Optimizmo vasara, arba Kelios diletantiškos literatūrologo pastabos apie istoriko bestselerį

  

Humanitariniai mokslai ir šiuo metu „[...] neatlaiko moderniosios neišvengiamybės žingsnio tempo“¹, verčiančio mokslininkus atnaujinti mąstymą, tyrimo instrumentus ir plėtoti tarp-, inter- arba multidisciplininius tyrimus. Pastarieji su retomis išimtimis nebūdingi Lietuvai, kurioje tebežydi atskiri moksliniai cechai, siauros specializacijos ir dėl jų akumuliuotas akademinis kapitalas, kuriuo mėgaujamasi savuose profesiniuose rateliuose, socialiniuose tinkluose, viešosiose erdvėse, kur klausytojo teisėmis nuolankiai dalyvauja anapus mokslo ir tyrimų lauko esantys žmonės.

Lietuvoje tebegalioja Arūno Sverdiolo ištara, kad „[r]ašyk ką tiktai nori, versk ką tiktai nori, sudarinėk kokias tiktai nori knygas, leisk kokius nori žurnalus – visa tai tesusilauks tik menkučio dėmesio ir atsako“². Tokios situacijos priežasčių yra daug ir įvairių, bet nepaneigtina ir tai, kad dalis kolegų  (-ių) ne tik neskaito ir neapmąsto kitų kolegų  (-ių) knygų, bet ir nerekomenduoja jų savo studentams. Taip nutrūksta mokslinė recepcija, keitimasis idėjomis ir kritinė refleksija, be kurių neįmanoma priartėti prie naujausių nacionalinių ir pasaulinių mokslo darbų ir minties poslinkių.

Kita ne mažiau svarbi priežastis būtų nedrąsa peržengti savos disciplinos ribas, reflektuoti ir (ar) skolintis kitos mokslo srities, krypties darbą, teoriją, metodologiją etc. Iš tiesų tam reikalingas dviejų disciplinų išmanymas, tačiau šis dažnai pasižymi paviršutiniškumu ir antros disciplinos istorinio diskurso ignoravimu.

Skaitytojas, spėju, jau ima abejoti recenzento kompetencija, piktinasi ilgomis įvadinėmis pastabomis ir primena, kad pirmasis recenzijos sakinys, kaip ir pavadinimas, turėtų sudominti skaitytoją, pakviesti į borchesišką sodą, kuriame išsišakojanti kritika žadina mintį ir dialogą. Skubu nuraminti kritiškąjį skaitytoją ir kviečiu jį toliau skaityti ir apmąstyti istoriko Norberto Černiausko knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ recenziją, kurios pradžioje derėjo pateikti Lietuvos humanitarinių mokslų „vaizdelį“, nes knyga jį keičia, plečia, o galbūt ir ignoruoja.

Mokslinės knygos pavadinimas dažniausiai yra aiškus, tikslus, glaustas, nedviprasmiškas, neverčiantis spėlioti ir tikrinti(s). Kita vertus, šiuolaikinės akademinės knygos dažnai turi paantraštę, kuri patikslina pavadinimą ir kurios formuluotė neretai varijuoja tarp mokslinio ir meninio stiliaus.

Černiausko knygos pavadinime istoriškumo diskursą nurodo 1940 metai (jie pabrėžiami knygos viršelyje ir pirmajame puslapyje dizainerės Miglės Vasiliauskaitės sprendimu), o paskutinės Lietuvos vasaros diskursas jau priklausytų nuo skaitytojo istorinio išmanymo.

Studijos autorius pavadinimo idėją, regis, pasiskolino iš Floriano Illieso knygos „1913. Šimtmečio vasara“ (2012) ir kūrybingai pritaikė savajai koncepcijai. Istoriko Černiausko studijai būtų pravertusi ir paantraštė, sukurianti daugiau skaitymo kodų ir lūkesčių.

Skaitytojas, jaučiu, pradeda nerimauti, nes jis žino, kad recenzijoje nedera kalbėti apie tai, ko nėra ar kas galėtų būti. Recenzentas apie paantraštę kalba teoriniu lygmeniu, suvokdamas, kad tai ne paskutinė autoriaus knyga, ir neabejodamas, kad, pavyzdžiui, Alvydas Jokubaitis skaitytojui žinomai knygai neatsitiktinai parašė paantraštę „Apie neišvengiamą politikos kvailybę“.

