Vienatvė
Laikrodžio rodyklės jau kuris laikas buvo atsuktos žiemop. Artėjo penkios. Kai „Mint Vinetu“ knygynas į savo internetinį puslapį įkėlė naują parduodamą knygą, visą dieną apniukęs dangus traukėsi dar tamsesne marška.
Moteris, baigdama darbą įstaigoje netoli knygyno, vis dirstelėdavo pro langą, ar neprapliups lyti. Mat nusprendė nueiti ir „gyvai“ įsigyti tą knygą. Piniginėje sukrapščiusi reikiamą sumą grynaisiais, įsimetė į kišenę (nenorėjo kuistis pačiame knygyne – kažkodėl nujautė prietemą jame), uždarė įstaigos duris ir tekina pasileido gatve aukštyn. Ji privalėjo aplenkti internetą, aplenkti visus jo tinkluose nardančius potencialius pirkėjus.
Įvirto vidun uždususi, nuo bėgimo parausvėjusiais skruostais ir greitakalbe išpyškino: „Ar turite Valdo Papievio „Odilę, arba Oro uostų vienatvę“?“ – „Ką tokį?“ – linktelėdamas į priekį, pakėlė antakius pardavėjas. Kampe stovinčio pianino klavišais dvi paauglės bandė išgauti melodiją, tad moteris pakėlė balsą: „Papievio „Odilę“! Ką tik įkėlėt į puslapį!..“ – „Palaukit“, – pirštu braukdamas mobiliojo telefono ekraną vyriškis pradingo, bet po minutės ir vėl atsirado už prekystalio.
Dzingtelėjo lėkštutėn metalas – knyga iš vienų rankų perėjo į kitas.
Viršelio piešinyje moteris iškart įžvelgė savo inicialus ir nudžiugusi tai priėmė kaip ženklą. Kokį? Anksti buvo spręsti.
Įsėdo į autobusą ir pavažiavusi kelias stoteles nesusilaikė – ištraukė iš krepšio knygą ir atsivertė. Be reikalo… Atplėšusi nuo teksto akis, nesusivokė nei laike, nei erdvėje už lango. Ir tik nuskambėjus pranešimui „Galinė maršruto stotelė“, tuoj pat užvertė knygą ir šoko pro duris.
Deja, ir lauke savojo Vilniaus ji nepažino. Dairėsi dairėsi, kol pagaliau suprato – čia kitas miestas! Čia net praeiviai tarsi kitokie. Ypač moterys. Štai stumia vyras pagyvenusią damą vežimėlyje – ir ji tikrai, tikrai kitokia… O kokia – ir įvardint sunku. Bet… (o ne!..) – ir užrašai neoninėse vitrinose… Jie prancūziški! Kur aš? Gal reiktų imt ir paklaust to vyriškio. Bet negi klausi, kur esu? Manys, kuoktelėjusi. Be to, ant liežuvio galo sukasi tiktai „Comment ça va?“ ir „Quelle heure est-il?“ – seniai besimokytos kalbos vargani likučiai. Ne, reikia susikaupti ir logiškai pamąstyti.
„Taigi, tarkime, jeigu šį vakarą vaikštinėju Prancūzijoje, o rytoj turiu dirbti Vilniuje, lieka tik vienas kelias – skristi. Reikia kažkaip nusigauti į oro uostą.“ Vėl patraukė autobusų stotelėn. Ir kadangi ana stotelė buvo galinė, tai, vyniojant logikos siūlą toliau, dabar ji turėjo pereiti gatvę ir važiuoti priešingon pusėn. Bevažiuodama kaip nors išsiaiškins.
Moteris skubriu žingsniu nusileido į požeminę perėją. O kai perbėgusi ja ir pakilusi laiptais kitoje gatvės pusėje išvydo savo mikrorajono namus, buvo beveik naktis. Danguje kabėjo šviečiantis mėnulio blynas. Ką ir kalbėt – jai palengvėjo, tačiau ir vėl kankino klausimas: „Kaip aš čia atsidūriau?“ (Tiesą pasakius, akimirką sukirbėjo neaiškus noras apsisukti, grįžti anapus ir viską apžvelgt nuodugniau, bet… ji juk buvo protinga moteris.)
Grįžusi namo, ant kėdės atlošo pakabino krepšį, atsisėdusi vieną po kito sunkiai nusispyrė batus. Pavargo. Svaigo galva, spaudė smilkinius ir šiek tiek ausų būgnelius.
It juodas šešėlis iš vonios kambario išlindo apsimiegojęs katinas ir, besitrindamas apie kojas, pareikalavo ėsti. Šįkart garsiau nei įprastai. Juk parėjo vėliau.
„Madammm… pff…“
