Skausmo kontūrai

Saulius Geniušas. Kas yra skausmas? V.: Phi knygos, 2021. 154 p.

Maudžia ranką, gelia sprandą, peršti akys – skausmas mus lanko kasdien, tačiau kaip jį mąstyti? Skausmas iškyla ir kaip įtaigus tropas – sielvartas, širdgėla, skausmingi laikai. Mokslas skausmą dažniausiai apibrėžia kaip audinių pažeidimus, neurologinius signalus, fiziologinį procesą. O kas, jei į skausmą pažvelgsime ne kaip į „mašinos gedimą“, bet kaip į išgyvenamą ir kūnišką patirtį? Skausmas gali būti ne tik gamtos mokslų, bet ir filosofijos – ypač fenomenologijos – objektas.

Fenomenologija yra metodas, svarstantis patirties struktūras, sąmonės turinius ir mūsų konkretų pasaulį. Patirtis čia tampa srautu, kurį siekiama kiek įmanoma išgryninti ir atskleisti, kaip mums pasireiškia aplinka, – telkiamasi ne į daiktų faktus, o į jų duotybę ir esmes. Reflektuojamas sąmonės skaidrumas, o sąmonė fenomenologijoje neišvengiamai yra įkūnyta. Fenomenologijos dėmesio centre atsiduria pati subjektyvybė kaip pasaulio saviraiškos sfera – patyrimas iš pirmojo asmens perspektyvos, imanentinis pažinimas ir juslinis intuityvumas.

Kad ir kaip atrodytų keista, skausmas nėra dažna fenomenologijos ir apskritai filosofijos tema – tuo savo knygos „Kas yra skausmas?“ pasirodymą grindžia Saulius Geniušas, užsibrėžęs skausmą apmąstyti būtent fenomenologiniu požiūriu. Sekdamas fenomenologijos pradininku Edmundu Husserliu, Geniušas plėtoja metodologiją, tiriančią skausmą kaip išgyvenamą patirtį ir įkūnytą jutiminį jausmą: „Skausmas patiriamas tik tuo atveju, kai yra jaučiamas.“

Tuo skausmas atsiejamas nuo emocijos ir pabrėžiama, kad jį galime patirti tik savo kūne – skausmas visuomet jame lokalizuotas. Anot Geniušo, skausmas pasižymi atstumiamumo kokybe: „Skiriamasis skausmo požymis yra tas, kad jis žeidžia.“ Skausmas yra nemalonumo konkretizavimas ir iš esmės neperduodamas jausmas – jis nėra apie kažką, jis yra tik vienas ir tik man pačiam. Mūsų skausmas yra nematomas kitiems ir tuo pat mes negalime jausti kito asmens skausmo: „Norėdami pajausti kito asmens skausmą, turėtume pasisavinti jo kūną.“

Fenomenologijai įprastu ritmu Geniušas be didesnių siurprizų tęsia huserlišką mantrą, nukreiptą prieš neuromokslus ir natūralizmą – fenomenologinė skausmo studija plėtojama kaip atsvara medicininei sampratai ir chemine smegenų veikla paremtiems aiškinimams. Siūloma atsiriboti ne tik nuo natūralistinio požiūrio, bet ir nuo istorinių bei kultūrinių aspektų – proponuojama asmeninė žiūra ir skausmas kaip tiesioginės patirties plotmė, o ne kaip mechanizmas. Kitaip tariant, Geniušas siūlo atverti subjektyvaus gyvenimo gelmes.

Knygoje autorius suformuluoja savą skausmo apibrėžimą: „Skausmas – tai atstumiantis ir neperduodamas jutiminis jausmas, kuris gali būti duotas tik tiesioginiu potyriu ir kuris turi keturias esmines savybes: jis yra laikiškai ištįsęs, lokalizuojamas kūne, turi tam tikrą intensyvumą ir turi išskirtinę patirtinę kokybę.“ Galima sakyti, kad į šią formuluotę ir sutelpa visas veikalas – negana to, apibrėžimas jame pakartojamas kokį pustuzinį kartų, o vienąsyk netgi dukart tame pačiame puslapyje.