Černiausko knygos pavadinimas labai tiksliai ir giliai paliečia kolektyvinę traumą – 1940  m. Lietuvos okupaciją ir aneksiją, sprendimą nesipriešinti, besąlygišką Sovietų Sąjungos ultimatumo (1940  m. birželio  14 d.) priėmimą. Pastarajame, be kita ko, išgalvotai teigta, kad Baltijos antantė, karinė sąjunga, į kurią įstojo ir Lietuva, nukreipta prieš Sovietų Sąjungą. Kaip žinoma, Sovietai davė laiko iki birželio 15  d. 10  val., o tai ir būtų paskutinės Lietuvos valandos, kurių genezės reikėtų ieškoti ne ultimatume, suvoktiname Hannah’os Arendt aprašytos totalitarizmo fikcijos kontekste, o Molotovo–Ribbentropo pakte ir 1939  m. rugsėjo 28  d. slaptajame papildomame protokole, kuriuo Lietuva atiduota SSRS interesų sferai. Be to, itin svarbu tai, kad Lietuva, kaip liudija naujausia Juozo Urbšio atsiminimų knyga, sudaryta dr. Igno Kaplerio, imperatyviai laikėsi seniausio tarptautinės teisės principo – pacta sunt servanda, kuris, paradoksalu, lėmė paskutinę Lietuvos vasarą. Dialogo su Urbšio argumentais Černiausko knygoje trūktų, bet karantinas, žinoma, apribojo autoriaus galimybes dirbti su archyviniais šaltiniais ir kai kuriais naujausiais leidiniais.

Recenzentas neišvengiamai privalo aptarti knygos žanrą, kuris nurodo kūrinio tipą ir struktūrą, autoriaus sumanymą ir netgi jo realizavimą. Černiausko knygoje randame mokslo biurokratams išganingą žodžių junginį „mokslo studija“, o tai reiškia, kad recenzuojamoje monografinio pobūdžio knygoje turi būti sistemingai išnagrinėta viena tema (dalykas), jai būdingi aiškūs ir žymūs naujumo ir kiekvienai mokslo sričiai arba krypčiai saviti moksliškumo elementai etc. Mano supratimu, šie dalykai darbe yra, ir jie, o ne pardavimo skaičiai, lemia knygos populiarumą. Kita vertus, pastarasis faktas skatintų prisiminti Zenono Norkaus mintį, kad „[...] kalbėti apie absoliučiai mokslinius istorinius veikalus yra problemiška. Viena istorikų grupė gali tam tikrą istorinį veikalą tokiu pripažinti, o kita – ne.“³

Mokslo darbą patvirtina ir du recenzentai: istorikas prof. dr. Arūnas Streikus dirba Vilniaus universitete, kuriame asistento pareigas eina ir dr. Norbertas Černiauskas, o prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė atstovauja Lietuvos kultūros tyrimų institutui. Menotyrininkės buvimas signalizuoja, kad skaitytojas susidurs ne su grynai istoriniu moksliniu tyrimu, o knyga patvirtina, kad tai tarpdisciplininis tyrimas. Tačiau pastarasis ne suardo skirtingas disciplinas, o jas sugretina, todėl Černiauskas nepasinaudojo visomis tarpdisciplininio tyrimo galimybėmis, kurios jį galbūt būtų atvedusios prie interdisciplininio tyrimo. Šis, kaip atskleidė interdiscipliniškumo istorijos, teorijos ir praktikos tyrinėtoja Julie Thompson Klein, pagrįstas interdisciplininės sintezės ir naujo žinojimo generavimu.

Mokslinės knygos struktūra dažniausiai susijusi su įvadine dalimi, kritine ankstesnių tyrimų recepcija, teorijos  /  metodologijos dalimi, konkrečiomis mokslinės analizės dalimis, išvadomis, šaltinių ir literatūros sąrašu, santrauka. Šį kartą mokslinį diskursą įveikė meninis diskursas, tiksliau sakant, metaforiškumas – mokslinį preciziškumą. Išvadų dalis pavadinta „Užsklanda“, tačiau nėra įvadinės dalies, kuri išlaikant autoriaus stilistinį braižą galėtų būti pavadinta „Atsklanda“. Šaltinių kritiką gali įžvelgti tik profesionalus istorikas, nes ji eksplicitiškai neišreikšta – autorius, mano manymu, implicitiškai polemizuoja su kanoniniais istoriografijos teiginiais. Skaitytojas nemato tyrimo mokslinių instrumentų, todėl jam tenka pasitelkti vaizduotę, nes knyga nesuteikia ir nuorodos pirma skaityti studijos pabaigą. Tiesa, pateikiama santrauka prancūzų kalba, šaltinių ir literatūros sąrašai, asmenvardžių rodyklė (joje kažkodėl nenurodytas Leskaičio vardas – Stasys).

