelkdama banalias dichotomijas, ji sukuria įspūdingą reginį: „Mergaitės pensionatuose, / paauglės mergaitės, / sergimos vienuolių / juodais abitais, senovinis filmas, / banalus dvilypumas: balti / mergaičių marškinėliai – / tamsios mergaičių širdys, / šviesios mergaičių galvos – / tamsūs mergaičių tarpukojai. / [...] …jos sapnuoja šešis / vilkolakius, kurie / tankiai alsuoja [...]“ (p. 13–14). Vis dėlto ištara „banalus dvilypumas“ tik parodo, kad banaliųjų gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos perskyrų rinkinyje nėra: „…tamsa tėra būtina šviesos sąlyga“, – rašoma eilėraštyje „Kaunui“ (p. 63). Be tamsos negalėtume suvokti šviesos, o tai, kas glūdi tamsoje, privalo būti apšviečiama. Dėl šios priežasties šviesa gali būti labai skausminga, gal net skausmingesnė už tamsą. Tačiau susikoncentravimas į tamsiąją žmogaus pusę parodo, kad be šviesos mes negalėtume įžvelgti jokių orientyrų ar būdų, kaip apibūdinti siaubą. Štai čia ir pasireiškia poetinio kalbėjimo jėga, nes šviesai arba „prasmės sietynams“ (p. 42) galime prilyginti pačią kalbą, dėl kurios atrandame labai įdomius dalykus ne tik apie save, bet ir apie pasaulį, kuriame gyvename. Kitaip tariant, L. Buividavičiūtė primena, kad poezijoje įprastos ribos nustoja galioti, veikiau jos kuriamos iš naujo, persvarstant tai, kas atrodo įprasta ne tik asmens vidiniame pasaulyje, bet ir kasdieniame gyvenime. Tarkime, ligoninių erdvių stebėjimas daug ką pasako ir apie pačią stebinčiąją, kaip ir jos savirefleksijos ar santykis su Vilniumi ir Kaunu, parodant specifines šių miestų savybes, nuo kurių subjektės žiūra krypsta „anapus“: „[...] Ten viskas bus, kaip šiame gyvenime, o kartu visiškai kitaip. / Ledainių vėsa, asiliukų sapnai ir būdraujančių mintys – / vis daugiau kino teatrų, amžinų romuvų, ugnies, / kuri išdegins iliuzijas, bet tvers viltį [...]“ (p. 63).
Paradoksalu yra tai, kad materija ir visi su ja susiję vaidmenys gali taip prislėgti, jog atrodo kone nežemiški: „[...] Žinau, privalu judinti šitas rankas dėl tų, prikaustytų lovose, / išmuštų pigmentinėmis dėmėmis, viską praradusių, / dėl tų, kurių galūnes nunešė šrapneliai. // [...] …negaliu paglostyti savo / vaiko galvos – / ranka apsunksta, nes, man regis, vos paliesiu – ant jo irgi ims / byrėti žemės. // [...] bet jei pašauks, jei vėl reikės susikibti keliui, pažadu Tau savo / ranką, pasauli, / trumpam atokvėpiui nuo nežemiško sunkio“ (p. 29). Kita vertus, eilėraščių subjektė intuityviai suvokia, kad, įsisąmoninusi save kaip laisvą asmenybę, ji gali improvizuoti, kaitaliodama įvairiausius pavidalus, nors galima ir užmiršti „išlipti iš savo vaidmens“ (p. 42). Apie subjektės laisvės poreikį sufleruoja ne viename eilėraštyje pasikartojantis žodis „esu“ (p. 16, 22, 28, 31), kuris nurodo jos savipakankamumą, nepavaldumą laiko tėkmei arba gebėjimą persikūnyti į vis kitokias formas, susijungiant tam, kas realu ir įsivaizduojama: „[...] esu trapiausias užkonservuotas egzempliorius, / išteku pro stiklo trepanacijos angą, / per visus šamaniškus drebulio burtus“ (p. 31). Subjektės transformacijos nurodo savikūros galią. Tai reiškia, kad jos savivoka nėra vien tik destruktyvi, net jei „parašyta eilėraščių / apie šaltus baimės pirštus, ištraukiančius šiltą / seilėtą kolektyvinių sapnų gniutulą –“ (p. 31). Subjektė jaučiasi susijusi su kitų kartų moterimis, todėl, galima sakyti, atmintis ir vaizduotė tampa savotišku išsigelbėjimu, nes būtent jas pasitelkus galima tapti kažkuo kitu ir besikeičiančius vaidmenis valdyti arba jų visų atsisakyti: „[...] Labai saldu yra / negyvėti, puotaujant savimi, / dar saldžiau yra / žinoti – aš nelauksiu / Tavęs su žibintu, mylimasis, / aš esu savo pačios sužadėtinė, / man niekada neužteko mažosios, saldžiosios mirties, / mane užpisa šita kasdieninė / rusiška ruletė – pati pasirinksiu: / trečią nakties valandą / daugiau nebedirbsiu – / ištuštinu kraujo indus, / ištuštinu laiko indus, / ištuštinu obsesijų indus – / galiu išeiti iš Tavo šešėlio olos“ (p. 27–28).
L. Buividavičiūtei pavyksta suderinti šiurkštesnės raiškos formas su intertekstais ir kitomis eilėraščio idėją perteikiančiomis raiškos priemonėmis. Visa tai jos kūryboje įkomponuojama natūraliai, be siekio nustebinti. Pavyzdžiui, cikle „Nemeilė“ poetė nesistengia šokiruoti, tačiau kartu nesibodi atskleisti žiauriąją motinystės pusę parodydama ne tik motinos negebėjimą prisijaukinti vaiką (jis suvokiamas it motinos gyvybinius syvus siurbiantis svetimkūnis), bet ir atkaklų nenorą jį pamilti: „[...] Tu mane erzinai trūkčiojančiais / kvėptelėjimais, vaikišku švebeldžiavimu, / nevaikišku pasipriešinimu, tuo / medūzos Gorgonės žvilgsniu siurbdavai / iš manęs mane, nieko savo, nieko artimo / Tavyje nepažindavau, gyniau savo širdies / teritoriją it kalė, užuodusi svetimą / šunį – Tau ten vietos nebuvo“ (p. 77). Kaip ir daugelis kitų eilėraščių, šis pasižymi intertekstualumu, sufleruojant, kad intymiausios ir skaudžiausios patirtys yra bendražmogiškos, todėl apie jas būtina kalbėti, išklibinant nusistovėjusius stereotipus, kad ir kaip tai būtų nepatogu ar būtų jaučiamas „nežemiškas sunkis“. Kitaip tariant, subjektės kalbėjimas apie traumines patirtis, įvairiausias patologijas ir seksualines fantazijas suteikia akstiną kvestionuoti „normalumo / nenormalumo“ stereotipus bei suvokti sudėtingus žmogaus vidinio ir išorinio gyvenimo procesus.
Pabaigoje norisi pridurti, kad jungdama skirtingų laikotarpių, kultūrų ženklus ir simbolius, naudodama ryškias detales L. Buividavičiūtė sukuria kupinus vidinės įtampos eilėraščius, bylojančius apie šviesos ir tamsos susietumą bei nuolat pasikartojantį nuopuolį, nes jei „juodom lelijom žydi / krikšto vanduo“ (p. 16), vadinasi, „desperatiškai švytime“ (p. 47).
