Per Rusiją arkliais

 

Rašo mokyt. Pr. Gedvila

 

Tęsinys. Pradžia Nr. 1

 

Noromis ar nenoromis apleidę tą mums pasirodžiusią „jaukią“ vietą, be didesnio sustojimo saulei leidžiantis privažiavome didelį kaimą su viena plačia, dulkėta gatve be grindinio. Vidury kaimo stovėjo medinė, kaip visur rusuose yra, balta žaliu stogu cerkvė. Lietuvoje toks kaimas būtinai gautų nepaskutiniosios eilės miesto vardą.

Vakaras jau buvo arti. Tad metas buvo pasirūpinti ir apie nakvynę. Bet iš prityrimo jau žinojome, kad rusai nemėgsta keleivių priimti į savo namus, nors jie ir skelbiasi esą „gostipriimnyj narod“ (svečius mylinti tauta), bet pervažiuodami skersai visą jų valstybę, šiam jų pasivadinimui neradome pateisinimo. Šit pamačiau ateina šventikas, popas (rusų kunigas). – Gera proga, – pamaniau, – išmėginti šito plačiarankovio, cerkvės atstovo „gostipriimnast“ (svetingumas) ir pasukau arklius į tuos vartus, į kuriuos taikė šventikas. Pastarasis, pamatęs mus paskui jį važiuojančius, greit spruko kieman per mažuosius vartelius.

Pasislėps, – pamaniau. Bet man dar nesustabdžius arklių prie vartų, plačiai prasivėrė didieji kiemo vartai ir juose pasirodė tas pats šventikas patenkintu veidu mus užkalbindamas: „Vižu, čto dalnyje i sobirajetės nočėvat. Milosti prosim, zajezžajtė!“ (Matau, tolimi ir nakvoti rengiatės. Maloniai prašome, užvažiuokite!)

Taip švelniai prašomi, įvažiavome kieman ir nulipę nuo vežimų, skubinamės pasisveikinti su maloniu šeimininku, kuris irgi žengė prie mūsų.

Atkinkę ir aprūpinę arklius šventiko prašomi įėjome vidun.

Neišskiriant nė paties šventiko, dar neseno žmogaus nė jo žmonos gal jau turinčios 30 m. amžiaus, nė pagaliau poros jų vaikučių: sūnaus apie 10–11 met. amžiaus ir dukters apie 7–8 met. amžiaus visa čia atrodė neturto ir vargo paliesta.

Po ilgų mūsų kalbų bei nusiskundimų ant „draugų“ bolševikų, kai gerieji šeimininkai susirūpino mums patalo parengimu, aš, padėkojęs už jų rūpestį, paprašiau vietos tik mano šeimai, patsai pasisakiau eisiąs gult pas arklius savo vežiman, nes bijojau, kad kas blogo neatsitiktų. Atsidusęs šventikas atsakė man:

– Tamsta teisingai manai: Mūsų motutė – Rusija garsi vagimis, ir mūsų kaime retame name jų nerasite.

Anksti rytą apleidome svetingąjį šventiko kiemą, tik gaila buvo poros gerų maišų, kuriuos kažkokiu būdu užmiršau šventiko kieme, o apie tai patyrėme jau nuvažiavę toli, tai grįžti nebenorėjau: laikas mums buvo labai brangintinas. Jau baigėsi spalių mėnuo, o kelio dar buvo likę apie pusė.

Labai džiaugėmės pasiekę Maskvos–Varšuvos plentą, kuriuo mums teko važiuoti apie 120 klm. Šiose vietose radome pakelyje geresnių ganiavų, tat ir arkliai, kiek sustiprėję, kietu plentu sparčiau bėgo.

 

Svečias vietoje sėdynės…

 

Jau baigiant plentu važiuoti, visai vakare įvažiavome į labai didelį mišką. Pirma manėme, kad čia esama mažo miškiuko, tat dar prieš sambrėškį maniau jį pervažiuoti, bet pasivijęs gerą gurguolę važiuotų keleivių sužinojau, kad šiuo mišku važiuosime bent 30 klm. ir kad čia esą galima susitikti ir plėšikų, kurių nemažai trankosi miškuose, o kad šie keleiviai važiavo tąja pačia kryptimi, ryžausi nuo jų neatsilikti.

