Metafizinė (anti)tragedija

Graikai buvo tragikų tauta, o krikščionybė esmiškai netragiška arba, jei vartosime Tolkieno eucatastrophe, lietuviškai – gerosios katastrofos, terminą, ji tragiška gerąja prasme. Krikščionybėje tragedijos nutinka, tačiau jos išsprendžiamos gerąja baigtimi: Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, bet, nugalėjęs mirtį, prisikėlė. Aristotelio „Poetikoje“, kur jis nagrinėja tragedijos meną, sakoma, kad tragedijai būdinga blogoji lemtis (iš laimės pereinama į nelaimę), o komedijai – geroji lemtis (iš nelaimės pereinama į laimę). Komedijos opozicija yra tragedija – geresnės būsenos virtimas blogesne. Bet tragedijos opozicija nėra komedija. Dvasinėje plotmėje retai kada randame simetriją. Tragedijos opozicija yra stebuklas. Norėdami geriau įsivaizduoti tragediją, prisiminkime Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ – ryškiausią tragedijos siužetą XIX a. literatūroje. Jis yra labai paprastas ir pamokantis: Ana Karenina įsimyli Vronskį, ir jos gyvenimas pradeda judėti susinaikinimo link. Galiausiai moteris žūsta po traukinio ratais – nusižudo. XIX a. patriarchalinėje visuomenėje moteriai, kuri įsimyli kitą vyrą ir dėl jo palieka sutuoktinį, toks siužetas yra logiškas. Nors dabar mes, jau išgyvenę XX a. ir į XIX a. žvelgdami iš XXI a. pradžios perspektyvos, manome, kad tai gana tiesmukas ir primityvus sprendimas. Ana tikrai galėjo rasti kokią nors išeitį, tarkime, išvykti su Vronskiu į Ameriką ir ten pradėti naują gyvenimą arba, kaip pasielgė George Sand, imti rašyti romanus, pati užsidirbti gyvenimui ir išlikti. Jeigu ji būtų buvusi filosofė ir reflektavusi, apmąsčiusi, dokumentavusi tekstais bei filosofinėmis koncepcijomis šį judėjimą link susinaikinimo, tai parašyti tekstai galėtų būti priskirti metafizinei tragedijai. O jeigu, Kareninai judant į susinaikinimą, būtų įvykęs stebuklas, kuris būtų išgelbėjęs ją, iš nuopuolio grąžinęs į dvasinę harmoniją ir į šiokią tokią socialinę bei emocinę sėkmę, toks gyvenimo aprašymas būtų antitragedija. Tada netgi būtų galima pasakyti, kad romanas „Ana Karenina“ yra giliai krikščioniška istorija.

Vakarų filosofijoje galima kalbėti apie du filosofus, kurie dokumentavo savo susinaikinimą, tai Kierkegaard’as ir Nietzschė. Abiejų savinaikos pradžią liudija ryšių su mylima moterimi nutraukimas – Lou Andreas-Salomé Nietzschės atveju ir Regine Olsen Kierkegaard’o atveju. Tada šių filosofų gyvenimas ėmė judėti savidestrukcijos, susinaikinimo linkme, ir pirmajam tai baigėsi beprotybe, o antrasis išsekęs krito gatvėje be sąmonės ir po kelių dienų mirė. Jie gali būti suprantami kaip autoriai, kurie filosofiškai dokumentavo savo tragediją. Vakarų filosofijoje tai tragiškieji herojai. Poezijoje galime atsekti Rimbaud ir Jesenino pavyzdžius – poetiškai dokumentuotą susinaikinimą. Tai ypač ryšku pirmojo poeto gyvenimo istorijoje. Jis, jaunuolis, pradėjo rašyti, žinoma, ne be Verlaine’o kaip mokytojo pagalbos, genialią poeziją, o baigė Afrikoje miesčioniškais ir siekimo praturtėti persmelktais laiškais, kurie yra pats tikriausias šio žmogaus kaip poeto paneigimas. Jeigu būtų įkurta totalitarinė poetų valstybė, tai vėlyvieji Rimbaud laiškai greičiausiai turėtų būti uždrausti kaip pats nepadoriausias ir nuožmiausias pasityčiojimo iš poeto talento dokumentas. Šio žmogaus gyvenimo istorija – tai genialaus poeto nužudymo savyje istorija, tik nuskambanti jau ne XIX a. moters, t. y. Anos Kareninos, bet poeto talento savinaikos tonacija. XX a. populiariojoje kultūroje galima atsekti ir Rimbaud mokinio – Jimo Morrisono – tragišką gyvenimo istoriją. Morrisonas labai vertino šį poetą ir net parašė jo raštų vertėjui padėkos laišką, kai gavo tomelį anglų kalba. Žavėjosi Paryžiumi ir „prakeiktaisiais poetais“ – poètes maudits. Ypač savidestruktyviai Morrisonas pavaizduotas Oliverio Stone’o filme, nors, pasak grupės „The Doors“ narių, ten sukurtas jo paveikslas yra netikslus. Morrisonas kaip poetas ir muzikantas dokumentavo susinaikinimą. Rimbaud draugas, plunksnos bendražygis, mokytojas ir mylimasis Verlaine’as mylėjo Rimbaud ir kitus žmones, ir šiuo požiūriu meilė jį išgelbėjo nuo tragiško scenarijaus.

