Buvau, mačiau, girdėjau

Įvyko  ilgametražio Agnės  Marcinkevičiūtės  filmo  (scenarijus  kartu  su Renata  Šerelyte)  „Lobis“  premjera. Nusitempiau  dukrą.  Vaikų  dialogai pasirodė  dirbtiniai,  bet  idealioje  suaugusiųjų  fantazijoje  taip  gali  būti. Tikrovėje  kaimo  vaikai,  tuščioje sodyboje  radę  kitus  vaikus,  man  regis,  juos  užbulintų.  Bet  gal  kiekvienas  sprendžia  pagal  savo  sugedimo laipsnį.  Techniniai  efektai  nebado akių,  atlikti  profesionaliai:  žmogvarlės  varliškos,  lobio  skrynelė pasendinta.  Nufilmuota  graži  gamta, rudens  spalvos  –  tai  ne  vasaros  atostogos.  Tėvų,  kaip  antiherojų,  portretai  žavingi,  bet nepakankamai  motyvuoti.  Pvz.,  pagrindinės  veikėjos  tėvas  –  narcizas  rašytojas,  motina  – būsima koučerė: ar tikrai iš tokių specialybių įmanoma daug uždirbti?..

Kino filmo „Lobis“ kadras

● Šokio  teatre  parodyta  čiurlioniukų  opera  –  Kęstučio  Antanėlio  „Meilė  ir  mirtis  Veronoje“.  Jaunystės  sentimentai:  ir  Sigito  Gedos  libretą,  ir  muziką  moku  atmintinai.  Viską nuo  A  iki  Z  darė  patys  paaugliai:  statė  dekoracijas,  kūrė  choreografiją,  režisavo,  dirigavo,  prodiusavo.  Tokiam  titaniškam  darbui  negaliu  būti  kritiška:  jie  jau  nauja,  laisva,  scenai  paruošta  karta,  kuriai  itin  tinka  erosu  pulsuojantis  Shakespeareʼo  siužetas, Gedos  libretas  ir  Antanėlio  muzika.  O  kiek  kartų  buvo  murmama,  esą  Gedos  libretai operoms  –  prasčiausia,  ką  jis  yra  parašęs.  Nesąmonė,  jie  skamba  gerai.  Finalinė  scena su  veidrodžiais  gal  pernelyg  maidaniška,  bet  prisiminiau,  kad  1991-ųjų  mokyklos  operoje  irgi  buvo  naudojamas  iš  internato  skolintas  apskritas  veidrodis:  imitavo  lyg  saulę, lyg  kokias  dvasines  vertybes.  O  Montekių  ir  Kapulečių  konfliktą  visuomenėje  šiandien geriausiai  atskleidžia  „šeimos  maršo“,  kartuvių,  labai  jau  smarkiai  nuinterpretuotų  Dovydo žvaigždžių ir vaivorykščių atributika.  Ten nereikia net scenografijos.

● Vilniaus  muziejuje  atidaryta  paroda,  skirta  Vokiečių  gatvės  istorijai.  Populiariausia asociacija  –  iš  „G&G  Sindikato“  dainos:  įprasmina  draudimą  gerti  alkoholį  viešosiose miesto  erdvėse.  Kitos  asociacijos  –  žydų  kvartalas,  getai,  karo  griuvėsiai,  sovietinė  pertvarka.  Keistas  gatvės  likimas:  o  viskas  prasidėjo  nuo  liuteronų.  Tarpukariu  ten  būta  nemažai  viešbučių  (prašmatnių,  ne  Tymo  kvartalo  stiliaus),  kaip  naujiena  ėmė  rastis  vaikų prekių  parduotuvės.  Sovietmečiu  paskirti  butai  rašytojams  –  eksponuojama  Marcelijaus Martinaičio lentyna, sumeistrauta iš prieš tai ten gyvenusio Icchoko Mero baldų.

Kadras iš parodos „Vokiečių gatvė“atidarymo
Sauliaus Žiūros nuotrauka

● „Titanikas“  pakvietė  į  Dovilės Bagdonaitės  parodą  „Pastoralė.  Aitvarų         ganyklos“. „Lobsteriai!“ –  sušuko  bičiulė,  išvydusi  parodos pristatymą  socialiniuose  tinkluose  –  buvo  siūloma  fotografuoti  iš tam  tikros  pozicijos,  tada  parodos objektai  įgauna  trimatį  efektą. „Lobsteriais“  šiandien  pretenzingai  vadinami  omarai  ir  panašūs delikatesai;  toji  vartosena  taip ydingai  išplitusi,  kad  kovotojai prieš  lyčiai  jautrią  kalbą  gali  nuleisti  rankas.  Rimuojasi  su  „hipsteriais“,  bet  iš  tikrųjų  šiek  tiek  oldskūlas:  piešimas pieštuku,  beveik  senovinė  tapyba,  naivizmas.  Be  abejo,  ir  vykusiai  jungiant  su  technologijomis.  Ekspozicijos  akcentas  –  simpatiškos  limonadinių  spalvų  jūrų  gėrybės,  aliuzija  į  kičą  ir  seksualumą.  Vis  dėlto  labiausiai  dėmesį  prikaustė  paprastų  grafito  piešinių ir  videomeno  jungtis:  sukuria  kažkokią  unikalią  retro  dailėje  (kaip  nespalvoto  kino) iliuziją.

Kadras iš Dovilės Bagdonaitės parodos
Ievos Trinkūnaitės nuotrauka