Kita vertus, reikia pažymėti, kad Černiausko knygos struktūra yra labai apgalvota ir paveiki, nes lengvai atpažįstama ir suvokiama: 15 skyrių (jiems suteikti skyriaus temą nusakantys pavadinimai) formaliai atitinka penkiolika paskutinių 1940  m. laisvos Lietuvos dienų. Pradedama birželio 1 d., šeštadieniu, nurodant, kad tądien buvo delčia, ir baigiama birželio 15  d., šeštadieniu, kai saulė tekėjo 2  val. 44 min. Nors ketvirtame viršelio puslapyje pabrėžiamas dokumentiškumas ir „1940-ųjų birželio dviejų savaičių kaleidoskopas“, chronologiškai laikotarpis apėmė tris savaites. Skyriaus pradėjimas vizualiu kalendoriaus lapeliu kuria istoriškumo ir autentiškumo iliuziją, liudija orientaciją į Umberto Eco aprašytą empirinį skaitytoją, o tai patvirtintų ir knygos atvarte pateikti poeto, miškininko, gydytojos, mokytojo (beje, istoriko) etc. atsiliepimai. Be kita ko, „Lietuvos ūkininko kalendoriaus 1940 metams“ (1940) pradžioje surašyta, kada prasideda metų laikai, leidinio skaitytojai galėjo sužinoti, kad „[v]asara – birželio mėn. 22 d. (ilgiausia diena)“⁴. Taigi Černiauskas turėjo įvairių knygos struktūros kūrimo galimybių, ir jo pasirinktoji pasiteisino su kaupu.

Skyrių pavadinimų formuluotės dažnai parašytos meniniu stiliumi, o tai nebūdinga mokslo studijai. Tačiau šie pavadinimai lengvai atpažįstami anapus mokslo lauko esančio skaitytojo, kuriam, pavyzdžiui, norisi „Pačiupinėti Vilnių“. Šiame skyriuje pasakojama, kaip 1940  m. vasarą leido valdininkai, moksleiviai, akademikai ir ūkininkai. Jie visi atvyksta apžiūrėti Vilniaus ir Vilnijos, o tai galima prilyginti kolektyvinės traumos įveikimui, kai lietuviai, Mikalojaus Vorobjovo žodžiais, „[...] norėjo ar turėjo išgyventi praeities dramas, skaudų lietuvių ir Lietuvos likimą, prisiminti rusų ar lenkų padarytas nuoskaudas“ (p. 86). Taigi skyriaus pavadinimas studijoje tėra skaitymo lūkesčius žadinanti ir skaitytojus viliojanti nuoroda, kuri, kaip ir visa knyga, padeda spręsti seną Lietuvos mokslininkų darbų ir visuomenės atskirties problemą: knygos rašymą siauram specialistų ratui. Faktas, kad knygos skyrių pavadinimai pateikiami kalendoriaus lapeliuose, pateisina jų stilistinę raišką, liudija autoriaus kūrybingumą. Tačiau recenzuojama knyga nėra mokslo populiarinimo leidinys, todėl jai visai galioja moksliniai kriterijai.

Kūrybingumas ir išradingumas užgožė itin svarbų mokslo studijos parametrą – mokslinio tyrimo teorinę prieigą  / metodologiją  / metodą. Černiauskas jau savo disertacijoje „Nedarbas Lietuvoje 1918–1940 metais“ (2014) nesureikšmino tyrimo metodologijos ir metodų, juos konstatuodamas ir pažymėdamas, kad remiasi ir tarpdisciplininiais metodais. Naujojoje knygoje metodologija neafišuojama, išskyrus penkis rašymo principus, iš kurių išskirtinas trečiasis: „šaltinių ir istoriografijos analizė sąmoningai palikti už teksto, skaitytojams nerodant nei istoriko darbo įrankių, nei šio darbo „virtuvės“ (p. 240). Neabejoju, kad anoniminiai Lietuvos mokslo tarybos ekspertai tai pažymėtų kaip trūkumą, nors Černiauskas pasiūlo kitokį kelią – istoriko darbo įrankius skaitantysis turi dekoduoti pats, jie nėra pateikti ant lėkštelės, t.  y. mokslo studijoje jiems neskirtas skyrius ar poskyris.

Mano manymu, knyga parašyta iš kasdienybės istorijos perspektyvos, rekonstruojant 1940  m. Lietuvos visuomenės psichologinį, socialinį, ekonominį, politinį, kultūrinį paveikslą „iš įvairių perspektyvų“  (p.  237). Autorius parodo, kad tarpukario visuomenės kasdienybė 1940  m. vasarą buvo pažymėta istorinės nuojautos ir kūrybingumo, atžalyniškumo, pažangos ir tikėjimo valstybės raida iki 1950  m. ženklu.