Kaip jau sakyta, tragedijos opozicija yra stebuklas, o ne komedija. Šiuo požiūriu graikų kultūra vadinama tragedijos kultūra, o stebuklo kultūra atsirado su evangelijomis, kurios įamžino Jėzaus prisikėlimo įvykį: Jėzus miršta ant kryžiaus, o tada prisikelia. Toks virsmas yra antitragedija. Tolkienas, rašydamas apie stebuklines pasakas, akcentuoja šį krikščionybės aspektą ir vadina gerąja katastrofa. Galima sakyti, kad Jėzus buvo labiausiai savižudiškas dvasinis mokytojas. Jis nepripažino jokių kompromisų, Jo mokymas truko trejus metus, gyvenimas baigėsi mirtimi ant kryžiaus. Tokia istorija būtų gryniausia tragedija, tačiau įvyko stebuklas, ir Jėzus, nugalėjęs mirtį, prisikėlė, tad Jį ištiko geroji katastrofa. Kaip žinome, Buda mokė iki 80 metų ar ilgiau. Klajojo po įvairias vietoves ir, apsistojęs nakvynės pas vieną sodietį, pavalgęs troškinio, į kurį buvo patekę nuodingųjų grybų, mirė. Tai visai kita situacija.

Stebuklas yra tai, kas neleidžia tragedijai baigtis tragiškai. Jeigu Anai Kareninai, prieš šokant po traukinio ratais, būtų įvykęs stebuklas, ji būtų buvusi išgelbėta. Mat, kaip jau minėta, stebuklas yra tragedijos opozicija. Panašiai kaip ir meilė yra neapykantos opozicija, tačiau meilės opozicija yra baimė, bet ne neapykanta. Evangelistas Jonas sako: „Kas bijo, tas netobulai myli“ (1 Jn 4, 18). Jeigu žmogaus bijai, negali jo mylėti. Jeigu šiek tiek myli, tai jau nebijai. Pragaras atsiveria tada, kai negali mylėti, kaip sakė Dostojevskis, nes jauti absoliučią baimę. Ji sunaikina žmonių individualumą, jie virsta anonimais, beasmenėmis būtybėmis. Baimė paralyžiuoja ir fiziškai, ir emociškai, taip pat paveikia ir sielą. Galima sakyti, kad tie žmonės, kurie siekia galios ir mato, jog neįstengia žmonių pajungti sau per meilę, priversti jų mylėti save kaip tironą, siekia tarp pavaldinių pasėti baimę ir taip juos pajungti sau. Jeigu negali pasiekti meilės, belieka sėti baimę ir priversti žmones paklusti iš baimės.