Vienas mano pasivytųjų keleivių prisigretino mūsų vežimų ir stengėsi neatsilikti.

Ant dangaus jau žymu aušros žarelė ir, rodosi, baigiame važiuoti mišką, o už miško bent už 5–6 kilometrų turime pasiekti miestą Mstislavl.

Paprastai mums važiuoti per miestą buvo menkas malonumas, nes bolševikai tuoj rasdavo reikalo vežimuose padaryti kratą.

Mūsų miško sankeleiviai likosi pamiškėj, bet pėsčiasis keleivis vis tebežygiavo su mumis. Pagaliau pasisakė esąs mobilizuotas raudonarmietis ir prašėsi pervežamas per Mstislavlį, nes jis vykstąs slaptai, kaip pabėgęs iš kariuomenės. Bėgąs pas savo tėvą, turtingą ūkininką. Aplenkti šį miestą kareivis negalėjo: miestas stovėjo tarp neprieinamų balų, o per tas balas dar tekėjo nemaža upė. Bet kaip jis pervežti, – juk drauge su juo ir aš galėjau pakliūti į komunistų rankas.

Mano svečias, nelaukdamas mano nusprendimo, jau įsikraustė į didžiulį porinį vežimą, kaip čigonų būdą, balta drobe aptrauktą ir, praskleidęs šiokius – tokius pundulius, išsitiesė išilgai vežimo, apsitraukė rūbais ir paliepė vaikams Jonukui ir Juliukui sėstis ant jo. Vaikai, linksmai juokaudami, jo prašymą tuoj išpildė.

Įvažiavus miestan, aš kaip didžiausias prasikaltėlis bijojau. Mano baimei padidinti, lyg tyčia, atbėga iš kažkur žydas ir prašo sustoti, nes jis norįs pasikalbėti. Nesustojau. Žydas, žingsniuodamas šalia vežimo, pasiūlė pirkti iš jo sidabrinių rublių, gana patogiomis kainomis, bet bijodamas sustoti, kad nesusirinktų žioplių, o su jais ir šnipų, nuo pirkimo atsisakiau. Bet žydas, rodydamas savo smalsumą, pradengė audeklo kampą ir pamatė kareivio koją:

– Niu, kas čia guli – paklausė, ir lyg nusigandęs, atsitraukė nuo vežimo. – Tai čia mūs ligonis – atsakiau, palikdamas kažką mąstantį žydą. Kiek toliau nuvažiavus, atsigrįžęs šūktelėjau žmonai, kad neatsiliktų nuo manęs ir pilna risčia pavariau arklius. Bent porą kilometrų nuvažiavęs už miesto, išlaipinome kareivį iš vežimo ir paklausėme, ar dar toli iki pasisukimo iš didžiojo kelio į jo tėvo namus, kuris, pagal kareivio pasakojimą, gyveno nuo didžiojo kelio nedaugiau kaip 1½ kilom. ir buvo pažadėjęs, kaipo užmokestį už jo pervežimą per Mstislavlį, bent 3 dienas laikyti mus savo svečiais ir tolimesnei kelionei duoti keletą pūdų avižų. Dabar mūsų kareivis pasakė, kad jo tėvas gyvenąs nuo didžiojo kelio į šoną per 40 kilometrų.

Nors oras buvo labai biaurus, snigo ir lijo, bet arkliams pavargus turėjome sustoti. Arkliams dar turėjome avižų, sau išsivirėme karšto viralo. Drauge su kareiviu papietavome ir persiskyrėme. Bet kareivis, anot jo, nenorėjo mums pasilikti skolingas, tat atsisveikindamas, Juliukui įteikė dovaną… medinį kareivišką šaukštą!..