Alfas Lüdtkė teigia, kad „[g]reičiau kasdienybės istorijos analizės esmė yra gyvenimas ir išlikimas tų, kurie didžia dalimi yra likę anonimais istorijoje  [...]“⁵. Istorikas Černiauskas renkasi kiek kitokį kelią – eilinių žmonių kasdienybę jis implicitiškai rekonstruoja iš tarpukario Lietuvos istorinių asmenybių rašytinių šaltinių. Tiesa, eilinio žmogaus gyvenimą liudijančių šaltinių problema neiškelta. Regis, tai lėmė istoriko mąstymas ir ypatingas dėmesys pasakojimo „režisūrai“  (p.  242).

Pirmiausia apgalvotai pasakojama iš būtojo (būtojo kartinio) laiko perspektyvos. Klasikiniame istoriniame darbe būtasis laikas yra istorinių įvykių ir faktų perteikimo priemonė, leidžianti rekonstruoti istorinę tikrovę. Černiausko pasakojime būtasis laikas perteikia tarpukario žmonių kasdienybę ir jos refleksiją, bet jis yra paveikus, verčiantis tikėti, kad tai, kas buvo, – buvo iš tiesų. Skaitytoją jaudinančios istorijos vyko netolimoje praeityje, kurios atminties vaizdiniai vienokiais ar kitokiais turiniais ir formomis yra skaitytojų sąmonėje. Pridėję eksplicitiškai išreikštą pasakotojo požiūrį į pasakojamas istorijas, turime paaiškinimą, kodėl sukuriamas įspūdis, kad visa, kas pasakojama, vyksta čia ir dabar.

Kaip istorikas, autorius turėjo remtis istorijos šaltiniais, bet juos aktualizuodamas jis pirmenybę dažnai suteikė ne istoriniam faktui, bet žmonių kasdienybės rekonstrukcijai, pagrįstai žinomų (istorinių) asmenų „Aš naratyvu“, suponuojančiu gidensišką refleksyvumą. Skaitytojui atsiveria kultūros ir mokslo laukų atstovų – Halinos Kairiūkštytės, Zenono Ivinskio, Unės Babickaitės, Pranciškaus Baltraus Šivickio, Igno Šeiniaus, Mykolo Römerio, Vinco Mykolaičio-Putino etc. – refleksijos, matymai, būsenos, nuojautos ir mintys, kurios tikslingai papildomos Astridos Lindgren, George’o Orwello įžvalgomis, rodančiomis to meto Vakarų Europos pulsą.

Toks istorinio argumentavimo pagrindas (beje, dažnai pagrįstas atsiminimais, laiškais, užrašais) nėra įprastas istorikui, tačiau jį lemia tyrimo objektas, tikslas, chronologinės ribos ir pasakojimo specifika. Kaip literatūrologas, siekiantis visuminio vaizdo, pasigedau tarpukario darbininkų, tarnautojų, ūkininkų etc. minčių, nuotaikų ir nuojautų, kurios, regis, pateiktų kiek kitokį 1940  m. Lietuvos vasaros vaizdinį ar jį papildytų. Tikriausiai susidurta su šaltinių problema, o galbūt tai neįėjo į Černiausko planus ir projektus, todėl šių subjektų patirtys, tikėtina, atsiras knygos tęsinyje „1940. Ką būtinai turėjau dar papasakoti“.

Eksplicitiškai neišreikšta mokslo studijos metodologinė dalis yra šio akademinio darbo trūkumas, o tarpdiscipliniškumo matmuo turėjo būti konkretizuotas, nes „įvairios perspektyvos“ gali būti dauginamos iki begalybės  (p.  237). Tai, kas akademiniu požiūriu yra problema, plačiajam skaitytojų ratui tėra pranašumas – skaitytojas neapkraunamas sudėtingomis teorijomis, specifiniu žodynu, šaltinių kritika, teorijų kritinėmis refleksijomis. Skaitytojas tiesiog skaito įdomų (ne)istorinį pasakojimą – jį verta aptarti detaliau.

Pirmiausia konstatuotina, kad pasakojimo gijos pradžią randame skyrių pavadinimuose, kurie yra stilistiškai konotuoti ir nusako esminę temą. Kai kuriuose skyriuose (pvz., „Kada prasidės vasara?“, „Mūšis dėl moterystės“, „Sveikatos punktas“) tema išlaikoma nuosekliai, o kituose ji išplėtojama papildant pasakojimą biografiniais duomenimis, sociokultūriniais faktais, kasdienybės realijomis ir problemomis. Antai skyriuje „Speigas“ netikėtai įvedama socialinės atskirties problema, „Pačiupinėti Vilnių“ – asmeniškos ir netikėtos kelionės, „Lietuvos projektai ir planai“ – jau įvykusios permainos, „Smetonos Lietuva“ – ateities planai, „Antaninių laužai“ – kunigo Antano Pauliuko pasibuvimas. Tokia temos plėtotė lemia skyrių disproporciją, pasakojimo fragmentiškumą, motyvacijos ir argumentacijos stoką.