Todėl Shakespeare’o, kuris vienas iš nedaugelio modernybės žmonių suprato tragedijos prigimtį, opozicija yra Tolkienas – stebuklinių pasakų suaugusiesiems kūrėjas. Šių pasakų siužetus jis ėmė iš islandų bei senųjų Anglijos gyventojų mitologijos ir praturtino krikščioniška antitragiška atomazga. Tačiau, kaip sakėme, Vakarų kultūroje svarbiausia stebuklinė pasaka yra evangelijos. Kiek žinoma, Tolkienas buvo praktikuojantis katalikas, kaip, beje, ir Miłoszas, ir tai jau raktas į jo pasaulėvaizdį. Pavyzdžiui, „Žiedų valdovo“ pasaulėvaizdis didžia dalimi yra evangeliškas. Tolkienas atstovauja krikščionybei be krikščionybės. Jo pasaulis krikščioniškas, nors be krikščionių Dievo. Šiuo požiūriu Tolkienas esmiškai yra ne tragiškas, bet evangeliškas rašytojas. „Eukatastrofos“ idėją savo straipsnyje „Apie stebuklines pasakas“ jis perima iš Jėzaus istorijos, kai Jėzus miršta ant kryžiaus ir vėliau prisikelia. Tą patį siužetinį žaidimą  Tolkienas žaidžia ir „Žiedų valdovo“ pabaigoje, kai gėrio ir blogio kovoje viskas pastatoma ant kortos ir galų gale gėris laimi. Tragediją sudaro galbūt tik tai, kad Frodas, kol atliko savo misiją siekdamas sunaikinti žiedą, ilgai buvo jo gundomas, ir tas žiedas paveikė morališkai. Šiuo požiūriu, kaip pasakytų Aristotelis, pažeistas blogio, iš geresnės būsenos perėjo į blogesnę. Našta, slėgusi, kai nešė sunaikinti žiedą, jį perkeitė, blogis pažeidė, todėl Frodas negrįžta drauge su Semu į kaimą, bet išvyksta su Gendalfu.

Jeigu į krikščionybę žvelgsime kaip į graikybės opoziciją, tai matysime, kad evangelijas sudaro dvi sudedamosios. Viena – tai stebuklinė pasaka: Jėzus daro stebuklus, gydo raupsuotuosius, paralyžiuotuosius, apsėstuosius, pats prisikelia iš numirusiųjų. Kita sudedamoji yra pripažinimas, kad žmogus yra nuodėmingas. Jėzus yra draugas ne tų, kurie gyvena be nuodėmės ir tuo didžiuojasi elgdamiesi pagal įstatymą bei tradiciją. Jis draugauja su nuodėmingaisiais: suteikia viltį, kad stebuklas juos išgelbės, ir pats daro stebuklus juos gelbėdamas. Ankstyvosios Bažnyčios teologai manė, jog stebuklai yra Jėzaus galios liudijimas, va, Jėzus daro stebuklus, todėl supraskite, kad Jis yra Dievas. Bet, kita vertus, Jėzaus ir apskritai evangelijų esmė yra tokia: tai tekstas, kuris daro stebuklus su mumis, jo skaitytojais. Tai daug svarbiau už tuos visus stebuklų specialiuosius efektus, kaip galėtume pasakyti vartodami dabartinių filmų kritikų kalbą.

Antroji evangelijų sudedamoji yra moralinis aspektas: žmogaus nuodėmingumo pripažinimas ir kelio į išganymą nurodymas. Žmogus turi atsiduoti Dievui, o konkrečiai – Jo sūnui Jėzui Kristui, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Abi sudedamosios – stebuklinė pasaka ir moralė – susijungia, kai nuodėmingas žmogus išgelbstimas gyvenime. Ir būtent išgelbstimas taip, kad jo gyvenime įvyksta stebuklas. Šiuo požiūriu galima teigti, kad krikščionybė yra visų dvasiškai brokuotų žmonių religija. Neatsitiktinai ji sklido tarp vergų, kurie antikoje neturėjo žmogaus statuso ir buvo laikomi kalbančiais įrankiais. Jie buvo žmonės, bet jų orumas ir dvasingumas amputuoti. Graikai vergo nelaikė žmogumi, nors jis toks pats kaip aš ir tu, bet tik atlikdavo darbą. Graikai nemėgo dirbti, susėdę kur nors sodelyje, gurkšnojo vandeniu atskiestą vyną ir diskutavo – taip gimė filosofija. O vergai juos aptarnavo. Graikai galėjo kalbėtis apie gėrį ir į vergą žvelgti kaip į zombį, kuris išoriškai yra žmogus, bet neturi svarbiausios žmogiškosios savybės. Šiuo požiūriu ta nuostabioji, išradingoji, genialioji Graikija, pasauliui pasiūliusi filosofinę kultūrą, sėdėjo ant nužmogintų vergų kuprų, buvo jų nešama. Dvasiškai brokuotiems vergams krikščionybė suteikė viltį, nes skelbė: tu, vergas, ir aš, laisvasis, esame broliai ir seserys, sukurti pagal Dievo paveikslą ir visi išgelbėti Jėzaus Kristaus, nes Jis atpirko mūsų nuodėmes. Tad krikščionybė suteikė tam tikrą emancipacinę galią žmonėms, laikytiems ne žmonėmis, visiškiems vargšams, ir tarp jų sklido. Jeigu vergui pasakai, kad jis yra žmogus, kaip krikščionys skelbė ir kvietė sekti paskui Kristų, tai jis galėjo viską mesti, pabėgti nuo savo šeimininko ir tapti krikščioniu.

