Stebiu

 

– Goda, pasistenk nusiraminti. Juk tu suvoki, kad taip negali būti, ar ne? Jei nebūtum mano gera draugė, sviesčiau ragelį nedelsdama, prieš tai pasiūliusi išsikviesti greitąją, – tvardydamasi kalbėjo Odeta. – To tiesiog ne-ga-li bū-ti! Tu įsivaizduoji, prisifantazuoji! Jau kiek kartų man taip pasakoji. Dievaži, nebūtum mano draugė…

– Odeta, nepyk… Aš baisiai sutrikusi… Aš bijau būti namuose; aš bijau viena likti darbo kabinete; aš bijau išeiti į gatvę. Man stačiai nėra kur dėtis! Visur jie mane stebi! – proverksmiais aiškino Goda, nusivylusi, kad niekaip neįtikina savo geriausios draugės.

– Pasistenk nurimti, – Odeta nebeišmanė, ką patarti. – Išgerk pankolių arbatos, bus geriau.

– Nekenčiu pankolių, anyžių ir panašių žolelių! Ką gali vaistažolės padėti prieš agresyvius ateivius?!

– Mieloji, tu mane žlugdai. Nežinau nei ką patarti, nei ką pačiai galvoti, – kilnojo antakius Odeta, nepajėgdama įtikinti draugės, kad ateiviai – nesąmonė, o jų stebėjimas – dar didesnė. – Teks palaukti, kol grįš Valdas, bet dvi savaitės – ne amžinybė. Tuomet viskas susitvarkys. Juk seniau, jam esant, taip nebuvo, ką?

– Ne, niekada gyvenime! – patvirtino Goda. – Jie mane pradėjo stebėti būtent tada, kai jis išvyko, o vaikai išvažiavo į stovyklą, kai aš likau visiškai viena. Tokiu metu su manimi lengviausia susitvarkyti…

Goda pravirko. Pasijuto absoliučiai vieniša. Net artimiausia draugė ją laiko kuoktelėjusia, neįtardama problemos masto. Gerai, kad ji bent išklauso, ne taip kaip kitos. Štai jau apie penkiolika minučių ji guodžiasi Odetai, o toji, gal ir skėsčiodama rankomis anapus telefono ryšio, vis dėlto iki šiol nebaigia pokalbio. Kas nesusidūrė, tas neįstengs suprasti, jog būti penkiolika minučių nestebimai įkyrių lankytojų iš kitų galaktikų – tikra atgaiva, po kurios vėl neišvengiamai bus pragaras, trunkantis jau ištisą savaitę.

Istorija prasidėjo lygiai prieš septynias dienas. Godos vyras darbo reikalais išvyko į užsienį, vaikai – į stovyklą. Ne pirmą kartą ji pasiliko viena. Anksčiau jokių sunkumų nekildavo. Godos name daug žmonių dieną ir naktį pasilieka vieni, tačiau niekam taip nesideda.

Pirmas ženklas pasirodė sekmadienį. Goda įsipylė kavos ir nuėjo pasišukuoti. Kai po kelių minučių grįžo, nemenka dalis tamsaus gėrimo telkšojo ant stalo, dar didesnė – lėkštelėje. Ji ne vėpla – žino, jog nepraliejo pro šalį. Taigi gėrimą kažkas išlaistė. Tyliai ir nebyliai. Nors langai plastikiniai, Goda būtų prisivertusi patikėti, jog tai vėjo darbas. Tačiau naktį prieš tai ji matė keistus žybsėjimus danguje, tik nedrįso prieiti prie lango gerai įsižiūrėti. O radusi palietą kavą, už lango išvydo žmonių minioje įsimaišant pilką asmenį. Kodėl gi tai negali būti ženklas, kad ateiviai ja susidomėjo?

Apimta kažkokios neįprastos būsenos, Goda prastūmė sekmadienį. Pirmadienį prieš einant į darbą jos laukė dar vienas siurprizas: iškapstytos žemės iš vazonų. Naminukas bildukas? Gal Goda ir būtų padariusi tokią išvadą, bet kiemo pakraštyje užmatė labai keistą priemonę, paskui ši dingo už garažų. Žmonių šalimais nebuvo. Pati Goda nė už ką nebūtų išdrįsusi eiti patikrinti. Akivaizdu, kad tai – ne automobilis. Tądien ji apie tai mėgino užsiminti vienai bendradarbei, tačiau vos pamačiusi tos akių išraišką kaipmat užsičiaupė. Čia palaikymo nesulauks nė grūdelio.