Mes su žmona šypsodamies pasižiūrėjome vienas į antrą ir buvome labai patenkinti… visai nekaltinome kareivį už jo melavimą, tik stebėjomės jo egoistišku šiurkštumu.

Mūsų laimei, oras pasitaikė: nei snigo, nei lijo, bet pamažėli šalo. Per visą dieną važiavę, vakare sustojome nakvoti ant plataus kelio. Netoli kelio matėsi miškas. Šalia kelio krūmuose suradę sausų žabų, susikūrėme ugnelę, išsivirėme arbatos ir šildomės. Visai sutemo. Net nematyti netoli besiganančių arklių. Staiga arkliai pradėjo baidytis ir bėgti arčiau ugnies. Mane paėmė nerimas, kad neužpultų vilkai ir neišpiautų arklių.

Ugnies apšviestame rate pamačiau į mus besiartinantį pilkai apsirėdžiusį vyrą. Arčiau priėjęs vyras mus pasveikino ir pasiprašė pasišildyti. Žinoma, leidome. Po kelių minučių iš to pat miško atkiūtino antras vyras, po šio trečias, ketvirtas, …pagaliau šeštas; ir visi tuo pat tikslu – pasišildyti.

Pagaliau, sukaupęs drąsą, paprašiau aiškiai pasisakyti kas jie tokie ir ko iš tikrųjų čia atėjo. Pasisakė esą kareiviai, pabėgę iš fronto (rusų-lenkų). Grįžtą į savo gimtinę. Dienomis slapstosi miškuose, naktimis eina. Nieko mums bloga sako nedarysią, tik norį pasišildyti ir jeigu gautų… valgyti. Ketvirta diena jau esą slapstosi miške, nedrįsdami išeiti į kaimą maisto prašyti. Padaviau jiems apie tris kilogramus sausainių. Jie buvo jau paskutiniai. Bet argi neduosi alkaniems žmonėms?.. Daviau dar ir po gabaliuką lašinių.

Pasistiprinę „svečiai“ ir mano šeima sumigo. Aš ir vienas jų pasilikom prie ugnies sėdėti. Kiek pasikalbėjus ir mane apėmė snaudulys, bet jaučiau savo pareigą budėti: nelabai pasitikėjau nepažįstamais vyrais. Mano bendrakalbis, pastebėjo mano nuovargį ir pasiūlė man eiti miegoti, užtikrindamas, kad sąžiningai budės ir mūs nelies. Ir aš supratu, jeigu šie vyrai norėtų mums ką pikta daryti, vienas prieš šešis neatsilaikysiu ir nuėjau miegoti. Auštant atsibudęs, svečių jau neradau – jie nuėjo į mišką.

Po šaltos nakties sulaukėme labai gražios dienos. Gerai pasiganę arkliai bėgo maža ristele lygiu, geru keliu. Artėjome prie nemažo miesto, tai ir kelias buvo geresnis. Vietomis važiavome labai kalvotu, vingiuotu keliu. Šiomis vietomis žygiuota garbingos Lietuvos kariuomenės dar anais didž. kunigaikščių laikais. Tat norisi greičiau pamatyti Oršos miestą. Prie jo sienų 1514 m. rugs. mėn. Lietuvos etmonas Ostragiškis sumušė rusų kariuomenę.

Orša stovi kairiame Dniepro upės krante. Iš rytinės miesto pusės į Dnieprą įteka kita mažesnė upė, kurią reikia pervažiuoti įvažiuojant į Oršą iš rytų pusės.

Mums važiuojant Dniepro tiltu, kažkoks komunistas prišokęs paklausė, iš kur aš gavęs valdišką vežimą. Mat, jis buvo lengvas, pintas iš vytelių su lingėm, kinkomas vienu arkliu. Toki dažniausiai vartojami Rusijos pietuose. Tačiau drąsiai jį sugėdinau už vežimo nepažinimą ir jis mus paliko ramybėje.

