Naktinis sargas

 

Louise Erdrich [Erdrik] (g. 1954) – indėnų kilmės amerikiečių rašytoja, kelių dešimčių įvairių žanrų knygų autorė. Pernai už šeštąjį savo romaną „Naktinis sargas“ (The Night Watchman, 2020) pelnė Pulitzerio premiją. Knygoje pasakojama apie gyvenimą Vėžlių kalno rezervacijoje ir čipevų kovą prieš 1953 metų JAV vyriausybės įstatymo projektą, numatantį indėnų „išlaisvinimą“ atimant iš jų žemės likučius ir perkeliant juos į didmiesčius. Pagrindinis veikėjas – genties pirmininkas Tomas Važaškas, dirbantis fabrike naktiniu sargu ir darbo metu rašantis laiškus senatoriams ir kitiems politikams, galintiems padėti kovoje su vyriausybės užmačiomis. Autorė pateikia platų ir tragikomiškai karnavalinį gyvenimo rezervacijoje paveikslą, kuriame darniai sugyvena valstybiniame internate kadaise numarinto indėnų berniuko Roderiko vaiduoklis ir mormonų misionieriai, pagarba senosioms tradicijoms ir naujų laikų realijos, universalios žmogiškų santykių peripetijos ir tikrai vykusių susitikimų su vyriausybės pareigūnais istorinės išklotinės.

„Naktinį sargą“ netrukus išleis „Alma littera“. Siūlome susipažinti su keliais romano skyreliais.

 

 

Vidutinė moteris ir tuščias bakas

 

[...]

Tai buvo viena iš tų naktų. Duktė Fija į kepurės ausį įdėjo jam gervuogių skonio saldainį. Jis prilipo prie Tomo galvos. Tomas atsargiai jį nuplėšė, sujaudintas, kad duktė atidavė saldainį, nors toks gardėsis buvo retas dalykas jų namuose. Tomas nutarė jį pataupyti – važiuojant namo saldainis neleis jam užmigti. Jis parašė nevilties kupiną laišką senatoriui Miltonui R. Jangui, bandydamas po nuoširdumu paslėpti savo paniką. Apie antrą nakties jis užsnūdęs trinktelėjo galva į stalą. Tada prisivertė atsistoti. Tebūna prakeiktas, jeigu užmigęs darbo metu susitrenks galvą iki sąmonės netekimo. Tomas vožtelėjo sau, tačiau išsibudinti tai nepadėjo. Nuo šito tik nugrimzdo į miegą, kokio dar nebuvo patyręs. Jis apėjo fabriką, bet didžioji smegenų dalis neveikė – Tomas tai jautė. Smegenys maištavo ir miegojo. Ta mažytė jo dalis, kuri nemiegojo, atliko darbą. Atrakino ir užrakino duris. Su žibintuvėliu apšvietė pakampes. Suvalgė naktipiečius. Suvyniojo pusę sumuštinio į švarią, Rozos įduotą skarelę. Dar kartą apėjo fabriką. Ilgai šnekučiavosi su Roderiku.

– Kaip tu tai padarai, Roderikai?

– Iš motoro tampu savimi?

– Taip.

– Aš pasikalbėjau su tavo smegenimis. Ta jų dalimi, kuri miega.

– Juokinga. Kodėl tu čia slampinėji ir mane erzini, Roderikai?

– Aš čia ne dėl tavęs. Dėl LaBato. Esu jau jį išgelbėjęs, pameni?

– Ak, pamenu. Tu prisiėmei jo kaltę ir tave uždarė.

– Pirmą kartą jie mane užrakino. Rūsyje. Jie mane ten įmetė. Aš prisipažinau padaręs tai, ką padarė LaBatas.

– Ar aš tau neperdaviau palto?

– Perdavei, bet vis tiek buvo labai šalta.

– LaBatas mano, kad tada tau ir prasidėjo.

– Ne, pirmą kartą ne ypač. Galbūt antrą kartą. Tikrai išėjau iš ten kosėdamas kaip velnias. Sukilusi temperatūra. Bet nieko tokio.

– Sako, kad tau reikėjo važiuoti į Sakfoksą.