Būti esmiškai krikščionišku žmogumi – tai turėti stebuklo savo gyvenime patirtį. Patirtį, kad tavo gyvenimas patyrė krizę, bet tada įvyko (ar įvyks) stebuklas ir tu išsigelbėjai (ar išsigelbėsi). Stebuklu, pavyzdžiui, galima laikyti priklausomybių atsikratymą, kokios nors sunkios psichologinės situacijos palankų išsprendimą. Dabar norėtume panagrinėti komišką frazę, kuri save gerbiančiuose solidžiuose filosofiniuose sluoksniuose suprantama kaip gryniausias humoras ir kurią išgirdę susirinkusieji pradeda kikenti ir susižvalgo daugiareikšmiais žvilgsniais. Ši frazė – „Dieve, padaryk mane skaistų, tik ne dabar“ – priklauso Aurelijui Augustinui, kuris turėjo priklausomybę nuo kūniškos meilės, tačiau norėjo mesti pasaulietinį gyvenimą ir tapti Bažnyčios žmogumi. Jam tai buvo nelengva padaryti, kaip kartais sunku mesti rūkyti arba vartoti alkoholį ir pan. Turime pasakyti, kad, kita vertus, tai labai tiksli ir gili krikščioniška frazė – žmogaus nuodėmingumo pripažinimas. Panagrinėkime šią situaciją. Aurelijus Augustinas supranta, kad jo gyvenimas yra nuodėmingas, bet viliasi, jog Dievas jį išgelbės, padarys skaistų. Jis žino, kad dabar jis negali mesti savo įprastinio gyvenimo, bet viliasi, kad galbūt ateityje, po metų ar pusantrų, įvyks stebuklas ir jis pakeis savo gyvenimo būdą. Kas turėjo priklausomybę ir su ja sunkiai kovojo, supras šią Augustino formuluotę. Tai tokia situacija, kai žmogus yra priklausomas ir supranta, kad jeigu neatsisakys tos ydos, tai mirs. Čia yra tokia dviprasmybė: iš tiesų žmogus ir nori atsikratyti priklausomybės, ir nenori. Dabartinis gyvenimas jam patinka, yra malonus, bet kartu jis nori, kad tai baigtųsi, ir supranta, jog yra patekęs į krizę – negali mesti dabartinio gyvenimo ir pradėti naujo. Bet galų gale stebuklas įvyksta, žmogus išsivaduoja, atsisako dabartinio gyvenimo. Pavyzdžiui, Dostojevskis yra krikščioniškas autorius ir jis, būdamas maždaug 45 metų, kai rašė geriausius savo romanus „Nusikaltimą ir bausmę“ ir „Idiotą“, tikėdamasis stebuklo, vadino save žlugusiu žmogumi. Buvo prasirūkęs, kentėjo nuo plaučių emfizemos ir epilepsijos priepuolių, visą uždarbį pralošdavo, nors nuolat kūrė realybe nepagrįstas strategijas, kaip išlošti lošimo namuose. Kad ir kaip būtų, išlošimo strategijų modeliavimas padėjo jam kurti genialus romanų siužetus.