Citatų perteklius skyriuje „Naujametiniai varpai“ skatina kelti klausimą, ar vertėjo tiek dėmesio skirti Naujųjų metų spėjimams ir pranašystėms, paliekant tik kaip konstatavimą lyčių lygybės problemą suponuojančią Halinos Kairiūkštytės frazę. Autoriaus sprendimas kurti pasakojimą kaip konkrečios temos išskleidimą, (ne)išplėtojant šalutinėmis temomis ir potemėmis, kviestų svarstyti fakto  / įvykio  / šaltinio konstatavimo ir analizės santykį. Pastraipų sankabos neretai žėri ironišku stilistiniu apdaru, bet šis nepakeičia mokslinės analizės, kurios prašosi giesmių karai Vilnijoje, unikalių vizijų radimosi 1939–1940  m. priežastys, tautinės valstybės kaip socialinės valstybės koncepcija, 20  tūkst. sovietų karių įsileidimas į Lietuvą, Antano Smetonos asmeninės politinės nuostatos, Antano Starkaus disertacija.

Problema ta, kad Černiauskas dažnai tik konstatuoja vieną ar kitą faktą, įvykį, būseną, reiškinį, bet jo neanalizuoja ir (ar) neinterpretuoja (interpretacija, kaip sakė istorikas ir istoriografijos teoretikas Jörnas Rüsenas, daro faktus istoriškus), tenkindamasis šaltinių citavimu, pasakojimo konstravimu ir struktūravimu (kalendorius), stilistiniu šlifavimu. Autorius pagrindinį dėmesį skiria pasakojimo formai, o ne turiniui ir tai darydamas verčia mane grįžti prie Haydeno White’o įžvalgos, kad „[p]asakojimas tampa problema tik tada, kai mes norime realiems įvykiams suteikti istorijos formą“⁶. Čia recenzentas ir stabteli, nes Lietuvoje White’as dar nuo Zenono Norkaus „Istorikos: istorinio įvado“ (1996) dažniausiai laikomas radikaliuoju naratyvistu.

Skaitytoją, pripratusį prie klasikinės istorijos sampratos, „didžiojo pasakojimo“, Černiauskas subtiliai atveda prie Jeano-François Lyotard’o išskirto „mažojo pasakojimo“, kuris, mano galva, adekvačiau atskleidžia tarpukario visuomenės kasdienybės istoriją. Skaitytojas sužino, kaip Lietuva atostogavo 1940  m. vasarą, kad 1940  m. Lietuva priėmė optimistinį 441  mln. litų biudžetą, kad gegužę pasirodė naujas kapitono Jono Vabalo fizinio lavinimo vadovėlis kariuomenei, kad 1940  m. birželį pagimdė 600 moterų, kad 1938  m. Lietuvoje buvo apie 119  tūkst. apdraustų asmenų.

Tarpukario visuomenės kasdienybės istorija, mikroistorija, netikėtai atveria Lietuvos modernėjimo paradigmą 1918–1940  m., ir tai yra viena vertingųjų knygos savybių. Skaitytojas, neabejoju, ją pats atras, o recenzentas apsiribos konstatavimu, kad Černiauskas Lietuvos modernėjimą atskleidžia ne sausų istorinių faktų ir skaičių pagrindu, bet parodydamas tarpukario Lietuvos žmonių psichologinių, kultūrinių, mentalinių nuostatų kaitą, liudijančią sąmoningumą, kurį būtų galima laikyti esminiu tarpukario visuomenės bruožu.

Skaitytojas, neabejoju, iš recenzijos nori sužinoti, apie ką recenzuojama knyga. To laukiantis iš humanitarinių mokslų tikisi vienareikšmiškumo, o šiuolaikinėje humanitarikoje dominuoja daugiareikšmiškumas: „[...] interpretuojančioje humanitarikoje viena reikšmė yra anaiptol ne idealas, kuris nepasiekiamas, o pavojus, kurio reikia išvengti.“⁷ Černiauskas studijoje postuluoja optimizmo reikšmę, tačiau ši yra kitų reikšmių suma. Jos suvoktis priklauso nuo daugybės knygoje esančių (ne)minėtų temų ir potemių, kurių aktualizavimą lemia skaitytojo akiratis, interesai ir lūkesčiai. Taigi studijoje išskirtinos trys temos, į kurias skaitytojui derėtų atkreipti dėmesį. Dvi iš jų paminėsiu pasiskolindamas turėti  / galėti  / privalėti modalumus iš istoriko Tomo Vaisetos romano „Ch.“ (2021). Tiesa, privalėti modalumu nepasinaudosiu, nes jis prieštarauja recenzijos žanrui. Neabejoju, kad trečiąją temą identifikuos pats skaitytojas, atkreipdamas dėmesį į Černiausko studijos leitmotyvą.

Mano galva, mažai susipažinusiam su tarpukario Kaunu skaitytojui turėtų būti įdomu sužinoti apie socialinės atskirties temą, kuri nagrinėjama minėtoje Černiausko disertacijoje. Studijoje parodoma, kaip centrinis šildymas, brangus kuras, neįteisinta civilinė metrikacija (šią temą atskleidžiant tikslingai svarstomi įstatymų projektai), kūdikių ir gimdyvių mirtingumas, menka socialinė ir sveikatos apsauga lėmė socialinę atskirtį.

Empirinis skaitytojas pasitenkins šia informacija, o pavyzdinis skaitytojas galėtų palyginti faktus, skaičius ir išvadas su Juozo Markulio disertacijoje „Teismo medicinos tarnybos raida Lietuvoje (1795–1965)“ (1965) pateiktu vaizdiniu, bet šis šaltinis mažai prieinamas. Juos palyginęs tenoriu pasakyti, kad socialinės atskirties tarpukario Lietuvoje tema buvo ir bus daugiareikšmiškumą inicijuojantis diskursas, o Černiauskas profesionaliai įsitraukia į šią diskusiją ne piršdamas savąjį požiūrį, bet parodydamas, kaip socialinės atskirties problemą planuota įveikti iki 1950  m. Beje, pravartu būtų paskaityti ir mokslo studijos ketvirtame viršelio puslapyje nurodytą knygą, kolektyvinę monografiją (ne mokslo studiją!), kurioje apibrėžta modernizacijos sąvoka ir kurios šeštame skyriuje Černiauskas nagrinėja socialinės apsaugos politiką, įvesdamas gerovės valstybės kontūrus.

Skaitytojas galėtų apmąstyti, mano galva, netikėčiausią ir visuomenei mažiausiai žinomą tarpukario Lietuvos potencialo temą, atskleistą skyriuje „Lietuvos projektai ir planai“. Išsamiai ir argumentuotai parodoma, kaip užaugusi Steigiamojo Seimo karta kūrė savus ateities projektus ir nepakartojamas vizijas. Dėl projekto termino abejočiau, bet elektrifikacija, melioracija, susisiekimas, geležinkeliai, autostrada, Šventosios uostas, socialinė apsauga iš tiesų buvo darbotvarkėje.

Ypač įdomi yra „[...] simbolinių erdvių įtautinimo ir įvalstybinimo plėtra“, kuri, mano galva, liudija etninės tautos primatą, Vilniaus įlietuvinimo, Trakų pilies konservavimo, t.  y. mitologizavimo, tendenciją  (p.  117). Skaitytojas skatinamas mąstyti, kuo simbolinių erdvių įtautinimas Vilniuje (planai) skyrėsi nuo simbolinių erdvių įtautinimo Kaune (realijos).

XXI  a. rašydamas mokslo studiją Černiauskas nevengė vizualumo diskurso, jį tarpdiscipliniškai aktualizavo ir pavadino „vizualine perspektyva“  (p.  241). Ji autoriui buvo labai svarbi (ja net baigiama santrauka), nes leido (su)kurti tarpdisciplininį dialogą. Knygoje nemažai iliustracijų, nuotraukų, spaudos pranešimų, dailės kūrinių, spektaklių scenų, mokinių piešinių, padedančių skaitytojui objektyviau (ne objektyviai!) rekonstruoti 1940  m. birželio nuotaikas, nuojautas ir vizijas. Tačiau esama ir ankstesnių spaudos pranešimų – antai pradedama „Darbo“ 1940 m. sausio 7 d. numeriu, kuriame įdėtas ir naujametinis prezidento Smetonos sveikinimas, šį gali perskaityti pats skaitytojas. Šiaip ar taip, šie vizualūs tekstai ne tik iliustruoja pasakojimą, bet ir pasiūlo dar vieną knygos perskaitymo variantą – vizualų pasakojimą apie 1940  m. Lietuvą apskritai, kuris gali ne tik sužadinti kolektyvinės ir asmeninės atminties turinius, bet ir inspiruoti kultūrinės tapatybės formavimą. Kita vertus, vizualiniai artefaktai studijoje eksponuojami, bet dažnai jie nereflektuojami pasakojime, t.  y. apsiribojama iliustracine funkcija.