Užtat antradienį Godos laukė „dovanėlė“ pačiame darbe. Aišku, kolegė buvo išėjusi. Godai įjungus spausdintuvą ir uždavus spausdinti praeito mėnesio ataskaitų lenteles, viename lape atsispaudė paslaptingas trikampis. Goda nėrė į dokumentus – ten jokio trikampio nėra. Panaršė USB atmintinėje – irgi geri dokumentai. Pabandė darsyk. Dokumentas pasirodė, koks turi būti. Goda puolė prie lango. Šį sykį nieko tokio nepastebėjo. Ir kolegei neprasižiojo. To trikampio ji neišmetė – pasiliko kaip įrodymą, kad ja domisi svetimos civilizacijos. Gal kada kam įsidrąsins parodyti.

Godai pasidarė nejauku būti namuose. Laimė, parsirasdavo tik vakarais. Vis dėlto, kaip įsitikino, ne pyragai gali dėtis ir darbe. Vylėsi, kad namuose „ragų“ nebus.

Trečiadienio naktį virtuvėje garsiai trinktelėjo spintelės durelės. Goda išgirdo už keturių kambarių. Šoko iš patalo. Beminte galva, pusnuogė alsavo, dūsavo, gaudė kvapą, niekaip neatsikvėpuodama it Alpių aukštikalnėse. Ji nebūtų prisivertusi ten nuslinkti pasidairyti, tačiau vyras miegamajame įrengęs jungiklį, kuriuo užžiebiamos visos buto šviesos. Taip išvaikiusi gūdžią tamsą, Goda nupėdino virtuvėn. Visur lyg ir tvarka. Apsidrausdama ištisą naktį neišjungė šviesų maloniai stebėdamasi, kad lempos neužgęsta pačios. Ryte teko atspausti mygtuką.

Ketvirtadienį nutiko dar įspūdingesnis dalykas: einant pro bažnyčią, netoli Godos iš aukštybių plumptelėjo plytos gabalas. Sakralinis pastatas griūva. Goda išsigando. Instinktyviai pakėlė akis. Bažnyčia neatrodė trupanti. Godą pribloškė, kai pro vieną mažutį langelį kyštelėjo plaštaka – duok Dieve, jeigu penkių pirštų. Betgi ji buvo pilka! Aišku, balto dangaus fone ji atrodė juoda, tačiau Goda tvirtai žinojo, kad ji pilka! Kodėl? Todėl, kad už stogo užlindo galas nežinia iš kur pasirodžiusio oro baliono. Godai neapsivertė liežuvis sakyti „kosminio laivo“ ar „skraidančiosios lėkštės“. Pamatę jos sumišimą, praeiviai savo ruožtu kėlė akis. Jie nieko nepastebėjo ir pamanė, kad moteriškė dairosi lietaus debesų.

Iš pradžių Goda pasiėmė plytgalį kaip relikviją. Paskui išmetė – jį gi sviedė tas nelemtas ateivis, gal net nulupęs nuo įtrauktos į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą šventovės.

– Kitą savaitgalį atvažiuosi pas mane, – pakvietė Odeta sutrikusią draugę.

– Atvažiuosiu. Ačiū, – atsakė Goda. Turėjo mintyje, jei tik ištvers iki kito savaitgalio.

Na, o penktadienį Goda pajuto esanti stebima ne protarpiais, bet nuolatos. Dieną nieko nepaaiškinamo neįvyko, tačiau nenuilstančių akių įdėmus žvilgsnis sekiojo ir persekiojo moterį visur ir visada. Ji tą kartą trumpai buvo darbe. Kaip patyrė, namuose ne geriau. Ateiviai ją stebėjo svetainėje per mamos ir tėčio portretus, miegamajame – per nusukto į veidrodį Budos akis, ko gero, visur – per langus, koridoriuje – pro durų akutę. Netgi užsidariusi tualete Goda jautė nerimą, tarytum kur palubėje būtų įtaisyta vaizdo kamera. Kameros gal ir nebuvo, tačiau ji buvo stebima net intymiausiais momentais! Tikrai!

Šeštadienio naktį už lango suspindo akinama šviesa. Ne priekinių žibintų. Tiesiai į jos miegamąjį. Ji nedrįso prasimerkti. Šviesa skverbėsi pro vokus. Gal Goda klysta, bet jai atrodė, kad tą naktį ji kiek kybojo ore apimta nesvarumo būsenos. Neatsimerkė iki pat ryto. O kai pravėrusi akis išvydo savo kambarį, net šūktelėjo iš laimės – kol kas jos dar negrobia!

Deja, optimistiškoms mintims greitai teko išsisklaidyti. Goda neprisiminė, ar su ja kas buvo daroma sekmadienio naktį. Rytą priėjusi prie veidrodžio suspigo iš siaubo. Jos kaktą puošė dailus juodas lygiakraštis trikampis. Paliestas jis neperšėjo; oda lyg nepažeista. Goda nurūko vonion. Kaip pašėlusi puolė plauti, šveisti, trinti kaktą visomis prausimosi ir valymo priemonėmis. Kaip ir būgštavo, rezultato tai nedavė. Trikampis ant kaktos – nepanaikinamas. Oda paraudo.

Goda pasitepė kremu. Iš nevilties ji atsisėdo ant grindų. Ir kodėl sutiko likti viena? Kodėl ją pasirinko? Kuo ji ateiviams tinkamesnė už kitus? Sunegaluotų, tai bent galėtų kitiems pasipasakoti, be abejo, sulauktų užuojautos, palaikymo. Nuo šiol ji įkalinta namuose. Negi rodysis viešai su trikampiu ant kaktos? Ji baiminsis išnešti šiukšles.

Ne. Dar ne viskas prarasta. Ji neturės kiūtoti tarp keturių sienų. Juodąjį trikampį galima paslėpti po kepure ir jo nesimatys! Pagauta azarto, Goda čia pat išrausė spintą, susirado savo penkias kepures visiems sezonams ir pradėjo matuotis. Viena dengė kaktą. Nors smarkokai užmaukšlinta ant akių, kepurė savo paskirtį atliko.

Tada Goda sumanė dar gudriau. Nubėgo į vonią ir pieštuku lūpoms apvesti trikampio vidury nusipaišė akį – jeigu kas, toks simbolis daug labiau pravers. Dievo išpažinėja. Jau geriau tegul ją palaiko sektos nare negu beprote. Žinoma, labiausiai ji privengė kaimynų, kurie ją puikiai pažįsta. Goda net tylutėliai pasidžiaugė, jog tai „tik“ piešinys ant kaktos. Jeigu oda būtų pažaliavusi arba po galvos apdangalu neišeitų paslėpti žalsvų smailių styrančių ausyčių, būtų daug liūdniau.

Štai tuomet ji paskambino Odetai eilinį sykį pasiguosti. Odeta ją išklausė, deja, daugiau iš jos jokios pagalbos. Net aplankyti nepasisiūlė. Gal būgštauja dėl savo saugumo? Godos ji, savaime suprantama, nebijo, bet ateivių… Juk tuo metu, kai Goda kalba telefonu, ateiviai negali jos stebėti. Jiems tai, kas be ko, nepatinka…

Goda išsiruošė į parduotuvę. Atrodė kaip idiotė, vasarą užsitempusi megztą žieminę kepurę. Su dubenėliu ant galvos gal labiau panėšėtų į menininkę. Dabar – lyg nukvakusi menininkė. Būtent taip į ją žiūrėjo dauguma praeivių. Gerai, kad nekalbino. Nesunku įsivaizduoti, ką jie būtų pasakę…

Goda pirko apelsinų, studentų mišinio, pomidorų sulčių. Paskui sumanė pasirūpinti atsargomis – nusipirkti daugiau miltų, aliejaus, kruopų ir duonos, jeigu ilgiau negalėtų išeiti į gatvę.

Kaip nešulinis asilas parlingavusi namo, moteris suskubo apžiūrinėti trikampį ant kaktos, į kurį pati įpaišė Apvaizdos akį. Ji atrodė nebaisiai – visai kaip normali sektantė, savojo dievo liudytoja. Būna blogiau.