Tad žmogus yra tiek įklimpęs į savo apgailėtiną būseną ar priklausomybę ir suvokia, kad negali jos atsikratyti ar išbristi iš emocinio vargo. Jis šaukiasi stebuklo, nes viliasi, kad jį išgelbėti gali tik stebuklas. Prabėga kiek laiko, metai ar pusantrų, ir žmogus išsivaduoja iš priklausomybės ir išsivadavimą suvokia kaip savo gyvenimo stebuklą, nes priklausomybės atsikratymas pranoko jo jėgas. Tai ir yra stebuklo žmogaus gyvenime patirtis ir ji iš pagrindų krikščioniška. Jei žmogus neįveiktų priklausomybės arba, kaip Ana Karenina, paskęstų neviltyje ir nusižudytų – tai būtų tragedija. Šioje vietoje įvyksta stebuklas, žmogus išsivaduoja iš priklausomybės ir krikščionišku požiūriu tampa šventas. Tai pagrindinis krikščionių, kurie yra dvasiškai brokuoti individai, tikslas, ir krikščionybė juos išgelbsti, suteikia viltį – toks leitmotyvas nuolat kartojasi šventųjų gyvenimuose. Tad ir mūsų tezė būtų tokia: krikščionybės poreikis ir suvokimas kyla ne iš tobulybės būsenos, ne iš visiško nušvitimo ar pilnatvės išgyvenimo, bet iš apgailėtinos būsenos, tokios, į kurią buvo patekęs mūsų aptartasis Dostojevskis. Kai visi poreikiai patenkinti, kai žmogus gyvena harmonijoje su savimi ir pasauliu, kai turi viską, ko nori ir ko jam reikia, kai nepatiria kančios, jis negali būti krikščionis. Tokia pilnatvė yra graikų filosofų bei politikų būsena. Krikščionybė ir graikybė yra dvi priešingos stovyklos. Kai graikai pasikrikštijo, žlugo ta didžioji graikų pagoniška, filosofinė, tragedijų kultūra.

Graikų pagonybė be pilnatvės pajautos, kuri nutiko kaip būties ir mąstymo vienybė, turėjo, kaip jau minėjome, ir tragiškąją sudedamąją. Graikų filosofų tikslas buvo pažinti kosmo dėsnius bei įstatymus ir gyventi pagal juos. Tačiau juos pažeidęs graikas būdavo prakeikiamas negrįžtamai, ir joks stebuklas negalėjo jo išgelbėti. Tada įvykdavo tragedija. Taip nutiko Oidipui ir Antigonei. Galbūt krikščionybės kotas atitiko graikybės kirvį, kai krikščionybė pasiūlė stebuklą ir atšaukė antikinio pasaulio tragizmą? Galbūt iš tiesų antikiniame pasaulyje labai reikėjo evangelijų, jei šis pasaulis taip greitai sukrikščionėjo? Kita vertus, krikščionybė sakralizavo skausmą, atvėrė egzistencinę jo bedugnę. Krikščionybės kritikai pažymi, kad, kitaip nei šokantis ir fleita grojantis Krišna, Kristus niekada nesijuokė, nežaidė, buvo rimtas kryžių nešantis skausmo Dievas. Krikščionybė savo simboliais pabrėžia tą žmogaus buvimo aspektą, kuris susijęs su gyvenimu kaip kryžiaus nešimu. Juk iš tiesų gyvenimas nėra vien džiaugsmingas šokis, jame esama ir kentėjimo bei pasiaukojimo. Ir šį buvimo aspektą krikščionybė įprasmina tobulai.

Krikščioniu žmogus gali būti tik suprasdamas savo dabartinės būklės ydingumą bei nuodėmingumą ir tikėdamasis stebuklo, kad galbūt pavyks išsivaduoti iš šios būsenos. Bet jeigu jis išsivaduos iki galo, tai jau nebus krikščionis. Vakaruose dominuojanti religija – krikščionybė, bet tikrų krikščionių yra tikrai labai nedaug. Didžioji dalis laikosi apeigų, yra pakrikštyti ar pasikrikštiję, švenčia Kalėdas ir Velykas, bet tai tik mechaniška ceremoninė gyvenimo praktika. Būti krikščioniu yra suvokti save kaip nuodėmingą, besistengiantį išsivaduoti iš nuodėmių, viltis stebuklo ir tikėti, kad būsi išgelbėtas, arba kaip Dostojevskis manyti, jog tikrai esi žlugęs žmogus, bet vis tiek tikėti, kad galbūt įvyks stebuklas ir būsi išgelbėtas. Tai yra tikrasis kelias į tikrąją krikščionybę. Anai Kareninai stebuklas neįvyko, Nietzschei – taip pat, Kierkegaard’as jo irgi nepatyrė, nors „Baimėje ir drebėjime“ labai daug kalba apie stebuklą, įvykusį trečiajam broliui, kuris laimi princesę, arba Abraomui, per stebuklą atgavusiam Izaoką. Kita vertus, Aurelijus Augustinas buvo krikščioniškas mąstytojas. Jam stebuklas įvyko, ir jis pakeitė gyvenimo būdą, tapo šventuoju. Kad ir kaip banaliai mūsų laikais skambėtų, tačiau tai kartu ir labai šiuolaikiška, nes realiai tik stebuklas gali išgelbėti dabarties žmogų iš vartojimo ir materializmo krizės.