 

Antrą kartą Oršoje

 

Pravažiavę Oršą kiek pasiganėme ir vykome toliau. Kaip paprastai, rudens vakarai tamsūs, o tą vakarą ypatingai labai sutemo. Prie tamsos dar prisidėjo rūkas. Negaudami tinkamos vietos nakvynei vis važiavome toliau, iki privažiavome kažkokį mažą bažnytkaimį. Prie kryžkelės stovįs namas buvo labiau apšviestas. Norėjau įeiti vidun, bet durys užrakytos. Priėjęs prie lango pamačiau viduje daug kariškių. Pabarškinau. Išėjo jaunas kariškis. Paprašiau parodyti, kuriuo keliu turėčiau važiuoti Berezino link. Vyrukas parodė. Tačiau jo parodymas man pasirodė įtartinas, tat paklausiau, ar nepateksime atgal į Oršą. Bet jis man tik pakartojo, kad kelią rodąs Berezinan. Orša likusi užpakalyje, už 13 klm.

Pagal jo parodymą važiuojame. Arkliai buvo gana pavargę, tad važiavome daugiau žingsniu. Gal po poros valandų važiavimo pamatėme daug žiburių ir išgirdome traukinių švilpimą. Aišku, artinomės prie geležinkelio stoties, bet nežinojome kokios.

Privažiavę geležinkelį paklausėme praeinančio tarnautojo, kokia čia stotis.

– Orša, – atsako geležinkelietis.

Lengva suprasti mano nusiminimą. Stovime vietoje nebežinodami kas toliau daryti. Be abejo, antrą kartą privažiavome Oršą, tik kitu keliu ir iš kito šono.

Tos nakties vaisius buvo tas, kad iš didelio nuovargio susirgo kumelė ir gavome visą dieną išstovėti vietoje.

 

Maudyklė po ledu. Kareivių pagalba. Neleidžia išsidžiovinti rūbus

 

Kai kumelė šiek tiek pasitaisė ir pradėjo ėsti, antrą rytą važiavome toliau.

Apie 10 v. ryto privažiavome apie 20 metrų pločio upę. Upę turėjome pervažiuoti brasta, nes tiltas neseniai sudegęs. Vagoje buvo daugiau 1 metro gilumo ir dar, kas blogiausia, kai kur nudegę, dabar vandens apsemti, stulpų galai. Kumelę, kinkomą į mažąjį vežimuką, pririšau prie porinio vežimo užpakalio, visi į jį susėdome ir važiuojame per upę. Ledas buvo kokių 3 centimetrų storio. Arkliai ledą pralauždami eina… Jau vidury upės. Arkliams vandens iki pusės šonų. Į vežimą bėga vandens, daiktai šlampa… Vienas arklys suklumpa ant akmens ir metasi į šoną, pastumdamas ir antrą arklį kairėn… Priekinė ašis atsirėmė į stulpą ir stop… Pavariau arklius smagiau. Arkliai truktelėjo ir… išbėgo ant kranto, palikdami vežimą vidury upės. Vežime sėdime mes, o užpakaly pririšta greitoji kumelė. Atrišau ją ir pavariau šonan, kad galėtų pro pirmąjį vežimą išeiti iš upės. Bet užpakalinis vežimo ratas užsikirto už didžiojo vežimo rato. Ir taip kumelė liko vidury upės iki šonų vandeny. Šokau iš vežimo į vandenį ir nubėgau į čia pat esantį kaimą prašyti pagalbos, tačiau nieko nelaimėjau. Mėginau gelbėtis savo jėgomis.

Įbridęs giliau juosmens atkliudžiau mažąjį vežimuką ir išvažiavau į krantą. Bet neįveikiau atkelti nuo stulpo didžiojo vežimo. Mano laimei, iš tos pusės, iš kur atvažiavome, atjojo du kareiviai. Nustebę paklausė, kodėl neinu kaiman prašyti pagalbos. Kai pasakiau prašęs, bet negavęs vienas kareivių šuoliais nujojo kaiman ir atvarė 6 vyrus su virvėmis.