Verta dėmesio autoriaus atida stiliui, jo gebėjimas išausti tokį stilistinį audinį, kuris adekvačiai perteikia tiriamojo objekto specifiką, sukuria jaudinantį pasakojimą ir yra dekoduojamas skaitytojo. Akivaizdu, kad autorius perėmė ironišką Floriano Illieso stilistinę žaismę, kuri šįkart leidžia ne išmušti skaitytoją iš vėžių, bet jį nustebinti. Mokslo studijos stilius yra daugiasluoksnis: varijuoja tarp mokslinio, grožinio, publicistinio stilių. Tokia stilistika yra paveiki ir adekvati, o tai liudija ir šis nedidelis pavyzdys: „Vis dėlto Lietuva karo žnyplių buvo apžnaibyta ir tiesiogiai“  (p.  48). Turint omenyje, kad ketvirtas skyrius vadinasi „Karo žnyplės ir žirklės“, esama teminės ir stilistinės vienovės, kuri daugiau ar mažiau išlaikoma visoje knygoje. Autorius renkasi ironiją, metaforą, metonimiją, alegoriją, hiperbolę, t.  y. moksliniam stiliui nebūdingas stilistines figūras. Klasikinis istorikas nerašys: „Daugelis atvykusiųjų manė, kad Vilnijos gyventojai yra tie patys, tik kiek aplenkėję lietuviai. Užtenka juos pakrapštyti, nulupti polonistinį kiautą ir išsiris grynakraujis lietuvis“  (p.  93). Autorius mokslo studijoje vartoja daug minėtų tropų ir jų atmainų, itin mėgaujasi epitetais, išnaudoja sintaksinių figūrų – retorinio klausimo, išvardijimo, kartojimo – galimybes. Tačiau jis taip rašo sąmoningai (dažnai imituodamas Smetonos Lietuvos stilistiką) ir tam turi svarių argumentų (vienas jų – referentinės funkcijos sukūrimas), kurių, viliuosi, suras ir būsimi „Lituanistikos“ duomenų bazės ekspertai, neabejoju, žinantys, kaip vėlyvasis White’as įvertino savąją „Metaistoriją“ ir istorikų kritiką.

Vienas iš mane labiausiai žavinčių ir klasikinės, ir šiuolaikinės humanitarikos bruožų yra tas, kad knyga rašoma remiantis kitomis knygomis. Taip mokslininkas atskleidžia savo tyrimo šaltinius ir literatūrą, dalyvauja mokslinės minties apykaitoje, sudaro sąlygas skaitančiajam pačiam susirasti ir perskaityti jį sudominusią knygą, straipsnį etc. Antai aš pats perskaitęs studijoje nurodytą Marijos Alseikaitės dienoraštį radau vertingų dalykų, susijusių su dalies tarpukario visuomenės požiūriu į komunizmą. Illieso „1913. Šimtmečio vasara“, kaip minėta, padėjo suprasti Černiausko knygos stilistiką ir pavadinimą, o Matildos Olkinaitės „Atrakintas dienoraštis: kūrybos rinktinė“ (2019) parodė, kad dienoraštyje buvo daugiau nei tik 1940  m. vasaros apibūdinimas. Kita vertus, mane trikdė tai, kad Černiausko mokslo studijos šaltiniai – prisiminimai, dienoraščiai, biuleteniai, telefonogramos etc. – traktuojami kaip lygiaverčiai istorijos šaltiniai.

Autorius dar disertacijoje, išplėtodamas Juozo Jurginio mintį, suformulavo, kad „[...] meninis kūrinys, įvertinus jo atsiradimo aplinkybes, gali būti traktuojamas ir kaip istorijos šaltinis. Atskiri prozos epizodai ir poezijos posmų ištraukos negali patvirtinti ar nuginčyti konkrečių istorinių faktų [išskirta mano  –  N.  B.], tačiau, tinkamai panaudoti, gali atskleisti atskiro laikmečio socialinio gyvenimo tendencijas, iliustruoti visuomenės gyvenimo foną.“⁸ Ši samprata atsekama ir naujojoje mokslo studijoje, nors kartu išlieka ta pati problema – istorikas neretai išardo meninio kūrinio visumą, jam svarbus tik fragmentas, iliustruojantis ir (ar) papildantis argumentaciją ar (re)konstruojamos istorinės  / socialinės tikrovės vaizdinį. Vadinasi, tarpdisciplininį ribų peržengimą visada riboja disciplininis žinojimas, įvaldyti tyrimo instrumentai, išankstinės nuostatos.

Žinoma, istoriko atėjimas į literatūros lauką liudija kitokį požiūrį, plečia akiratį ir išryškina istorinius kontekstus. Skyriuje „Vasaros skaitiniai“ autorius apžvelgia 1940  m. literatūros lauko derlių: knygas, vertimus, akcentuodamas kritikų požiūrį. Rinktinės knygos atostogoms yra kultūros lauko veidrodis, liudijantis, kad šis buvo daugiasluoksnis. Černiauskas mini žydų poeto Avromo Sutzkeverio antrąjį eilėraščių rinkinį jidiš kalba „Valdiks“ („Miškinė“, 1940), šiandien laikomą kanonine žydų poezijos knyga, taip pat Kauno ir Vilniaus žydų poetų antrąjį kūrybos almanachą „Bleter“ („Lapai“; beje, Akvilės Grigoravičiūtės teigimu, jis pakoreguotas ir išleistas jau po sovietų okupacijos). Skaitytojas skatinamas atrasti Vilniaus žydų kūrybą, žydų kairiojo avangardo sambūrį „Jaunasis Vilnius“ („Jung Vilne“, 1929–1943), minėtą Matildos Olkinaitės dienoraštį ir poeziją. Pastarieji, deja, neanalizuojami, priešingai nei Olkinaitės lietuvių literatūros egzamino įvertinimo lapas. Galima kelti klausimą: ar galėjo būti Lietuvoje daugiau nei 921 Pasaulio tautų teisuolis, jeigu plačioji Lietuvos visuomenė būtų žinojusi, skaičiusi ir reflektavusi Vilniaus žydų kūrybą, liudijančią daugiakalbę Vilniaus miesto literatūros tradiciją?

Mokslo studijos neatsiejama dalis yra išvadų skyrius. Šįkart jį atstoja pradžioje minėtas skyrius „Užsklanda“, kur įprastų akademinių išvadų nerasime. Čia turiu diletantiškai pasakyti, kad istorikų išvados neretai yra kartojamosios, o tai lemia istorinio mąstymo logika, suponuojanti atitinkamą mokslinę išraišką. Tačiau istorikas Černiauskas šįsyk ne kartoja, o išplėtoja, komentuoja savo tyrimą, netgi dėkoja prisidėjusiems prie knygos atsiradimo, nors šis mandagumo gestas neturi nieko bendro su mokslinėmis išvadomis. Nepaisant to, išvadose yra naujų apibendrinančių teiginių, kurie padeda geriau suprasti mokslo studiją, autoriaus idėją ir netgi sumanymo genezę – taip numanomo įvado turinys dekonstrukciškai perkeliamas į išvadų skyrių. Tiesa, kiek persistengta aiškinant katastrofos terminą ir pasekmes, nes subjektyvus autoriaus vertinimas neparemiamas ankstesnių istorikų tyrimų apžvalga ir kritine recepcija – tokio skyriaus studijoje tiesiog nėra.

Išvadose 1918–1940  m. Lietuva pavadinama istorijos sala, gal ir intertekstiškai nemąstant apie Marshallo Sahlinso „Istorijos salas“ (1985), o turint omenyje du XX  a. totalitarizmus, pažymint, kad „[...] mums nepaprastai svarbi ir įdomi tarpukario Lietuva nėra tik praeities paminklas“  (p.  233); akcentuojant, kad 1939–1953  m. laikotarpis yra pats sudėtingiausias lietuviškojo valstybingumo etapas; atsisakant istorinio determinizmo; pabrėžiant, kad neatsakingai ištraukiama Žiemos karo korta; atmetant katastrofos naratyvą ir pasiūlant regėti kitą Mėnulio pusę: „Man 1940-ieji – ne (tik) autoritarinio režimo apslopintos jaunos valstybės metai, bet (ir) bręstančios, augančios visuomenės brandos zenitas“  (p.  240). Išvadas atrasti  / padaryti paliekama pačiam skaitytojui, kuris gali nustebti „Užsklandoje“ sužinojęs studijos tikslą, kuris turėtų būti pristatomas mokslinio tyrimo įvadinėje dalyje.

Norberto Černiausko mokslo studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ kvestionuoja kai kuriuos klasikinius mokslo studijos formos parametrus, nors turinio požiūriu jie išlaikomi. Autorius kvalifikuotai ir kūrybingai, pasinaudodamas istoriko darbo įrankiais, kasdienybės istorijos kodu ir (ne)istorinio pasakojimo galimybėmis, (at)kuria istorinius, sociokultūrinius ir mentalinius tarpukario Lietuvos visuomenės vaizdinius, parodydamas jų konstitavimosi priežastis, procesus ir pasekmes. Kartu studija kviečia (per)mąstyti šiuolaikinės pasakojančiosios humanitarikos poslinkius ir Odo Marquardo įžvalgą, kad „[...] mokslas yra tai, ką pripažinti mokslininkai pripažįsta esant mokslą“⁹.

Tą patį galima pasakyti ir apie recenzijos žanrą, kurį šįkart pakliuvęs į istoriko teritoriją interpretavau ir praplėčiau recenzijai nebūdingomis teorinėmis citatomis. Kritiškasis skaitytojau, jeigu sugebėjai perskaityti šias diletantiškas mintis iki galo, vadinasi, esi nusipelnęs padėkos ir palinkėjimo, kurį rasi paskutiniame „Užsklandos“ sakinyje.