Tą vakarą Goda pirmą kartą labai nuoširdžiai pasimeldė. Gal tai buvo Dievo ženklas, kad ji turėjo išsipiešti akį? Ji meldėsi ir maldavo. Nuo piktųjų dvasių Dievas apsaugo, tačiau ateiviai iš kosmoso – kitas reikalas. Jie gyvi, materialūs, mąstantys. Ji juos matė. Greičiausiai Dievas jiems nepritartų. Dera prašyti Jo pagalbos.

Kitą rytą Goda pabudo su trikampiais ant plaštakų. Ją apėmė panika. Ji nusidraskė naktinius, prieš veidrodį apžiūrėjo visą kūną. Daugiau niekur nėra. Vis dėlto tai nereiškia, kad nebus. Juodi lygiakraščiai trikampiai. Jeigu būtų „moderni“, sakytų, dėl grožio išsitatuiravo. O kaip šiuo atveju pasiteisinti, kai visi puikiai žino jos būdą? Akis trikampyje kaktoje buvo nusitrynusi, užtat pagalvė ištepliota pilkšvais ruožais.

– Odeta, man atsiranda piešinių ant kūno!

– Viešpatie brangiausias, Goda, labai norėčiau padėti tau! – išsigando bičiulė.

– Aš labai nenoriu, kad mane pagrobtų! – apsiverkė Goda. Vargu ar draugė ją beišgelbės.

– Tu palauk! Nieko nedaryk! Aš ką nors sugalvosiu. Šiaip tau viskas gerai?

– Kol kas taip. Tik nekviesk greitosios. Mano ne tas atvejis. Aš žinau. Jei norės, jie mane pagrobs iš ligoninės. Čia aš turiu daugiau galimybių jiems nepaklusti. Vėliau gal net kovosiu.

– Goda, tu atsisakai efektyviausios pagalbos! – Odeta pastebimai suirzo. – Ką gi dar aš galiu sugalvoti? Gal pasitark su kitais…

– Sakau, greitoji niekuo nepadės.

– Jeigu žinai kaip žiniuonė, kas tau padės ir kas ne, tai man daugiau neskambinėk! – rūsčiau nukirto Odeta. – Kovok, nepaklusk! Gal pavyks!

Odeta supyko, bet Goda ant draugės – nė kiek. Vadinasi, pagalbos, net nuotolinės, iš niekur nebus. Odetai irgi trūko kantrybė.

Goda kepėsi blynus vis vaizduodamasi, kas su ja gali nutikti, kai ją pagrobs. Ją paims į skraidančiąją lėkštę, skraidins po kosmosą, po nežinomus pasaulius, gal net kitus matmenis. Jai rodys, jai pasakos. Galbūt atskleis reiškinių esmę, gyvenimo prasmę, atsakys į nežinomus klausimus. Gal net nušvies ateitį – tiek jos, tiek visos Žemės. Ji galbūt išgirs, kad žmonės – ateivių išvesta rūšis, apgyvendinta Žemėje kaip fermoje, akylai stebima ir tiriama. Galimas daiktas, Goda taps bandomuoju triušiu: iš jos ims kraują, kitus kūno skysčius, matuos pulsą, gramdys ląsteles, gal kuo nors paskiepys ar užkrės, idant analizuotų organizmo reakciją. Goda meldėsi, kad nebūtų nukankinta ir išmesta, kad su ja būtų elgiamasi humaniškai. Nežinia ir netikrumas labiausiai pjauna.

Žinoma, baisiausia tragedija, išskyrus nužudymą, būtų, jeigu koks humanoidas ją išprievartautų ar kitu būdu apvaisintų, ir ji turėtų nešioti įsčiose kitos galaktikos vaiką. Kaip jis galėtų gimęs atrodyti, kraupiau galvoti negu apie patį išprievartavimą. Goda girdėjo, esą tokių ateivių iš Visatos „pasėtų“ kūdikių palyginti daug išnešioja moterys vakarinėje Sibiro dalyje. Tas kraštas lankytojų iš kitų planetų kažkodėl mėgstamas. Kita vertus, jeigu ateivių palikuonys – neseniai Žemėje ėmę rastis indigo vaikai, visiškai panašūs į žmones, beveik nesiskiriantys, tada gal ne taip košmariška. Tik vyrui jokiu būdu negalėtų sakyti, nuo ko pastojusi. Tektų apsimesti, jog tai jų vaikelis. Tokiais klausimais jos vyras – aršiau musulmono.

