užstrigę
laiškas
gerai pažinojai mane
gal net permatei
sakei kad viskas turi būti taip
kaip lūžta spindulys pagavęs
ligoninės kieme trykštančio fontano srovę
niekada nesiteiraudavai kelintoji diena bado mūsų akis –
kaip ir visas kitas stumtelėdavai į priekį
kai norėdavau apsigręžti
dabar mielai klausyčiausi tavęs
žiūrėčiau į keistą it Budos Šakjamunio tavo šypseną
bet jau seniai panirai į vandenyną
ir ištirpai tartum oranžinio saulėlydžio atšvaitas
tiesą sakant nekenčiu sūpuojančių
ryškiaspalvius atspindžius bangų garso –
jis nuolat primena kad išnirusi tampu tik tuo
kuo esu šią akimirką
korta
Ką teisti? Niekas nenusikalto.
Jurga Ivanauskaitė, „Placebas“
namų durys uždaro ieškotojus
anapus plevenančios plunksnos
bjauri Vilniaus žiema
jei bandytų darkart pro plyšį praslysti
arba pažvelgti į veidrodį
neatsitrenktų nuovargis į jo paviršių
nežinia ką reikėtų nuteisti
o ar tai gali įvykti?
ar žiūrint į nutilusią bet vis dar besisukančią plokštelę
įmanoma suvokti ką reiškia ganyti snaiges? –
tarytum išdavikiški angelai jos ištirpsta
kam puoselėti tą ko ateityje nebebus?
arba įtikėti kad regėtas pavidalas yra visų geriausias
nors ir priklauso svetimai užgaidai
pagaliau net numatyti įvykiai išslysta iš rankų
kai vaizdas kortoje verčiasi į kitą pusę
katė murkia vibruojančią mantrą
o cerkvės kupolas meta šešėlį
užstrigę
sutrinku kai sužinau kad tą pačią dieną gimė
daug vilčių teikianti rašytoja
ir žudikė maniakė
tą pačią dieną atklydo katinas
ir užgeso pirmagimio gyvybė
sutrinku kai daina susiklijuoja su tekstu
ir mane pasmerkia jį prisiminti
vos tik nuskamba pirmasis akordas
mergaitė besišypsančiam vaikinui riša kaklaraištį
nenutuokdama kad jis mirs nuo šūvio į galvą
sutrinku kai dovanoji man puokštę
bet neturiu kur jos pamerkti
sutrinku sutrinku sutrinku
kai pamatau spalio mėnesį pražystant kaštoną –
nususę žiedeliai nejaukus šniokštimas
automobilių ratams besisukant šlapiu asfaltu
reikalaute reikalauja – fotografuok!
ar sugebėtum į savo protą visa tai sutalpinti? –
tai tik sapnas tai tik sapnas kurį reikia paaukoti
panašiai kaip Abraomas būtų paaukojęs Izaoką
būtų paaukojęs jei ne jei ne jei ne jei ne jei
blakė
pagaliau išaiškėjo kuo trenkė vaikystės drabužiai –
medine skydblake:
vargšas gyvis netyčia pateko
į kambarį pro atvirą langą –
pasklido šleikštulį keliantis kvapas
tik nereikia dabar mąstyti apie tai
kad mes visi it po skydais
kad vis vien neapsisaugosime
nuo subtiliausio vėjelio
atpūtusio žalią padarą
pripažink – simpatizavai jam – pakabinai
paveikslą kuriame nupiešta blakė
šaipeisi iš kitų teigiančių esą baisu
kai tave nuolat persekioja
bet argi reikia taip susireikšminti? –
visos knygos ir visi atvaizdai apgavo
lyg ašaros be pateisinamos priežasties
keistos dėmės – baimės žymės
pradvisę drabužiai – prašai sulopyti juos
o aš norėčiau palikti kiaurymę
nors ir girdžiu pro eglynus slystančio dvelksmo aiktelėjimą
kai šis užkliuvęs už aštraus spyglio susižeidžia
tryliktasis mėnuo
keistas tas tryliktasis mėnuo –
pažada susimokėti bet vis neatsiskaito
kalendoriuje numato gimtadienio šventę
bet jai besiruošiant
per stipriai suverži kaklaraiščio mazgą
įsispraudęs tarp kitų liudininkų tvirtina –
tavo veidukas pamėlęs
nors dar nežinai
ką iš tiesų reiškia nekvėpuoti
sunokina uogas
kurios patekusios į burną
įsirėžia kaktoj dviem vertikalėmis
prieš akis pakišęs bjaurų portretą vilioja eiti tolyn
bet skudurėliu taip nublizgina stiklą
kad visų akivaizdoje trenkiesi į jį ir išgyveni gėdą
sirpimas
vakarėjančio dangaus spalva
susigeria į šūkaujančius vaikus –
tai įvyksta tik vasarą
karščiui blukinant daiktų kontūrus
alinant žolę kieme tarp padžiautų
vėjo žaidimams paliktų antklodžių
privalau palaistyti gėlę
kuri netrukus apsipils raudonais žiedais
neišsibaltinti į sieną atremtos nugaros
kai ramiai stebiu dūkstantį
vyšnių žvilgesiu žongliruojantį
besibaigiančios dienos triumfą