Anglosaksų kultūra neturi metafizinės filosofijos, kurią turi vokiečiai arba graikai. Kiekviename Vokietijos universitete sėdėjo po metafizikos profesorių, kuris turėjo tiesioginį ryšį su transcendencija ir jos įpareigotas dėstė paskaitas studentams. Netgi prancūzai su savo racionalistiniu Dievo supratimu arba Jo kritika lenkia anglus. Pastarųjų filosofija yra empiristinė ir scientistinė, tačiau koks nors dvasinis reiškinys taip lengvai iš kultūros neišnyksta. Metafizika rado išraišką anglosaksų literatūroje: tai anglų metafiziniai poetai, iš jų didžiausias yra Johnas Donne’as, taip pat Williamas Blake’as, ir fantastikos autoriai, kurių pradininkas yra Tolkienas. Žodis fantasy į lietuvių kalbą verčiamas „maginė fantastika“, bet tiksliau būtų įvardyti stebuklinėmis pasakomis suaugusiesiems. Šioje literatūros atmainoje išraišką rado anglosaksų metafizinis veržimasis. Maginės fantastikos kūrėjai – Tolkienas, George’as R. R. Martinas, kurio knygomis paremtas serialas „Sostų karai“ yra reikšmingas praėjusio dešimtmečio kultūros įvykis, – buvo katalikai. Tai irgi gal kiek lėmė jų orientaciją į stebuklinius siužetus, nes ši krikščionybės atšaka tiki Eucharistijos stebuklu per mišias. Tolkieno geroji katastrofa, kai blogis kovoja su gėriu ir pastarasis, nors ir pažeistas, laimi bei nugali blogį, yra būtent stebuklinių pasakų suaugusiesiems pagrindinė žinia.

Turime konstatuoti keturių visuomenės perėjimų ratą: 1) nuo politeistinės tragiškos pagonybės prie žydų monoteizmo; 2) nuo žydų monoteizmo prie krikščionybės; 3) nuo krikščionybės prie sekuliariosios mokslo sutelktos visuomenės ir 4) nuo sekuliariosios visuomenės atkerėtos gamtos atgal prie jos šventumo patyrimo. Kiekviename iš jų įgyjama kai kas, ko nebuvo pirma, ir prarandama kai kas, kas buvo anksčiau. Per pirmąjį perėjimą prarandamas gamtos šventumo pajautimas, kurį atverdavo graikų giraitės ir lietuvių ąžuolynai, o įgyjamas įsipareigojimas vienatiniam Dievui ir kuriama tikėjimo į šį Dievą vienijama bendrija, kuri skiriasi nuo kitų pasaulio bendrijų. Per antrąjį perėjimą, kai įkuriama krikščionių bendrija, įvyksta graikybės, ieškančios tiesos, ir tikinčiųjų bendruomeniškumo vienijamos žydybės sintezė, tačiau įvyksta du praradimai: viena vertus, netenkama graikų tragedijų bei filosofų kultūros, kita vertus, žydų kraujo bendrijos, ir vienam krikščioniškam standartui pajungiamos įvairios tautos. Gimsta Vakarų universalizmas: katalikybės kultūra. Šis visuotinio tikėjimo standartas yra gerosios katastrofos žinojimas, kad Kristus prisikėlė. Tad Vakaruose visuotinai atšaukiami tragedija ir kraujo ryšys. Tuo tarpu sekuliariojoje visuomenėje tikėjimas galutinai išstumiamas ir lieka tik mokslo žinojimo vienijama bendrija, kurios šūkis yra I trust science. Tačiau atgimsta filosofija ir atsiranda Shakespeare’as, kaip moderniosios tragedijos kūrėjas, kuris Naujųjų amžių atomizuoto ir nežmogiškos Visatos platybėse vienišo individo, kurio pavyzdys yra Hamletas, pagrindu restauravo graikų tragediją. Dabarties situacijoje esame ties ketvirtuoju perėjimu, nes gyvename scientistinio mąstymo nuniokotoje gamtoje, kurios sakralumo išgyvenimo mokymasis yra dabartinis kosmo ir socialinis užsakymas.