– Kas tau taip sakė! Sanatorija. Aš ten buvau.

– Tau turėjo pagerėti.

– Aš nesirgau, avigalvi.

– Daug berniukų sirgo.

– Pripažinkim tai.

– Pripažinkim.

– Visas maistas ten buvo su sviestu, avigalvi. Avižinė košė su sviestu. Grietinė bulvių košėje. Nupenėjo mane. Šeši mirė, o aš laikiausi. Negrįžau namo karste.

– Palauk. Ne. Roderikai. – Pranešdamas liūdną žinią Tomas kalbėjo tyliai. – Tu mirei. Jie parsiuntė tave namo karste. Traukiniu.

Roderikas papurtė galvą ir pasipiktinęs išpūtė žandus.

– Na taip, žinoma, jie įdėjo mane į karstą! Įkėlė į traukinį. Bet aš ten gulėjau ir juokiausi. Pasakiau sau, kad jie tikrai nustebs, kai aš iš ten iššoksiu.

– Tavo tėvas ir motina atėjo tavęs pasitikti?

– Niekas manęs neatėjo pasitikti! Ne! Ir kodėl turėtų? Jie žinojo, kad aš tame karste nesu miręs. Aš tik juokavau.

– Man pasakojo kitaip, Roderikai.

– Turėjau nešdintis iš tos sanatorijos.

– Kodėl tau reikėjo nešdintis, jeigu ten taip gerai maitino?

– Jie pjaustė mano plaučius, avigalvi! Kitaip jie būtų suirę.

– Tu prisiėmei LaBato bausmę. Jis nenorėjo, kad už tai mirtum. Paskui blogai jautėsi visą gyvenimą.

– Dėl ko? Man tai nerūpi. Aš laukinis indėnas!

– Tai tu dabar lankaisi čia?

– Kaip jau sakiau. Aš čia dėl LaBato. Jis ten buvo man brolis. Fort Totene. Kaip ir tu. Mūsų negalima atskirti. Pusbroliai. Aš čia tam, kad jį išgelbėčiau.

– Nuo ko?

– Tą avigalvį reikia gelbėti nuo jo paties.

– Ką jis daro?

– Tai, ką daro avigalviai.

– Pavyzdžiui?

Roderikas gudriai linktelėjo. Pažvelgė į vieną pusę, į kitą.

– Kažin ar norėtum tai žinoti. Neišduosi mūsų?

– Niekada.

– LaBatas vagia.

– Ką vagia?

– Viską, kas telpa į kišenes. Viską, ko jie neskaičiuoja. Sąvaržėlės popieriui. Sankabėlės. Rašomasis popierius. Šikpopierio ritinėliai. Kava. Cukrus. Kabina šaukštais iš maišo. Po truputį. Jis vagia muilą. Karterio alyvą. Tiesiog įsivarvina į stiklainį. Metalo gabaliukus. Ir ruošiasi imtis brangakmenių.

– Jie saugūs. Jis neprieis prie jų.

– Kodėl manai, kad neprieis?

– Jie visada užrakinti. Nėra rakto. Jie sienoje įmontuotame seife, kurį atidaryti gali tik žinodamas skaitmenų kombinaciją.

– Ta kombinacija turi būti kur nors užrašyta, avigalvi. Jis ras ją. Skėrys ją žino. Bet nemoka atmintinai.

– Šiaip ar taip, LaBatas nėra vagis. Tu visa tai išgalvojai, Roderikai. Visus tuos dalykus, kuriuos čia sakei.

– Manai, aš avigalvis? Nemanyk taip. Tu nežinai visko, Tomai. Dėl ko dar aš čia būčiau? Užduok sau šį klausimą.

– Bet tavęs čia nėra, – atsakė Tomas žiūrėdamas į sumuštinio plutelę ant delno – sumuštinio, kurį neprisiminė suvalgęs.

 

Kaip gali būti, kad jo smegenų dalis kalba dalykus, kurie yra tiesa? Tomas žinojo, kad Roderikas teisus. Jis buvo susidūręs su LaBatu dar prieš tai, kai šis pakliuvo į kalėjimą ir per jį kiti indėnai neteko gerų darbo vietų. Tą rytą Tomas užsilaikė darbe, žinodamas, kad LaBatas turi ateiti sulituoti keleto kibirų. Jo senas mokyklos draugas žengė per mašinų stovėjimo aikštelę. Tomas patraukė jo pusėn. Jautėsi per daug suirzęs, kad pradėtų kalbą iš tolo.

– Mačiau šiąnakt Roderiką.

LaBato akys išsipūtė. Ežiuku kirpti plaukai, rodos, sublizgo iš baimės. Jis padėjo savo pietų dėžutę ant priekinės bagažinės, greta Tomo dėžutės.

– Roderikas pasakė, kad jis čia tam, jog tave apsaugotų. Pasakė, kad vagi iš fabriko. Ir ketini pavogti brangakmenius.

LaBatas net nebandė neigti. Kas gali ginčytis su vaiduokliu? Jis palūžo, persibraukė ranka per veidą, pasakė Tomui, kad jį persekioja nesėkmės. Ir kad visa tai prasidėjo netgi prieš pasirodant pelėdai.

– Kokiai pelėdai?

– Tavo pelėdai.

– Pelėdos man neša laimę. Ypač baltosios.

– Bet man nesišviečia nieko gero, Tomai.

– Kas nutiko?

– Vėl vėjai švilpia kišenėse.

– Bet tu turi darbą.

– Iš to dvidešimties burnų neišmaitinsi. Ar trisdešimties.

LaBato šeima buvo didžiulis painus visokiausių poreikių rezginys ir jis vienintelis turėjo nuolatinį darbą. Tomas išsiėmė savo seną minkštą piniginę ir atidavė LaBatui viską, ką joje turėjo. Šis paėmė pinigus ir tarė:

– Ačiū, pusbroli. Ketinau eiti blogu keliu. Bet žinojau, kad Roderikas man padės. Mačiau, ką rašei apie pelėdą, ir nutariau, kad man galas.

LaBatas ėmė raudoti taip, lyg jam plyštų širdis. Tomas uždėjo ranką ant savo seno draugo peties.

– Nustok vogti. Ar esi kada matęs skėrio akis?

LaBatas pabandė užgniaužti aimaną.

– Skėrys. Jis turbūt gali viską numanyti. Net nežinau, kodėl aš toks avigalvis.

– Būtent taip sakė ir Roderikas.

Tomas bandė nekreipti dėmesio į šaltuką, nukrėtusį nuo LaBato pavartoto žodžio.

– Geriau nueik išpažinties ir judėk į priekį.

– Taip, – atsakė LaBatas. – Aš kiekvieną savaitę išpažindavau savo vagystes. Dvasiškasis tėvas ėmė ant manęs griežti dantį. Paskutinį kartą sakau jam: „Štai, atnešiau jums maišelį cukraus.“ O jis pradėjo rėkti: „Vogtas?“ Viešpatie, jis išspyrė mane iš klausyklos.

– Man metas eiti, – tarė Tomas. – Vėluoju į vieną iš tų susitikimų.

Jis pasiėmė savo pietų dėžutę. Tomas nenorėjo žinoti visų detalių, kodėl LaBatui taip striuka su pinigais. Istorija būtų tokia kaip visų, įskaitant jį patį, nors gaunant algą brangakmenių fabrike reikalai gerokai pasitaisė. Čia nepakako darbo vietų. Nepakako žemės. Nepakako dirbamos dirvos. Miškuose nepakako elnių, pelkėse – ančių, o gamtosaugos inspektorius gaudydavo tuos, kas prižvejodavo per daug žuvies. Čia visko nepakako ir, jeigu jis neišgelbės nuo sunaikinimo to trupučio, kas liko, sunku įsivaizduoti, kaip čia toliau kas nors gyvens. Tomas negalėjo leisti, kad taip nutiktų. Ir neleis.

Pakeliui į miestelį mašina užsikosėjo ir ėmė važiuoti iš inercijos. Tomas pasuko į kelkraštį. Benzino bakas buvo tuščias. Jis atidavė LaBatui pinigus, kuriuos ketino išleisti degalams.