Įbridau vandenin, užnėriau atneštą virvę už vežimo priekio, o kitą virvės galą užrišau už stelvogės ir užkinkėm ant kranto arklius. Dalba atkėliau ratus nuo stulpo ir pavaryti arkliai be vargo vežimą ištraukė į krantą.

Padėkojęs kareiviams už pagalbą, palikau žmoną vežimą privažiuoti prie kaimo, o aš, visas drebėdamas nuo šalčio, galvatrūkčiais nubėgau kaiman ir sprukau į pirmą pasitaikiusį namą. Buvau kiaurai šlapias iki pažastų.

Didžiulė rusiška neseniai iškūrenta krosnis savo šiluma mane traukte traukė. Bet ką pasakysite? Šeimininkai pareiškė neleisią čia man džiovintis, nes krosnį esą ne man iškūrenę… Aš užgautas tokiu šeimininkų nežmoniškumu ir matydamas, kad šiame kaime savo įprastu mandagumu nieko nelaimėsiu, atsikirtau: „Gal tamstos manote, kad aš labai prašysiu? Jeigu kam šalta, prašau drauge su manim šildytis, o kam nepatinka, marš pro duris laukan!“ Paskutinius mano žodžius išgirdo ir mano žmona beįeidama su vaikais, ir žinoma, drauge su manim naudojosi šiluma. Namiškiai gi daugiau nebekalbėjo nei žodžio, bet ir nemėgino man neduoti džiovintis.

Kai rūbai visai išdžiūvo, jau pavakary apleidome šį kaimą: nakvoti tarpe tokių žmonių bijojome. Važiavome į netolimą apskrities miestuką Lieplį, už kurio dar pavažiavus apie 25 kilom. turėjo būti Beržune upė ir to pat vardo miestukas. Pervažiavę šią upę jau būsime Lietuvos teritorijoje – taip rodė mūsų žemėlapis, ir tą tvirtino Lietuvos–Rusijos taikos sutartis, pasirašyta 1920 m. liepos mėn.

 

Areštuotas. Kalėjime

 

Kai įvažiavome Lieplin, vakaras buvo visai nebetoli, tačiau jame nakvoti nenorėjome. Važiavome per miestą į kaimą. Ten nutarėm nakvoti ir ryte važiuoti į Lietuvą.

Įvažiavę, mano nuomone, miesto vidurin, paklausiau vieno žmogaus, kuriuo keliu galėtume tiesiai išvažiuoti į Beržunę.

Šis driskius (toks jis atrodė savo išvaizda) nustebęs paklausė, kur aš norįs važiuoti. Važiuoju, – sakau, – Lietuvon, kaip Lietuvos pilietis. Bet noriu važiuoti Vilniun, tad ir turiu važiuoti per Beržunę.

Ir nepamačiau, kaip aplink mus susirinko nemažas būrys įvairaus plauko žmonių. Iš karto jie pasirodė nedraugiški.

Vienas šių nenaudėlių prišokęs užkalbino mane latviškai. Aš, išgirdęs giminingą lietuviams kalbą, apsidžiaugiau ir dar nesuprasdamas, kad tai čia yra man statomųjų pinklių bandymas, noriai kalbėjau latviškai. Dar su šiuo man tebesikalbant latviškai, kitas, savotiškas tipas, pribėgęs užkalbino mane lenkiškai, bet lenkiškai, kaip nelabai mokėdamas, nenorėjau kalbėti, tačiau keletą žodžių atsakiau.

– Bet, gerbiamieji, neturiu laiko pasišnekučiavimams, turiu važiuoti toliau. Prašau nurodyti man prašytąjį kelią, – pasakiau visiems rusiškai.

Pirmasis prišokęs paprašė mane įeiti su juo į čia pat esantį namą. Čia esą gyvena žmonės dažnai tais keliais važiuoją ir man aiškiai pasakysią, net žemėlapy parodysią.

