Apie sniegą
Silpstu… Silpdamas vis labiau šliejuosi prie silpstančiųjų ir silpnųjų, vis labiau glaudžiuosi prie pažeidžiamųjų. Tų, kurie greitai vysta, greitai įplyšta, kurie lengvai įskyla. Prie tų, kurių oda pradeda kraujuoti net tuomet, kai per ją brūkšteli ne skutimosi peiliuku, o, pavyzdžiui, laukinės aguonos kotu. Prie tų, kurie sukrūpsi nebūtinai išgirdę griaustinį – kuriems pakanka pro šalį lekiančios kregždės „vyt vyt“. Prie tų… Kažkada, žinoma, taip nebuvo. Kažkada ir aš esu buvęs skutimosi peiliuku ar net vos girdimu griaustinėliu. Tuomet, kai, pasak Conrado Aikeno, Evil made my right hand strong which now is still / Wisdom gave me pride once, but it is still… Na, nebūtinai „evil“, na, nebūtinai „wisdom“. Bet vis vien kažkas iš tos operos. „Kažkas“, ko dabar tarsi nebėra.
Kažkada buvo manyje radęsis ketinimas parašyti (tuomet mane dar gundė garsiosios lotyniškos frazės) apie vita activa ir vita contemplativa. Prisipažinti, kad esu gyvenęs abu šiuodu gyvenimu. Prisipažinti, kad nors pirmasis dominavo pirmojoje mano gyvenimo pusėje, jo šešėlyje visą visą tą laiką glūdėjo ir antrasis. Taip pat prisipažinti, kad dabar, nors jau dominuote dominuoja antrasis, vis dėlto retsykiais sublyksi ir ano, pirmojo, amalas… Bet, užuot rašęs apie tai, verčiau parašysiu apie sniegą…
Šitaip nusprendžiau antradienį, praeitų metų lapkričio 23 dieną. Nes tądien iškrito pirmasis šio sezono sniegas. Nes tądien, stovėdamas prie lango atsirėmęs savo tumbos, mačiau, kaip jisai neilgtrukus ėmė silpti ir tirpti. Nes tądien deklamavausi Lorcos Yo no quiero más que una mano, / una mano herida, si es posible. Ir dar tądien, man žiūrint pro tą langą, iš kažkur į tą silpstantį sniegą įplaukė skaisčiai raudona (nors vos vos teįžiūrima) spalva. Be apčiuopiamesnės formos, tiesiog – švytinčio rūko pavidalo. Atpažinau ją. Tai buvo raudonoji iš pirmojo autentiško mano eilėraščio… Jame esama eilučių: „Tasai bauginimasis / Tarpu balto ir raudono…“
Nikolaj Viting. Obuoliai žiemos lango fone. XX a. 7 deš.
Mane pakerėjo sniego leisgyvumas: dar nenutirpęs, bet jau tirpdamas, jau būdamas pasmerktas, jau beveik išleidęs savo dvasią, jau beveik įžengęs į anapus, jau beveik perėjęs į kitą būvį, jis dar kažką mėgino sakyti. Ką jis mėgino sakyti? Ką jis galėjo mėginti sakyti? Vėliau supratau: jei išverstume jo vos girdimus šnabždesius iš sniego kalbos į lietuvių kalbą (su lotynišku įterpiniu), tai reikštų maždaug šitai: „Aš gyvenu vita passiva, bet aš gyvenu ir vita activa. Aš niekad negyvenu tik vita activa. Bet aš niekad negyvenu ir tik vita passiva… Nors vis dėlto daugiau…“
Mane pakerėjo sniego leisgyvumas. Mane pakerėjo jo prisipažinimas niekada negyvenus nei vien tik aktyvaus, nei vien tik pasyvaus gyvenimo (matau, kaip pats tekstas, man to nė nepastebėjus, frazę vita contemplativa pakeitė į vita passiva; tebūnie: tekstas geriau žino, ko jam reikia; tekstas net geriau žino, ko reikia man). O šiuo metu jisai (sniegas) atrodė toksai leisgyvis leisgyvis… Gal todėl jis (tasai prisipažinimas) man priminė Kafkos apsakymą „Bado meistras“ ir paskutinius jo herojaus žodžius, kuriais šis aiškina, kodėl jam būdavę miela badauti (ir, žinoma, silpti): „/…/ todėl, kad niekada negalėjau rasti maisto, kuris man būtų skanus.“
Sniegą laikau bene pažeidžiamiausia žemės medžiaga. Ant kaip jis, šviežutėlis, baltutėlis ir švelnutėlis, „lyg ką tik išmestas iš rojaus“ (čia iš kito mano eilėraščio), be menkiausio gailesčio maitojamas ir maišomas su purvu, tepalais bei suodžiais brutalių mašinų ratų; kaip skersai išilgai pjaustomas slidinėtojų slidžių; kaip mindomas, trempiamas praeivių storapadžių batų; kaip gniaužomas net gležnų vaikų rankelių, lipdančių iš jo senį besmegenį… Kaip ant jo (bent jau kaime, čia vaikystės prisiminimas) išpilamos paplavos ir šlapinamasi… O jis absoliučiai nieko negali (ir, įtariu, nenori) padaryti. Andai rašiau, koks bejėgis yra medis, kuris savo paties pastangomis, be vėjo pagalbos, neįstengia pajudinti net vieno iš tūkstančių savo lapų. Šiandien rašau, koks begalis yra sniegas, neturintis nė menkiausio šanso gintis nuo viso šio žmonių smurto… O kur dar pačios gamtos procesai! Juk bereikia stiprėliau pašviesti saulei… Štai Jonas Mekas: „Aš nežinau, ar saulė / padarė tai, / lietus ar vėjas, – / bet man labai gailėjos / ir sniego, ir baltos spalvos.“ Ak, sniegas iš tikro gyvena vita passiva. Nors kartkartėmis jis, žinoma, baudžiasi bent šiek tiek aptvarstyti savo žaizdas – paprastai, jas pridengdamas nauju savęs paties sluoksniu… Vita activa…
Bemaž visais suminėtaisiais ir nesuminėtaisiais žmonių smurtavimo prieš nekaltą sniegą būdais esu kaltas ir aš. Vienas iš nepadoriausių to smurto pavyzdžių – iš paauglystės. Maždaug prieš Kalėdas pjaudavome kiaulę. Kai ji jau būdavo nusvilinta, nuplauta ir nugrandyta peiliais, kai jos kūnas iš rožinio moteriško virsdavo bronziniu vyrišku, kai ji jau būdavo perėjusi į kitą būvį, padėję ant malkinės durų ją įnešdavome į trobą. Prasidėdavo „daktaro Tulpo anatomijos pamoka“. Vienas pirmųjų „chirurginių“ pjūvių – nurėžti storasprandės kiaulės galvą. Tuomet – boginti ją (tą galvą) laukan ir statyti (tai dažnai atlikdavau būtent aš) kraujuojančiu skerspjūviu žemyn į kuo švaresnį sniegą, kad užsilikęs kiaulės galvoje kraujas būtų ištrauktas. Čia ji porą valandų ir kėpsodavo, gyvendama savąjį vita passiva, jau nieko nebeužuodžiančiu šnipu aukštyn, į pilkus žieminius debesis: tvirtas monumentalus bronzinis nupjauto kūgio formos kenotafas nelygioje kovoje su klastingais šeimininkais (prieš tai laikiusiais šiltame tvarte, penėjusiais ir kasiusiais šonus) žuvusiai kiaulei. Arba – tarytumei koks neiščiustytas Damieno Hirsto (tuo metu dar nė negimusio) kūrinys… Kai galva pagaliau būdavo įnešama į vidų (ateidavo josios eilė atskleisti savo sandarą), toje vietoje, kur jos stovėta, likdavo išpešiotas (nes dalis snaigių „patalo“ prilipdavo prie perrėžto sprando žaizdos) raudonas kiaulės krauju subjauroto sniego skritulys…
Sniegas, sniegas… Silpstantis… O ašai? Kaipgi silpstu aš? O, dzie… Papasakosiu du atvejus, kuriais prajuokinau savo draugus. Pirmasis. Kadaise Adolfui P. prisipažinau, kad dabar man, kai vargais galais nusimaudau, dar sunkiau yra nusišluostyti: rankos nebenulaiko didelio, storo frotinio rankšluosčio… Adolfas P. kvatojosi… Jo rankos tuo metu dar buvo pakankamai tvirtos… Nusišluostyti po maudymosi jam tuo metu dar nebuvo jokia problema… O Petrui R. kadaise pasisakiau, kad neseniai vieną dieną buvau toks pavargęs, jog, atsigulęs aukštielninkas ant savo ortopedinio matraco, niekaip nepajėgiau atpalaiduoti rankų, kojų. Petras R. nepatikliai šypsojosi: jis, manau, niekuomet nėra daręs atsipalaidavimo pratimų… Nesgi jo aktyvumas – begalinis… Bet čia, žinoma, šnekėjau apie fizinį nusilpimą. O jisai gali būti ir kitoks… Jisai, be menkiausios abejonės, gali būti ir dvasinis. Ir, suprantama, gali atsitikti, kad atskirti juodu vieną nuo kito – bus ne taip jau paprasta… Tačiau, regis, kas gerokai paprasčiau (bent jau man, bent jau kol kas) atsiskiria – tai silpti savo noru ir – ne.
