Apie vaikystėj mirusius draugus

 

Donaldas Justice’as (1925–2004) – savotiškas XX a. amerikiečių poezijos „tylusis modernistas“, legendinis kūrybinio rašymo dėstytojas įvairiuose Amerikos universitetuose, padaręs nemenką įtaką tokiems mokiniams poetams kaip Markas Strandas, Charlesas Wrightas, Rita Dove, Jamesas Tate’as ir kt. Įvairiažanrėse „meistriško grakštumo eilėse dažnai nušviečia netekties skausmą ir neišsipildžiusio gyvenimo neviltį“ (Encyclopædia Britannica). Guggenheimo, Rockefellerio ir kt. fondų stipendiatas, Lamonto, Pulitzerio, Bolingeno ir kt. žymių premijų laureatas.

Čia spausdinami eilėraščiai iš poezijos rinkinių „Vasaros sukaktys“ (The Summer Anniversaries, 1960), „Nakties šviesa“ (Night Light, 1967), „Nukrypimai“ (Departures, 1973) ir „Saulėlydžio meistras“ (The Sunset Maker, 1987).

Justice’o poezijos dar yra vertęs A. Andriuškevičius (žr. „Š. A.“, 2013-01-04).

 

 

Apie vaikystėj mirusius draugus

 

Danguje jų niekada nesutiksim barzdotų

Ar besikaitinančių tarp nuplikėlių pragare;

Nebent ištuštėjusio mokyklos kiemo prietemoj

Stojančius į ratelį – galbūt – arba susikabinančius rankom

Žaidimuose, kurių tikruosius pavadinimus jau pamiršom.

Eikš, atmintie, paieškokime jų šešėliuose.

 

[1960]

 

 

Bet tai jau kita istorija

 

Nemanau, kad pabaiga gali būt tinkama.

Kaip gali susituokt ir gyvent amžinai

Laimingai tiedu, liepsnojantys aistra

Skyriaus pabaigoje? Kai galop įsikurs

Tykiam dvare, ką gi juodu veiks

Tokioje atkampioje tolybėje?

Tie šviesbruviai prosenių vaiduokliai, susigrūdę ant laiptų,

Juk, žinoma, žiūrės neprielankiai? Ak, aš,

Aš būgštauju, kad meilė persišaldys ir numirs

Naktis iš nakties nuogomis vaikštinėdama

Tomis vėjo košiamom menėm. Vargšas Frenkas! Vargšė Imogena!

Priešais juodu dabar driekias gyvenimas

Tarytum didžiulės plynos karališkos lovos,

Nuo kurių, mylimiesiems pakilus, kambarinės

Pavydžios nuplėšė drėgnas paklodes.

 

Ir jei pirmoji naktis praeina be didesnių užtemimų,

Ką daryt su laužais, sukurtais iš senų meilės laiškų,

Kurie nėra neišsibaigiantis kuras, ko gero?

Dievas žino, ne aš, kokia turi būt pabaiga.

Ar kurią dieną Frenkas iškeliaus

Vienas, lazda pasiramsčiuodamas, per sodą apleistą,

Nuklodamas taką lanksčiomis vėdrynų

Galvom? O Imogena

Ar slapstys senų medžių tarpušakiuos

Meilės raštelius bebarzdžiams sodo tvarkytojams ir panašiems?

Kolei kas jiedu kivirčijas ir susitaiko,

Kad vėl susibartų. Ūmai įsišėlus audra

Tvoras paskutines išvarto. Dabar avys pakvaišę

Ištisą naktį blaškysis po sodą, spoksodamos į

Miegančius mylimuosius išgaišusius.

 

[1967]

 

 

Keturiasdešimtmečiai

 

Keturiasdešimtmečiai

Išmoksta romiai užverti

Duris kambarių, į kuriuos

Jau nebegrįš.

 

Ilsėdamies laiptų aikštelėj

Jie jaučia ją judant

Po kojom lyg laivo denį,

Nors sūpavimas ir nestiprus.

 

Ir veidrodžių gelmėje

Vėlei atranda

Veidą berniuko, besimokančio slapčia

Rištis tėvo kaklaraištį,

 

Ir to tėvo veidą,

Kurio šiltų muilo putų slėpinys dar neapleido.

Dabar jie patys labiau tėvai nei sūnūs.

Kažin kas juos pripildo, kažin kas

 

Panašaus į svirplių čirpimą

Temstant, begalinį,

Pripildantį mišką kalvos papėdėje

Šalia paskolinių namų.

 

[1967]

 

 

Turistas iš Sirakūzų

 

Iš tų vyrų, kuris gali būti mašinų prekeivis, turistas iš Sirakūzų ar samdytas žudikas.

 John D. MacDonald*

 

Manęs nepažinsi.

Tai mano veidas pražysta

Aprasojusiuos veidrodžiuos viešųjų tualetų,

Kai apgraibom įžiebi šviesą.

 

Mano žvilgsnis tokio šaltumo

Kaip akys statulų,

Stebinčių balandžius, grįžtančius

Nuo tavo pabertų trupinių,

 

Ir už gatvės kampo aš stoviu

Tokios pat marmurinės kantrybės.

Jei kada sujudu, tai

Nėmaž ne spėriau

 

Už šešėlį stogelio,

Po kuriuo lūkuriuoju

Ir su kurio juodumu aš,

Regis, jau susiliejęs.

 

Kalbu aš retai ir visad

Murmenu ne garsiau

Už minią žioplių, apspitusių

Tragiškai žuvusius.

 

Prisipažint, kas aš toks?

Vadinuosi visais vardais ir nė vienu.

Aš naudotų mašinų prekeivis,

Turistas iš Sirakūzų.

 

Samdytas žudikas, tykantis.