Eidamas paskui jį išgirdau užpakaly kalbant: „Kalba įvairiomis kalbomis. Be abejo, apsimetėlis, Lenkijos dvarininkas…“ Tai išgirdęs, visa supratau, bet pasipriešinti jau nebegalėjau, nes vos slenkstį peržengęs, atsiradau tarp daugybės ginkluotų vyrų, o vienas prišokęs tuoj pareikalavo dokumentų. Kiek jų turėjau, parodžiau. Šis, suglemžęs visus mano dokumentus į saują, paskelbė mane su šeima ir arkliais areštuotu.

– Už ką, – sakau, – mane areštuojate, kad nieko pikto nesu padaręs?

– Pats geriau žinai, – atkirto komisaras, apsikabinęs diržą rankinėmis granatomis. – Gerai žinai, kad mes kariaujame su lenkais ir kad čia pat jau karo frontas ir nori važiuot į lenkus…

Ši kalba man buvo kaip karštas vanduo piltas ant galvos: nieko nežinojau apie rusų-lenkų karą. Norėjau teisintis, sakydamas, kad jei būčiau lenkų bičiulis, – sakyk šnipas, įterpė komisaras, – tai nebūčiau taip drąsiai ir atvirai pas jus važiavęs. Pagaliau juk matot, sakau, žmona, maži vaikai, ar tat šnipui šitaip patogu. Ir tamstos, darydami kratą, nieko įrodančio neradote…

– Gana, veskite kalėjiman! – nutraukė komisaras mano kalbą.

Visą naktį išbuvau uždarytas kalėjime, o žmona su vaikais iškiūtojo savo vežime, karo komendanto kieme.

Rytojaus metą atėjo tardytojas. Ištardė, surašė protokolą, pažymėdamas kelionės tikslą ir vietas, kuriomis turėjau važiuoti.

– Ką, – paklausiau, – manote su manim daryti?

– Aš, – atsakė, – norėčiau paleisti, bet ne mano valia. Ką padarys karo teismas, nežinau… Bet greičiau…

– Sušaudys, – pabaigiau.

– Sušaudys! – aš patsai užbaigiau tardytojo sakinį. Šis tik linktelėjo galvą ir norėjo išeiti. Atsiminiau, kad komisarai dažnai esti iškilę iš paprastų patvirkėlių, bemokslių, tat ar negalėčiau mane areštavusįjį komisarą nugalėti pagąsdinimu. Paprašiau tardytoją paklausyti, ką pasakysiu ir perduoti komisarui.

– Šią naktį, – sakau, – pasiųsta mano reikalu Maskvon dvi telegramos, viena Lietuvos konsului, kita draugui Leninui. Prašoma skubiai ištirti neteisėtą manęs, kaip Lietuvos piliečio, areštavimą. Tat iki bus gautas iš Maskvos nurodymas, prašau mane labai negąsdinti sušaudymais. Tegul draugas komisaras žino, kad už mano galvą jis atsakys savo galva… (Iš tiesų jokių telegramų nesiunčiau, tik taip sugalvojau pagąsdinti).

Tardytojas, matomai, mano žodžius komisarui perdavė: greit buvau iš kalėjimo nuvestas pas komisarą. Šis baisiai keikdamas ir visa gerkle rėkdamas klausė, kokią aš turėjęs teisę varginti draugą Leniną savo telegrama ir kaip aš galėjęs ją pasiųsti būdamas kalėjime. Matydamas, kad mano „telegrama“ komisarą paveikė, atsakiau, kad šis dalykas žinotinas tik man vienam ir kad kaip galiu, taip privalau gelbėti save ir savo šeimą nuo neužtarnautos bausmės.

– Aš norėjau dar šiandien tamstą paleisti, – prabilo komisaras, – bet tamsta užbėgai man už akių… Tat siunčiu tamstą į Vitebską. Jie kaip norės, taip pasielgs, – užbaigė komisaras.