Tais metais vasarojome nedidelėje sodybėlėje už Merkinės. Miegojome daržinėje ant šieno. Buvo saulėtas rugpjūtis. Vieną ankstų rytą (kaip paprastai) basas (irgi kaip paprastai) bėgau maudytis į netolimą ežeriūkštį. Žemė buvo pasiutusiai šalta, o pasiekus ežeriuko krantą šokti į vandenį noro nebuvo jokio. Vis tiek šokau (buvau valingas vaikinas), vis tiek perplaukiau, nors vandenyje jutau, kad kūną užplūsta ne energija, o kažkoks bevardis suskystintų dujų pavidalo šaltis. Grįžęs iš šeimininkės sužinojau, kad naktį buvo minus du. Neatšilau iki vakaro. O vakare įkaitau kaip duonkepė krosnis. Tuomet prasidėjo mano vidaus orų kaita: tai degiau kaip saulėlydžio dangus, tai plūdau prakaitu kaip rugpjūčio liūtis, tai kalenau dantimis iš šalčio. Dvi savaites, dvi mielas savaitėles. Kai šitai pasibaigė, pajutau (pirmą kartą gyvenime): liga liovėsi, bet iš manęs neišėjo, tik kažkur manyje (bet man pačiam nežinomoje vietoje) neribotam laikui užsiglaudė… Užtat aš išėjau į orą: virpėjo tiek rankos, tiek kojos. Sutikta kieme šeimininkė paprašė: „Gal nupjautumėt man miežius?“ Paėmęs dalgį ir pustyklę nukėblinau į nediduką laukelį už pušynėlio. Miežiai geltonavo kaip lietuviškas medus. Jaunos pušaitės žaliavo kaip lietuviškos rūtos. Mano rankos ir kojos virpėjo kaip lietuviški voratinkliai vėjyje. Vis tiek ėmiau pjauti (buvau valingas vaikinas). Bet silpnumas tik stiprėjo. Po kiekvienos pradalgės jutau, kad liejuosi į viena: su miežių medumi… su pušaičių rūtomis… su virpančiais voratinkliais. Nenorėjau su jais susilieti! Nenorėjau silpti, silpti ir galutinai nusilpti. Nenorėjau pereiti į kitą būvį! Norėjau būti savimi! Norėjau autonomijos. Norėjau gyventi vita activa.
Praėjo nemažai metų. Vieną naktį sapnavau, kad mirštu. Buvo ir be galo silpna, ir be galo sunku. Patyriau nežmonišką slėgį tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Viena vertus, jaučiausi lyg tuoj sprogsianti padanga, į kurią vis dar be perstojo pumpuojamas oras. Kita vertus, atrodė, kad esu įspraustas į mano kūno formas atkartojantį „ispanišką batą“, kuris vis veržiamas, veržiamas. O sieloje buvo nyku, nyku, nyku… Žinojau, kad mirštu. Norėjau kiek įmanoma pagreitinti procesą. Dėjau visas pastangas. Stengte stengiausi numirti. Troškau nusilpti iki paties paties galo ir susilieti su… Visomis dar turimomis jėgelėmis bandžiau galutinai nusilpti. Nusilpti šimtu procentų. Nusilpti iki kažkokios nulinės padalos. Pasiekti vita passivissima ir pereiti į kitą būvį. Deja… Lorca sako: Me separa de los muertos / un muro de malos sueños. Taip ir buvo: tesapnavau blogą sapną. Užtat jis (sapnas) man padovanojo silpsmo troškimo, pastangos pabaigtinai nusilpti savo noru ypatingąją patirtį… Absoliučiai priešingą tai, gautajai kadaise daržinėje ant šieno, o paskui – miežių laukelyje kovoje su liga…
Tą praeitų metų lapkričio dvidešimt trečiąją, kai žiūrėjau pro savo kambario langą į balkone silpstantį bei tirpstantį ir pereinantį į kitą būvį sniegą, nė viena iš čia papasakotų istorijų man neatėjo į galvą. Aš tiesiog žiūrėjau, kaip sniegas, krintantis ant mano balkono parapeto, ant suvytusiais bulvienojais tapusių surfinijų, ant kaimynų namo stogo, tęžta, netenka jėgų, išleidžia savo dvasią, ir man dingojosi, kad silpti yra saldu. Kad silpti – tai pasiduoti kosmoso valiai. Silpti – tai atsisakyti savo kvailos ir bereikalingos autonomijos. Drauge: silpti – tai grimzti į kitą būvį…
Šiandien jau sausis. Ir vėl sninga. Kažkaip žiemiškiau nei tąsyk. Ubago kąsniais. Lėtai ir oriai. Snaigės siūbuodamosi pamažėliais leidžiasi žemyn ir kol kas netirpsta. O tolumoje, danguje už netoliese dunksančio daugiabučio, pietvakarinėje dangaus pusėje, pro tų milžiniškų snaigių procesiją lyg prasimuša kažin koks vos ne vos įžiūrimas raudonis… Bet aš žinau, žinau: neilgtrukus sniegas ims silpti. Ir dar žinau: silpdamas jisai ims tirpti. Ir dar žinau: vieną (nebūtinai šį) sykį aš būsiu jo kompanionas…