Kurį laiką Tomas sėdėjo su tuščiu baku tuščiame kelyje, žvelgdamas į tuščią lauką, į tuščią dangų. Nė vieno debesėlio. Tik dangiška mėlynė. Lyg viso to būtų maža, LaBatas pralėkė pro šalį savo senu kledaru ir nesustojo.

Tomas stebėjo, kaip išnyksta nepriderinti galiniai LaBato mašinos bamperiai. Atrodė, kad jo automobilis pakilo nuo kelio ir nuskriejo į medžius. Tomas ištiesė ranką prie savo pietų dėžutės. Galbūt dar liko ta plutelė. Paaiškėjo, kad tai LaBato pietų dėžutė, pilnutėlė. Sumuštinis su mėsa ir tikru sviestu. Dar daugiau duonos, šį kartą su sviestu ir cukrumi. Dar šiltos keptos bulvės. Obuoliai.

– Buvo tiesiai į dešimtuką, – pasakė jis vėliau LaBatui. – Kaip tik pasivaikščiojimui iki miestelio nusipirkti benzino.

LaBatas atsiduso.

– O man atiteko tik vienas dulkėtas saldainiukas.

 

Misionieriai

 

Žvyrkeliu, vedančiu prie Važaško namo, ėjo du jauni vyrai, vilkintys baltus marškinius ir juodas kelnes, atgal susišukavę rudus plaukus, nešini dviem rudais popieriniais krepšiais. Buvo šilta vėlyvo rugsėjo diena. Tomas pamatė juos eidamas iš senojo namo į išvietę. Iš pradžių nutarė savo žygį atidėti, bet tie vyrai ėjo labai iš lėto. Tarp jų, rodos, kilo nesutarimų. Vienas stabtelėjo, apsisuko ir nuėjo, paskui antrasis jį prisivijo, jie ėmė kalbėtis. Kai Tomas išėjo iš tualeto, jaunieji vyrai buvo arčiau. Jis įžengė į namą, nusiplovė rankas ir veidą, nusišluostė rankšluosčiu, tada išėjo į kiemą jų sutikti. Vyrai atrodė lyg vyriausybės atstovai, nors tam buvo per jauni.

– Laba diena, – pasisveikino Tomas ir paspaudė vyrams rankas. – Kuo galiu padėti?

– Ar kada nors susimąstėte, kodėl jūs čia esate? – paklausė aukštesnysis, įdėmiai jį nužvelgdamas.

– Ne, – atsakė Tomas.

Jis pasijuto suglumęs, kita vertus, tie vyrai akivaizdžiai buvo atvykę iš toli, iš Bismarko, o gal net dar toliau. Galbūt iš paties Vašingtono. Juos, rodos, taip pat suglumino Tomo atsakymas. Vienas iš jų atgavo pusiausvyrą ir vėl paklausė:

– Kodėl – ne?

– Nes ir taip žinau, – atsakė Tomas. – O jūs nežinote?

Žemasis pasisuko į kitą ir išvapėjo:

– Matai?

Aukštesnysis palenkė galvą ir pabandė įgelti savo bičiuliui žvilgsniu.

– Gal vandens? – paklausė Tomas.

– Taip, – atsakė žemasis, kuris, rodos, dabar pasijuto padėties šeimininkas.

– Eikite paskui mane, – pakvietė Tomas.

Jis žengė namo pusėn, užkopė trimis laipteliais, įėjo pro duris. Atvykėliai dvejojo.

– Mes galime užeiti? – paklausė abu vienu metu.

Tomas linktelėjo ir jie nusekė jam iš paskos. Mažytis vaikas ropojo grindimis, pamatęs nepažįstamuosius atsisėdo, tada pargriuvo ir ėmė verkti. Kiek vėliau mažyliu pasirūpino Roza.

– Kas jie tokie? – suriko Noko, prisiplodama prie sienos.

Roza pasirodė iš kito kambario, jos kumščiai buvo įremti į klubus. Ji uždėjo ranką motinai ant peties.

– Jūs ją išgąsdinote, – grėsmingai tarė Roza.