Stoviniuosiu čia amžinai,

Kaip žmogus, nespėjęs į autobusą,

Pažįstamas, anonimiškas…

 

Už sau įprasto kampo,

Kampo, už kurio pasuki,

Norėdamas nukakti į vietą, kurios dabar

Nebeturėtumei viltis pasiekti.

 

[1967]

 

 

Autoportretas kaip natiurmortas

 

Laikraštis ant stalo

Išpažįsta savo melus.

Arbūzas šalia,

Apvalus, neprapjautas,

 

Besistengiantis pamiršt,

Kad buvo susuktas

Į kažin ką itin

Gėdingą, itin banalų.

 

Jau ištrauktas – peilis,

Patikimas meilužis.

Jis šypsosi. Žino,

Koks patrauklus

 

Saulės šviesai. Ant sienos –

Gitara – šešėlyje,

Menanti rankas…

Aš pats į vaizdą nepatenku.

 

Poetai, ak, tremties beñdrai,

Dabar tai jūsų scena, labai prašom.

Nukabinkit gitarą.

Suraikykit arbūzą.

 

Tik kada pagaliau

Suvyniosite laikraštį, muses

Išdaužysit, iškuopsit šiukšles?

Mariana? Visad mañana.

 

[1973]

 

 

Letargija

 

Šypsosi matydama mane

Vis dar su chalatu.

 

Sėdasi į sterblę,

Kad neleistų pakilti.

 

Štai bučiuoja akis.

Apsiveja rankom, rankom,

 

Blyškiom nuo tiršto pūko.

Aš, regis, mingu

 

Nuo man skaitomos

Istorijos garso.

 

Tokia tat tokelė.

Savaitės praslinko

 

Nuo tada, kai ranką pakėliau,

Idant ją nuleisčiau.

 

[1973]

 

 

Valjecho** teksto variacijos

 

Me moriré en Paris con aguacero…***

 

Aš mirsiu Majamyje saulėje

Tą dieną, kai saulė švies labai skaisčiai,

Dieną kaip tos, kurias pamenu, dieną kaip kitos,

Dieną, kurios nieks nežino ar dar neprisimena,

Ir saulė ryškiai spindės tamsiuos prašalaičių akinių stikluos

Ir kelių mano vaikystės draugų akyse,

Ir mane pergyvenusių giminaičių prie kapo,

O duobkasiai, nuošaliau susispietę, tykioje palmių paunksnėje,

Rymos ant kastuvų ir traukdami dūmą

Šnekėsis ispaniškai pusbalsiu – iš pagarbos.

 

Manau, tai bus sekmadienį, kaip šiandien,

Tik tiek, kad pasirodys saulė, lietus bus paliovęs,

Kaip ir vėjas, kur šiandien mažus krūmelius klupdė ant kelių;

Manau, tai bus sekmadienis, nes šiandien,

Kai išsitraukiau šį lapą ir ėmiausi rašyti,

Niekas niekada neatrodė taip tuščia,

Mano gyvenimas, šitie žodžiai, šis lapas, pilkas sekmadienis;

Ir sūnus skaitė kaip skaitęs be balso, ir miegojo žmona,

Ir šuo žvelgė į mane nesuprasdamas,

Drebėdamas po stalu dėl audros.

 

Donaldas Džastisas mirė. Vieną sekmadienį saulė išlindo,

Apšvietė įlanką, apšvietė pastatus baltus,

Mašinos lėtai slinko gatve, kaip visad, daugybė,

Žibintais įjungtais kai kurios, nors ir saulė,

Ir neilgtrukus kasėjai vėl žengė

Su kastuvais į saulės šviesą prie kapo,

Ir vienas suvarė geležtę į žemę,

Pasėmė juodo majamiško klintmolio,

Grumstus pažėrė ant kapo ir nusispjovė,

Ūmai nusigręžęs, – iš pagarbos.

 

[1973]

 

 

Bręstančios mergaitės (1911)

 

Sekant Kafka****

 

Jau nebepersiskirs ir taip beviltiškai nepabirs į šalis tavo akivaizdoj,

Bet sustos ir atsainiai alkūne parims

Ant pianino, ir gana nuoširdžiai pažvelgs į tave;

Blyškūs jų atspindžiai tuomet tenai slysta kaip gulbės.

 

Tai, ką sakai, dabar nedingsta be pėdsako. Jos klausys iki galo,

Ir pakelti širdies formos smakriukai,

Rodos, ims ir pratrūks tuoj giesme;

Ir ne tik trumpą pašnekesį be pastangų jos gali ištverti.

 

Kai gręžiasi nuo tavęs, tai be galo lėtai, idant neįžeistų;

Ir jų nugaros taipogi ūmai platesnės pasirodo.

Vaizduojiesi, kaip stypsai medžių priedangoj aure tam prospekte

Ir kaip, žibintams įsižiebus, kilsteli akis į viršų:

 

Tenai, tenai prie lango, pritemdo žiburį!..

Praslinkus savaitei kitai galbūt netikėtai susiduriat.

Štai jos gedulingai žengia linkui tavęs, ištiesę rankas,

Klausdamos, kodėl nebenorįs pažinti, kas pasikeitę.

 

Bet kai pats jųjų ieškai, prie lango

Sėdi tiktai susigūžę ir nuduoda, kad skaito,

Į tave nė nesiteikia žvilgtelti, negailestingosios.

Štai kodėl esti vyrų, miestuose be tikslo klajojančių!

 

Štai kodėl esti miestai, tamsa ir dar upė,

Ir vyrai, žirgliojantys štai krantine be jokio plano,

Pasistatę apykakles priešais mėnulį

Ir viens kitam sakantys: „Gyventi, turim stengtis gyventi, drauguži!“

 

[1987]

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba