Kaukės

 

Kan Kikuchi (tikr. Hiroshi Kikuchi, 1888–1948) – japonų prozininkas, dramaturgas, leidėjas, „Bungeishunjū“ leidyklos įkūrėjas (1923). Ryūnosukės Akutagawos bendramokslis gimnazijoje ir vienas artimiausių jo draugų. Po Akutagawos mirties įsteigė jo vardu pavadintą vieną prestižiškiausių Japonijos literatūrinių premijų, kitų iki šiol teikiamų premijų.

Ši esė parašyta siaučiant ispaniškajam gripui, pirmąkart paskelbta žurnale „Kaizō“ 1920 m. liepą. Japonijoje paskutinė ispaniškojo gripo banga truko iki 1921 m. vasaros. Kai kurie čia minimi medicinos terminai šiandien nebevartojami, bet žmonių mąstymas ir elgsena primena mūsų laikus.

 

Vertėja

 

 

Pažiūrėti aš storas, tad aplinkiniai manydavo, kad esu puikios sveikatos, bet pats geriau už visus žinojau, jog mano vidaus organai silpnesni nei kitų.

Užkopęs kad ir nuolaidžiu šlaitu, likdavau be kvapo. Ir pakilus laiptais tas pats. Kai dar dirbau laikraštyje žurnalistu, nutikdavo ir taip, kad, skubiai užlipęs kokios ministerijos ar šiaip daugiaaukščio laiptais ir pakviestas į reikiamą kabinetą, uždusęs nevaliodavau nė prakalbėti.

Ir plaučiai nebuvo stiprūs. Kai mėgindamas giliai kvėpuoti traukdavau į juos orą, vos kiek įkvėpus suskausdavo krūtinę ir tekdavo liautis.

Silpna ne tik širdis ir plaučiai – pernai pagedo ir skrandis. Neliko nė vieno sveiko vidaus organo. Nepaisant to, buvau storas. Pažiūrėti atrodžiau tvirtas. Nors kuo puikiausiai žinojau, kad vidaus organai silpni, nuolatos girdėdamas, koks atrodau stiprus, apmulkintas tų kalbų imdavau pasitikėti savimi. It nedaili moteris, kuri pagirta ima manyti, kad jos išvaizda ne tokia jau ir prasta.

Kai, iš tiesų būdamas silpnas, dėl aplinkinių kalbų be pagrindo pasitikėjau savo sveikata, dar jaučiausi gan užtikrintai.

Bet kai praėjusių metų gale labai pablogėjus skrandžiui kreipiausi į gydytoją, tas mane gana skaudžiai nuvylė. Ieškodamas pulso, jis pareiškė:

– Pulso nėra. Negali būti… – ir pakreipė galvą, tarsi atidžiai klausydamasis.

Šiaip jau nieko čia keista. Mano pulsas jau kuris laikas buvo vos užčiuopiamas. Man pačiam tekdavo ilgai jo ieškoti, ir tai nebūdavau tikras, ar radau – toks jis buvo menkas.

Gydytojas, laikydamas mano riešą, tylėjo gal minutę, o paskui rimtoku veidu tarė:

– Pulsas yra. Bet neįtikėtinai silpnas. Ar gydytojai nėra nieko minėję apie jūsų širdį?

– Ne. Bet kad aš jau porą metų nesu buvęs pas gydytoją.

Gydytojas tylėdamas priglaudė stetoskopą man prie krūtinės. Darėsi negera, rodės, kad jis atkapstys ten glūdinčias mano gyvybės paslaptis.

Jis vis glaudė prie krūtinės stetoskopą. Tyrinėjo visur aplink širdį, nepraleisdamas nė lopinėlio.

– Kad būčiau tikras, turėčiau paklausyti, kai jums kyla širdies palpitacijos, bet, atrodo, jūsų širdies vožtuvai nesandarūs.

– Ar tai liga? – paklausiau.

– Taip, liga. Tai širdies yda, tad čia neįmanoma nei kuo padėti, nei ką pakeisti. Ir operuoti neįmanoma.

– Ar tai pavojinga gyvybei? – baikščiai paklausiau.

– Ne, juk štai dabar sau gyvenat, tad jei saugositės, viskas bus gerai. Tiesa, jūsų širdis kiek padidėjusi dešinėje pusėje. Jums nevalia labai sustorėti. Jei aplink širdį prisikaups riebalų, jums grės širdies nepakankamumas.

Gydytojas nepasakė nė vieno gero dalyko. Jau seniai žinojau, kad mano širdis silpna, bet nemaniau, kad tokia silpna.

– Privalote prisižiūrėti. Jei, pavyzdžiui, kiltų gaisras, jums nevalia pulti bėgti. Štai neseniai per gaisrą Motomačyje vienas Suidobašio gyventojas mirė nuo širdies nepakankamumo. Buvau iškviestas jo apžiūrėti. Nepaisydamas savo itin silpnos širdies, tas vyras gelbėdamasis nubėgo apie kilometrą nuo namų. Jei nesisaugosit, ir jums bet kada gali taip nutikti. Jokiu būdu negalima bartis ir šiaip jaudintis. Ir karščiuoti pavojinga. Pavyzdžiui, jei susirgus šiltine ar gripu jums pakiltų keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir kelias dienas nenukristų, niekas jūsų nebeišgelbėtų.

Gydytojas nė nebandė manęs raminti ar guosti. Norėjosi, kad jis bent kiek apmalšintų mano nerimą, nors ir sakytų netiesą. Jam taip atvirai prašnekus apie mano širdies tykančius pavojus, pajutau kažkokį nuovargį.

– O ar yra kokių prevencijos ar gydymo priemonių? – bandžiau griebtis už paskutinio šiaudo.

– Nėra. Tik negalima valgyti riebaus maisto. Reikia vengti mėsos ir riebios žuvies, valgyti lengvai virškinamas daržoves.

„Tai gražiausia“, – pagalvojau. Valgymas man buvo turbūt didžiausias malonumas, ir gydytojo žodžiai skambėjo kaip koks mirties nuosprendis.

Po to vizito pas gydytoją jaučiausi taip, tarsi mano gyvybė nuolatos kabotų ant plauko. Ir kaip tik tada ėmė siausti gripas. O gydytojas juk sakė, kad susirgti gripu man reikštų mirtį. Be to, laikraščiai ėmė skelbti vis daugiau gydytojų straipsnių apie gripą, ir ten taip pat buvo pabrėžiama, kad ligos eiga priklauso nuo to, ar stipri širdis.

Mane apėmė tiesiog paniška gripo baimė. Visaip saugojausi. Kaip įmanydamas stengiausi neužsikrėsti. Nesvarbu, kad žmonės ir pašieptų mano bailumą – man nesinorėjo susirgti ir numirti.

Vengiau eiti iš namų. Ir žmonai, ir tarnaitei prisakiau, kad niekur neitų. Kas rytą ir kas vakarą gargaliuodavau vandenilio peroksido tirpalu. O jei atsirasdavo kokių būtinų reikalų, dėjausi kaukę su keliagubu marlės sluoksniu. Ir prieš išeidamas, ir grįžęs uoliai gargaliavau.

Žodžiu, buvau itin atsargus. Bet apsilankius svečiams viskas buvo ne taip paprasta. Sulaukus kosėjančio lankytojo – girdi, sirgo, bet jau pasveiko – mano nuotaika subjurdavo. Kartą draugui besikalbant su manimi ėmė kilti temperatūra, tad pasiunčiau jį namo, o vėliau sužinojau, kad pakilo iki keturiasdešimties laipsnių, ir nuo to man keletą dienų buvo negera.

Laikraščiai kasdien skelbė mirusiųjų skaičių, ir aš tai liūdėjau, tai džiūgavau. Mirčių kasdien buvo vis daugiau, ir kai pagaliau, pasiekus rekordą – 3  337 mirtys, – tas skaičius ėmė po truputį mažėti, lengviau atsikvėpiau. Bet vis tiek buvau atsargus. Vasarį beveik nekėliau kojos iš namų. Ne tik draugai, bet ir žmona juokėsi iš mano bailumo. Jau ir man pačiam atrodė, kad pakriko nervai ir užėjo hipochondrija. Tačiau niekaip nepajėgiau atsikratyti baimės susirgti gripu.

Kovą atšilo, ir gripo grėsmė menko. Jau beveik niekas nebedėvėjo kaukės. Bet aš vis dar jos neatsisakiau.

„Nebijoti susirgti, rizikuoti apsikrėsti – tai barbariška drąsa. Civilizuoto žmogaus drąsa – bijoti apsikrėsti ir kiek įmanoma vengti pavojų. Taip, keistuoliška vaikštinėti su kauke, kai jų jau beveik niekas nebedėvi. Bet tai ne bailumas, o civilizuoto žmogaus drąsumas“, – aiškinausi draugams. Ir pats širdyje truputį tuo tikėjau.

Dėvėjau kaukę iki kovo pabaigos. Laikraščiai ėmė rašyti, kad gripas mieste jau praėjo, kad dabar jis plinta atkampiose kalnų vietovėse. Bet kaukės nenusiėmiau. Jau beveik niekas jų nebedėvėjo. Tik kartą atsitiktinai tarp stotelėje tramvajaus laukiančių keleivių pastebėjau vyrą, juodo audinio atraiža prisidengusį nosį ir burną. Aš išsyk pasijutau nebe toks vienas. Atrodė, tai mano bendramintis, tiesiog draugas. Kaskart išvydęs tokį žmogų jausdavausi išgelbėtas nuo drovėjimosi, kad tik aš vienintelis dėviu kaukę. Net imdavau didžiuotis esąs tikras higienos gynėjas, civilizuotas ir itin vertinantis gyvenimą.

Atėjo balandis, paskui gegužė. Net ir aš nebedėvėjau kaukės. Bet gegužės pradžioje poroje laikraščių pasirodė straipsnių, esą gripas grįžta. Man pasidarė nesmagu. Buvo baisiai nemalonu dėl to, kad štai jau balandis, jau gegužė, o gripas tebekelia grėsmę.

Bet net ir man jau nebesinorėjo dėtis kaukės. Dieną viską apliedavo šilta ankstyvos vasaros saulės šviesa. Nebeturėjau preteksto ir nebejaučiau pareigos dėvėti kaukę. Laikraščių straipsniai kėlė nerimą, bet pats metų laikas teikė drąsos.

Gegužės vidury į Japoniją atvyko Čikagos beisbolo komanda, ir Vasedos stadione kasdien vyko rungtynės. Užsimaniau pažiūrėti rungtynių su Imperatoriškojo universiteto komanda. Studijų metais buvau beisbolo mėgėjas, bet dabar jau porą metų nebuvau stebėjęs rungtynių.

Diena pasitaikė itin giedra. Akį džiugino jauna Medžirodajaus rajono lapija. Išlipęs galinėje tramvajaus stotelėje, atokia gatve ėjau į stadioną. Gana gerai pažinojau tą vietovę. Skubėjau palei stadiono tvorą link įėjimo. Staiga mane aplenkė gal dvidešimt trejų metų jaunuolis. Pamačiau jo profilį. Mano nuostabai, jis dėvėjo juodą kaukę. Mane tai nemaloniai šokiravo. Aiškiai pajutau nekenčiąs to vaikino. Jis mane suerzino. Jo juoda atsikišusi kaukė buvo tiesiog vaiduokliškai bjauri.

Žinoma, tas vaikinas man nepatiko labiausiai dėl to, kad tokią gražią dieną priminė apie gripo grėsmę. Kai pats dėvėdavau kaukę, džiaugdavausi sutikęs kitus kaukėtus žmones, bet dabar, jos nedėvint, kilo savanaudiškas jausmas, dėl kurio praeiviai su kaukėmis atrodė nemalonūs. Bet dar gyvesnis buvo kitas pojūtis. Tai buvo silpnesniojo priešiškumas stipresniajam. Juk tik išties stiprus žmogus gali rodytis su kauke tūkstantinėje minioje tokiu geru oru, kai net ir aš, aistringas kaukės dėvėtojas, nevaliojau įveikti gėdos ir ją užsidėti. Tas jaunuolis didvyriškai darė tai, ko aš dėl aplinkinių nuomonės ir dėl gero oro neįstengiau padaryti. Jis man buvo nemielas dėl to, kad mane baugino jo drąsa.

 

Vertė Rima Torres