Užrašai ant servetėlės suskilinėjusioms lūpoms šluostyti
Pasaulio antinksčiai išskiria adrenaliną, aš žiūriu, kaip prisiimi jį lyg savą, nes kitaip nemoki ir nemokyta.
Pastebiu, kad kai pavargsti ir išalksti, mes tampam panašios – vienodi nuogi užaugę vaikai su plaukuose įsivėlusiais pušų spygliais ir keliom neištirpstančiom snaigėm, glostantys savo pašiurpusią odą, prašantys jos netyčia neįskilti; mūsų gyvybės indas turi savybę greitai ištuštėti vos tik truputį prarėžus plonytį keleto audinių sluoksnį; prarėžti įmanoma ir liežuviu.
Tau nuo blakstienų trupa juodas vandeniui atsparus tušas, tuo pačiu metu kažkur Anduose trupa kalno viršūnė, nedideli akmenys be garso ir galo krenta žemyn. Kažkam gal ir nesuprantama, kuo tavo blakstienų tušas panašus į tuos Andus, bet aš rami – man viskas aišku.
Jau trys savaitės, kai tau nepraeina bukas pilvo skausmas, jau trys savaitės, kai aš guldamasi miegoti galvoju apie žodį iš raidės V – suplanuoju tau daug vizitų pas gydytojus ir kiekvienam tų gydytojų nuo liežuvio nutrinu gebėjimą tarti garsą v.
Dabar mes saugios. Tavo gimimo dieną grįžtu iš kelionės. Dėl pūgos perdėlioja mano skrydžių laikus ir parsirandu pas tave kokią antrą nakties, bet dėl viso to sniego lauke šviesu kaip dieną. Sumoku taksistui penkiolika eurų, bet jis vis tiek nesugeba manęs užvežti į tą kalną, ant kurio gyveni. Bandau vežtis savo lagaminą per tavo kiemą, bet atsisukusi matau, kad ne tik tempiuosi lagaminą, bet ir juo kasu sniegą. Kas tris žingsnius nustumiu kauburį iš po lagamino, o kai prieinu tavo laiptinę, atsigręžusi matau takelį, dailiai vingiuojantį pro visas kiemo laiptines. Pagalvoju, kad tavo kaimynai man bus dėkingi – štai tokia išeina tau gimtadienio dovana.
Mes Paryžiuj, tu pasakoji apie kažkokią pažįstamą diplomatę, kuriai važiuojant kadaise užtvėrė pusę miesto. Tada sakai, kad toks yra tavo gyvenimo tikslas – tapti žmogumi, dėl kurio užtveria Paryžių. Aš tyliai pagalvoju, kad mano tikslas yra lygiai atvirkštinis – norėčiau būti žmogumi, kuriam važiuojant Paryžių atitveria. Gerai, kad šiam tikslui pasiekti nieko neturiu daryti, nebent būti Paryžiuje, bet ir tai – nebūtina.
Kažkokiam bare netoli Panteono, nusipirkusios po vieną alaus už tris eurus, sėdim ir kalbam apie karą. Tu telefonu seniai liepusi mamai reikalui esant išsigryninti pinigų ir bėgti iš šalies, bet tik ne tokiu atveju, jei fronto linija būtų mieste. Kai grįžtu į mūsų miestą iš raidės V, išeinu į gatvę ir kojų pirštais ant plytelių brėžiu fronto liniją, palikdama tavo mamos namus vakarų pusėj.
Penktą kartą pasileidžiu garsinę knygą „Laiškai jaunam poetui“ – mane ramina Venslovo balsas ir ta įžangos muzika, lyg žiūrėčiau nespalvotą lietuvių filmą, kur garsas vos vos atsilieka nuo vaizdo ir kiekviena vėjyje dailiai siūbuojanti smilga turi kokią nors simbolinę reikšmę. Maždaug dvidešimtojoj minutėj Rilkė sako, kad rašančiam žmogui reikia paklausti savęs, ar galėtų gyventi be rašymo, ir rašyti tik tada, jei iš kažkokių gelmių ateina „negalėčiau“. Aš paklausiu savęs, ar galėčiau gyventi be rašymo, iš kažkokių gelmių ateina „laisvai“. Nuliūstu.
Noriu paklausti, ar tau nesunku pirkti lėktuvo bilietus iškart į abi puses, nes man kiekvienąkart ramybės neduoda klausimas, kas, jeigu po kelionės į pirmąją pusę aš nebenorėsiu atgalinės. Bet iš akių matau, kad tu perki lėktuvo bilietus ne dėl galėjimo išskristi, bet dėl galėjimo grįžti, todėl nieko neklausiu.
Tu išvažiavai prieš pusmetį ir per šį laiką mes susiskambinom tik porą kartų. Aš žinau, kad tau ten gera, bet niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad buvau palikta. Mano pačios liežuvis skaldo mano kraujo indą, kuris esu.
Mano pačios liežuvis randa tavo ausies spenelį. Tavo antinksčiai išskiria adrenaliną, aš žiūriu, kaip pasaulis prisiima jį lyg savą, nes kitaip nemoka ir nemokytas.