Goda kasdien paišėsi akį trikampyje ant kaktos, nes taip jai patiko. Nuo to lyg jautėsi arčiau Dievo. Jausena, kad jos pagrobimo laikas artėja, stiprėjo su kiekviena diena. Taip pat su kiekviena diena daugėjo tai bylojančių ženklų ant kūno. Goda nebesistebėjo, vis mažiau panikavo. Kas neišvengiama, neišvengiama. Jei tave pasirinko, tai esi pasirinkta, niekur nepabėgsi. Su tuo tenka susitaikyti kaip su neišgydoma liga.

Goda nebeišėjo iš namų. Plaštakas buvo galima paslėpti mūvint plonas pirštinaites, tačiau kai trikampių atsirado ant skruostų, žandų, kaklo, sprando, jų nepajėgė užmaskuoti nė storiausias pudros sluoksnis. Jei Goda nenori, kad ją išvežtų, negali šiuo metų laiku eiti į žmones su šiauriečio apranga.

Goda įsikalino namuose. Dėl to kalti ateiviai, netiesiogiai paskyrę jai tokį „namų areštą“. Ji nebesipriešino – priešingai nei buvo nusiteikusi iš pradžių. Niekam nebeskambino. Niekas jai neskambino. Maitinosi iš apdairiai sukauptų atsargų. Kol kas visko pakako.

Sulig kiekviena aušra ant moters kūno radosi vis daugiau trikam̃pių žymių. Ilgainiui jomis išpylė galvos odą po plaukais, visus šonus, nugarą ir pilvą, sėdmenis, net kojų ir rankų pirštus. Ant liežuvio vis dar nebuvo. Ant akių obuolių – irgi. Tai teikė bent šiokią tokią viltį.

Po keturių ar penkių dienų turėtų grįžti vyras, vaikai. Tada tikrai visa ši velniava pasibaigs. Deja, Goda jautė, jog gali to laiko šiuose namuose nebesulaukti.

Galop, kai Goda tapo margesnė už zebrą, o trikampių radosi taip gausiai, kad jie dengė vienas kitą, nuojauta jai pakuždėjo tuoj kažką įvyksiant. Raudo pavakarys. Goda mikliai griebė telefono ragelį.

– Odeta, mane jau grobia… – sumurmėjo ji nuolankiu skerdyklai pasirengusios avelės balsu.

– Mane jau pykina! – atrėžė draugė.

Goda išsimaudė prieš tai uždengusi veidrodį, stengdamasi nežiūrėti į savo išbjaurotą kūną. Apsivilko uždarais drabužiais. Susikirtusias trikampių linijas ant veido bei kaklo kiek įmanoma pablyškino kosmetika. Atsilošė fotelyje ir ėmė laukti.

Apie vienuoliktą vakaro už lango sušvito akinama šviesa. Ne mašinos žibintai. Šviesa aprėpė visą langą, tarytum jo stiklas būtų buvęs šviestuvo gaubtas. Nuo to šviesos pliūpsnio net vėjas dvelktelėjo.

Staiga Goda susigriebė dar turinti ką kitiems pranešti prieš iškeliaudama, kur ateiviai nuves. Ji pačiupo popieriaus skiautę ir greitosiomis pakeverzojo:

 

Mieli šeimos nariai, giminaičiai ir draugai. Mane pagrobia ateiviai. Aš išvykstu nežinia kur ir nežinia, ar begrįšiu. Žinokit, jei bent vienas žmogus būtų manimi patikėjęs, jeigu bent vienas žmogus būtų paskyręs laiką ir man padėjęs kuo galėdamas, būtų nuvijęs ateivius ir aš nebūčiau pagrobta. Viena vienintelė draugė bandė, bet galų gale ir jai pristigo kantrybės. Prieš ateivius aš viena bejėgė. Dabar jie mane pasiima, o aš nesipriešinu. Ant nieko nepykstu, iš nieko nejaučiu skriaudos ir pati niekam nesijaučiu skolinga. Likite sveiki. Vis dėlto būčiau laisvai galėjusi pasilikti su jumis… O dabar iškeliauju. Tuojau įžengsiu į aukštų technologijų erdvėlaivį. Penki, keturi, trys, du…

 

Nebaigė Goda raštu skaičiuoti ir ją užliejo siūbtelėjęs šviesos gūsis. Su visu kambariu ji paskendo nežemiškoje šviesoje.