 

Į Vitebską

 

Dar tą pačią dieną su visa šeima ir arkliais sargybos lydimas buvau išsiųstas iš Lieplio į Vitebską. Tat be jokio reikalo grįžti atgal 120 kilometrų, nors atvažiuodami į Lieplį Vitebską buvome palikę tolokai dešiniame šone. Mus lydėjo vienas komunistas iki pirmojo etapo. Pavakary pasiekėme didoką, bet apdriskusį kaimą. Čia sustojome nakvoti.

Mūs palydovas komunistas pasakęs, kad galime nakvoti kur mums patinka, nuėjo ieškoti seniūno, kuris turėjo kitą dieną jį pavaduoti. Ryto metą pasikinkę išvažiavome, nelaukdami jokio palydovo. Nuvažiavę bent 5 ar 6 kilometrus, radome dar gana geros, nors ir nušalusios dirvono žolės. Sustojome pasiganyti ir sau išsivirti valgyti. Bet nelaimė!.. Iš buvusių vežime dviejų valgiui virti puodų neradome nė vieno. Aišku, pavogė. Dar turėjome vieną molinį puodą, atlikusį nuo sviesto. Šiame ir išsivirėme valgyti. Beverdant atsivijo ir mūsų palydovas – seniūnas, jau senas žmogus. Jis visą dieną eidamas šalia mūsų vežimų keikė bolševikus ir jų žiaurumą.

Privažiavome kažkokį mažą bažnytkaimį. Čia seniūnas mus perdavė palicijos sargybai, bet tą vakarą toliau nevažiavome. Dienai prašvitus, išvykome toliau, tik jau ne vieni: dar prisidėjo 6 žmonės areštuoti ir 5 palydovai-policininkai.

 

Vitebske

 

Penktą dieną po išvykimo iš Lieplio, atsikapstėme Vitebskan. Mane uždarė bendron patalpon su daugybe kitų „pabėgėlių“ iš karo lauko. Tai buvo didžiulis trobesys, panašus į dvaro daržinę. Visas vidus kimšte prikimštas žmonių. Vietos trūkstant, žmonės gyvena ir ant lentynų-narų trimis aukštais. Gyvenimas čia buvo nepakenčiamas. Dieną naktį be pertraukos skambėjo keiksmai, barniai. Būdavo ir peštynių… Ir aš ten praleidau vieną naktį…

Patys sau maisto dar šiek tiek turėjom. Kiti „bendrabučio“ gyventojai naudojosi bendra jiems skirta virtuve. Kiek sunkiau buvo su arkliais. Tiesiog tikras vargas. Daug nelaukęs ir nuvykstu pas komisarą-komendantą prašyti arkliams pašaro. Šis, žydišku mandagumu (jis buvo žydas) pažadėjo duoti kiekvienam arkliui per parą po pūdą avižų, bet už tas avižas aš turėsiąs atidirbti. Netoli miesto esąs sugriuvęs senas mūrinis namas, ir man reiksią savo arkliais griuvėsius vežti nurodyton vieton. Tačiau su jo pasiūlymu nesutikau. Arkliai turėjo badauti.

Vos sugrįžau, į savo šeimą, kaip mane atsivijo kareivukas ir pranešė, kad draugas komendantas prašo paskolinti jam bent porai valandų vienkinkį vežimuką. Komendanto vežimas esąs sugedęs.

Šitokia kareivio kalba nė kiek manęs nedžiugino. Neduosi – atims vežimą, duosi, taip pat gali jo daugiau nebematyti! Bet svarbiausia tai, kad vežimuko oda apkaltoje sėdynėje buvo paslėpti dokumentai: prieš karą duotas rusų pasas ir mokytojo diplomas. Mane baugino juose įrašyti žodžiai „Sūnus giminingo bajoro“. Dėl jų galėjau būti sušaudytas. Tat pradėjau kareiviui įrodinėti, kad toks prastas vežimukas tokiam aukštam asmeniui, kaip komendantui, visai netinka. Bet tas nieko negelbėjo. Kareivis vežimuką nusitempė. Po dviejų valandų grąžino. Viską radau tvarkoje.

 

Pabaiga kitame numeryje