Panagrinėkime 2001 metais pasirodžiusį filmą „Le Fabuleux Destin d’Amélie Poulain“, kurio pavadinimas lietuviškai išverstas „Amelija iš Monmartro“, o pažodinis vertimas būtų „Pasakiškas Amelijos Pulen likimas“. Mėginsime į šį filmą žvelgti kaip į antitragediją. Vokiečių kultūra garsėja savo metafizika, o prancūzų kultūrą garsina XIX ir XX a. poetai. Mėginsime stebuklo struktūrų atrasti poetiniame įvykyje. Amelija kuria poeziją, bet ne tekstais, o žvilgsniais, poelgiais, pasaulio įvykiais ir pan. Taip rašoma poezija išsisklaido kaip dūmas, neužfiksuojama spaudos ženklais, bet rašančiojo viduje bent akimirkai palieka pilnatviško buvimo patirtį, o kartais net steigia harmoniją su aplinkiniu pasauliu.

Nuo vaikystės aplinkinis pasaulis Amelijai atrodo miręs, todėl ji gyvena svajonėmis. Žmogus mėgsta įgyvendinti svajones ir kartais tai daro labai neįprastais būdais. Taip elgiasi ir Amelija. Heideggeris yra pasakęs, kad „įvardijimas kviečia“. Poetas įvardija dalykus ir taip juos prisišaukia. Būtų galima pasakyti, kad prisišaukia pilnatvę į savo stokojantį buvimą ir vėl iš stokos pereina į pilnatvę. Šiuo požiūriu heidegeriška poezijos samprata yra ne tragiška, nors ir ne komiška. Poezijos egzegezėse jis ieškojo tokio poetinio stebuklo. Amelija pilnatvę į savo buvimą prisišaukia kurdama pasaulio įvykius. Įkišti ranką į pupelių maišą ant gatvės prekystalio ir pajusti jų šilumą bei faktūrą, šaukšteliu sulaužyti crème brûlée cukrinę plutelę ir įsiklausyti į jos skilinėjimą, mėtyti akmenukus į kanalo vandenį ir kepti vadinamuosius blynus – visi šie dalykai jai teikia džiaugsmą. Grąžinus savininkui dėžutę, rastą savo bute, Ameliją apima nuostabus harmonijos su savimi jausmas. Ir tai jos atliktas poetinis įvykis, kuris stebuklingu būdu suteikia dvasinę palaimą. Amelijos kuriami poetiniai įvykiai sudaro jos pasaką. Tą akimirką, kai sukuriamas poetinis įvykis, viskas būna tobula: ir švelni šviesa, ir malonus aromatas ore, ir negarsus miesto gaudesys. Ji giliai kvėpuoja, gyvenimas atrodo toks paprastas ir ryškus, kad užplūsta meilės impulsas ir noras padėti visai žmonijai. Po šių minučių filme parodomas komiškas Amelijos poelgis, kilęs iš apėmusio entuziazmo, – ji vedžioja akląjį ir mėgina jam parodyti pasaulį.

Tad Amelija jaučia tą patį stebuklinės pasakos siužetą, kurį randame evangelijose bei Tolkieno istorijose. Augdama su šaltu tėvu ir isteriška motina, mergaitė nelankė mokyklos. Kai tėvas, karo gydytojas, mėgindavo patikrinti jos sveikatą, nuo retų jo prisilietimų Amelijai padažnėdavo pulsas, todėl tėvai manė, kad mergaitė turi įgimtą širdies ydą. Vaikystėje trūko bendravimo ir su vienmečiais ir tai ji mėgino kompensuoti kitiems žmonėms kurdama keistus poetinius įvykius. Nuo jų Ameliją apimdavo harmonijos ir pilnatvės jausmas. Šiuo požiūriu ji susikūrė pasakišką savo pačios likimą, kuriame įvyksta stebuklų. Nuo pat mažumės iškritusi iš įprastybės režimo, per savo kuriamus poetinius įvykius sutiko draugą ir įgyvendino stebuklinį siužetą kaip netragišką siužetą.

Baigdami grįšime prie minties, kad krikščionybė yra brokuotų žmonių religija, žadanti jiems išganymą. Be kokio nors dvasinio pažeidimo, be patirties, kad tu klysti, esi esmiškai nuodėmingas, pajautimo krikščionybė negalima. Tie, kurie gyvena nuodėmingą gyvenimą ir suvokia, kad jų gyvenimas nieko vertas, padaro šuolį į krikščionybę, kuri žada stebuklą, išganymą ir šio dvasinio pažeidimo atsikratymą.