– Atleiskite, – atsakė vienas iš jaunuolių, rausdamasis savo popieriniame krepšyje.

Roza pakėlė mažylį, raminančiai pasūpavo ir blykstelėjo akimis į Tomą.

– Jie tik nori žinoti, ar mes kada nors susimąstėme, kodėl čia esame, – paaiškino Tomas.

– Jūs atėmėte mūsų žemę, – rėžė Noko. – Kur dar mes turėtume eiti?

Roza pažvelgė į žilus Noko plaukus – motinos atsakymas ir piktas žvilgsnis jai padarė įspūdį.

– Atleiskite, – tarė žemasis. – Galbūt mums derėtų pradėti iš naujo. Aš esu seniūnas Elnatas, čia – seniūnas Vernonas. Kaip jūs laikotės?

– Seniūnas?

– Mes išties norėtume paklausti, ar kada nors susimąstėte, kodėl jūs, senoviniai šių kraštų gyventojai, esate šioje žemėje?

– Aš sena, o ne senovinė, – užpyko Noko – jos klausa staiga pasidarė itin aštri.

Roza paplekšnojo motinai per kaulėtą petį.

– Suvilgykite gerkles, vaikinai, – tarė Tomas pildamas iš kanistro vėsaus vandens. Paskui padavė jiems po puodelį. – Taigi kuo galiu jums padėti?

– Seniūnas Vernonas uždavė neteisingą klausimą. Mes iškart nepaaiškiname žmonėms, kas tokie esame, taigi, pasak jo, jis bando užduoti klausimą su didesniu užmoju.

– Didesniu užmoju?

– Kas mus atvedė į šią žemę? Ką mes čia veikiame? Kalbu apie tokį užmojį. O iš tiesų mūsų darbas tiesiog pasidomėti, ar nenorėtumėte paskaityti „Mormono knygos“ ir kartu pasimelsti.

– Mormonai! – Tomas per žingsnį atsitraukė. – Ar jūs, vaikinai, pažįstate Arturą V. Votkinsą?

– Jis rašytojas, – nustebęs atsakė Elnatas. – Parašė „Nefitų piemenį“.

– Gera knyga? – pasidomėjo Tomas.

– Dieve, taip! Piemuo Zemnarihahas po prabudimo sužino, kad priklauso slaptajai draugijai. Bet iškyla kliūčių dėl lamanitų, kurie savo tamsia oda vis dar turi išpirkti kaltę už Lamano nuodėmes.

– Visa tai parašė Votkinsas?

– Regis, jis yra mūsų senatorius, – tarė Vernonas, aukštesnysis.

– Jūs iš Jutos?

– Taip.

– Kodėl jis nori mumis atsikratyti?

– Jis šito nenori!

– Jis nori užbaigti indėnų klausimą visiems laikams.

– Ne, nieko panašaus! – Elnatą apėmė įkarštis. – Mums liepta skleisti jums evangelijas! Jūs esate lamanitai.

– Čia gyvena tik čipevai, kri ir šiek tiek prancūzų.

– Džozefui Smitui buvo atskleista, kad jūs priklausote Jokūbo giminei ir esate Lehio vaikai, – karštai pareiškė Vernonas.

– Niekada negirdėjau apie Džozefą Smitą ir tuos kitus žmones, – atsakė Tomas.

– Džozefas Smitas buvo pranašas.

– Čia sukiojosi daug pranašų, – draugiškai tarė Tomas. – Ir aš jau turiu savo religiją. Mane labiau domina politika. Kodėl senatorius stojo prieš mus? Kas jis toks? Kokią žinią jis skleidžia? Štai ką aš noriu žinoti.

– Galbūt tada jus sudomins tai.

Vernonas įkišo ranką į savo krepšį ir ištraukė mažą knygutę juodu viršeliu. Jis padavė ją Tomui, šis paėmė ir padėkojo. Paskui stebėjo, kaip jiedu nueina keliu. Tie du vyrai nebeatrodė panašūs vienas į kitą, bet ir toliau ėjo ta pačia tiesia linija, vedami mįslingo tikslo.

 

Vertė Aidas Jurašius