Prekyba knygomis: trumpa istorija
Knygų prekyba Antikos laikais pirmąkart paminima V a. pr. Kr. istoriko Ksenofonto ir komediografo Aristofano tekstuose. Knygų prekeiviai – bibliopolai – darbavosi ne tik Atėnų polyje, bet ir toli už jo ribų, graikų kolonijose. Nuo Platono mokinio Hermodoro, pardavinėjusio jo raštus Sicilijoje, kilo net priežodis: „Prekiauja kalbomis už jūrų marių Hermodoras.“ Pasak vienų šaltinių, šis priežodis reiškęs nepaprastą uolumą platinant knygas, kitų teigimu, pernelyg laisvą ir ne visai sąžiningą knygų prekybą.
Kai kurių senovės Romos knygų prekijų vardai žinomi iš Marcialio epigramų. „O kad žinotum gerai, kur mane parduoda, ir klaidžiot / Tau nereikėtų mieste, einam kartu su manim. / Tad pas Sekundą keliauk, atleistinį lukanų mokslinčiaus, / Jis už Paladės aikštės, net už šventyklos Taikos“ [I, 2. Skaitytojui]; „Vis reikalauji, kad tau dovanočiau, Kvintai, knygelę. / Aš neturiu, bet gali ją pas Trifoną nupirkt!“ [IV, 72. Kvintui; abi vertė A. T. Veličkienė].
Tačiau sistemiška ir reglamentuota knygų prekyba Europoje prasideda tik išradus spausdinimo stakles, XV a. viduryje. Tipografiniu būdu pagamintų knygų platinimas ne tik įgavo pagreitį, bet ir vystė rinkodaros technologijas: prenumeratą, prekybą per tarpininkus, išankstinius užsakymus, bibliografines konsultacijos, individualią knygų paiešką, knygų loterijas.
Drauge formavosi antrinė rinka: perskaityta knyga labai dažnai būdavo grąžinama į prekybą – naujos ir naudotos prekės nebuvo aiškiau skiriamos. Retomis ir „panešiotomis“ knygomis prekiavę žinovai gavo bukinistų vardą. Prancūzišku žodžiu bouquin, kilusiu iš flamandiško boeckin („knygelė“), iš pradžių kiek paniekinamai vadinta padėvėta knyga.
Nuo XVI a. Senos krantinėmis nusidriekė ilgos bukinistų knygynėlių ir prekystalių eilės. Neatsitiktinai paryžiečiai Seną vadina upe, tekančia tarp dviejų knygų lentynų. Iš pradžių šią gaivališką prekybą knygynų savininkai sutiko priešiškai, naudotų knygų prekeivius laikydami nesąžiningais konkurentais. 1577 m. karališkuoju dekretu bukinistai buvo prilyginti vagims. Po poros metų įstatymas sušvelnintas, tačiau prekiauti knygomis leista tik dvylikai bukinistų ir tik griežtai nustatytose vietose. Prancūzijoje bukinistų veikla visiškai įteisinta 1822 m.
Maždaug tuo pat metu, XVI a. viduryje, beveik kartu su bukinistų veikla Europoje užgimsta antikvarinių knygų prekyba. Siaurąja profesine prasme antikvaras (lot. antiquus – „senas, senovinis“) – tai senų knygų ir rankraštinių senienų specialistas. Antikvaras kolekcininko veiklą derino su knygų prekeivio ir mokslininko darbu – glaudžiai bendradarbiaudamas su universiteto profesoriais skrupulingai rinko informaciją apie kiekvieną knygą, rengė išsamius aprašus, studijavo bibliotekininkystės istoriją.
Antikvarinės veiklos gimtine laikoma Vokietija, pirmieji senųjų knygų katalogai pasirodė Leipcigo ir Frankfurto mugėse.
XVII a. [Prancūzijoje] atsiranda knygnešio – prekiautojo laikraščiais ir knygomis, dažniausiai popigiais leidiniais, kaimuose, – sąvoka. Knygnešį galėjai atpažinti iš pakaklėj kabančio krepšio – iš čia ir pavadinimas (pranc. porter à col – „nešioti ant nugaros ar kaklo“). Būta ir merciers – „šauklių“, gatvėse ir aikštėse kviečiančių tingius pirkėjus. Šie daugiausia pardavinėjo religinę ir kitokią plataus vartojimo lektūrą, kaip antai mažo formato brošiūrėles, nuo 1602 m. ant melsvo vyniojamojo popieriaus spausdintas Trua leidėjo Jacquesʼo Oudot. Prekiaujant knygomis buvo skelbiamos ir naujienos, rodomi cirko numeriai, gyvūnai, o publika linksminama juokingomis istorijomis.
Kaip ir kiekvienam versle, būta ir šešėlinės knygų prekybos pusės. Pavyzdžiui, anglų leidėjas ir knygų prekeiva Edmundas Curllis (apie 1675–1747) išgarsėjo pogrindiniais pornografijos, šarlataniškų medicinos patarimų ir melagingų politinių pamfletų leidiniais. Karjerą pradėjęs knygų aukcionuose, vėliau nuosavame knygyne Curllis prekiavo nesankcionuotais leidiniais, falsifikuotais egzemplioriais (apeidamas leidėjus ir autorius) ir „nulaužtomis“ biografijomis – šias leisdavo be aprašomųjų asmenų žinios, pasodrintas skandalingais kompromituojančiais faktais. Kitaip tariant, užsiiminėjo piratavimu ir buvo „WikiLeaks“ pirmtakas. Už nešvankios knygos „Eunuchizmas visu gražumu“ (Eunuchism Display’d) išleidimą jį išpeikė Danielis Defoe ir tokius leidinius pavadino „kerlionėmis“ (curlicism). Begėdis Curllis šį pasmerkimą pavertė reklama – savo knygų katalogą išleido pavadinimu „Kerlionės visu gražumu“.
[...]
gorky.media
Vertė A. P.