Betikslės kartotės charakteringai atspindi ryškiausias knygos „Kas yra skausmas?“ ydas: labai daug truizmų, savaime suprantamybių ir teiginių, kuriems suvokti nebūtina fenomenologija ir visi gausūs akademiniai ištekliai, pasitelkiami Geniušo. Žinoma, jis skausmą teorizuoja kantriai ir techniškai, bet pernelyg užbuksuoja įtikinėdamas savojo metodo pranašumu ir polemizuodamas su jo kritika – tiek esama, tiek hipotetine. Knyga suveikia kaip informatyvi pažintis su fenomenologija, bet įdomesni „siužetai“ apie patį skausmą nutrūksta neužbaigti.

Pavyzdžiui, patiko iki tol negirdėta skausmo asimbolijos sąvoka – tai reiškia būklę, kai skausmas išgyvenamas nepatiriant nemalonių pojūčių. Taip pat filosofas užgriebia mazochizmo, kaip kontroliuojamo skausmo, problematiką, kurią pateikia ne kaip „skausmo meilę, o meilę malonumams, kuriuos sukelia skausmo patirtis“. Mazochizmas yra atvejis, kai skausmas virsta tam tikros kančios užtušavimu – tai prisideda prie Geniušo argumentų, atskiriančių kančią nuo skausmo: šis turi kūnišką vietą, o kančia – ne.

Šios dichotomijos pagrindu žymiąją Jeano-Paulio Sart-re’o frazę „Pragaras – tai kiti“ autorius transformuoja į „Tikrasis pragaras yra neperduodamas vidujiškumas“. Tai reiškia, kad skausmo patirtis mus izoliuoja nuo kitų ir palieka nepakeliamoje vienatvėje – „pragaras“ žymi skausmą kaip visišką beprasmybę. Ši prilygintina ir tam, kad skausmo patirtis išvengia lingvistinės artikuliacijos ir priveda mus prie kalbos ribų, o norint apibūdinti skausmą mums lieka tik metaforos. Tokie bruožai išduoda svarbią skausmo fenomeno pasekmę – jis dehumanizuoja.

Nuasmeninančia tendencija iš principo pasižymi lėtinis skausmas – tas, kuris Geniušui rūpi labiausiai. Lėtinis skausmas žmogų pajungia įkalinimo funkcijai ir „užrakina“ jį dabartyje – kuo intensyvesnis skausmas, tuo labiau susispaudžia praeitis ir ateitis. Šis sutirštėjimas sutrikdo subjektyvų laikiškumą ir įsteigia „beribio monotoniškumo laiką“. Skausminguoju kalėjimu, be abejo, tampa kūnas, dėl kurio skausmas yra pastebimesnis, bet kartu ir svetimesnis: „Patirti skausmą – tai girdėti mano paties kūną sakant man: „aš nesu tavo“.“

Tad skausmo keliama įtampa ir trikdymas iškreipia mūsų bendrą erdvėlaikį ir kūną „atidengia“ kaip asmenišką ir anonimišką vienu metu: „Mano skausmas – tai manyje esanti kitybė.“ Susvetimėjimas, kaip ir mazochizmas, beprasmybė, dehumanizacija ir laikiškumas, išsiskiria kaip svaresni knygos „Kas yra skausmas?“ momentai, bet jie prasukami perdėm kaleidoskopiškai, be drąsesnės skvarbos: ši išmainoma į litaniją „Patirtis – pirmiausia!“, kuri veikalą paverčia saugiu, nuspėjamu ir eiliniu akademiniu etiudu.

Išbraukime skausmingai besivelkančius pasikartojimus ir tautologijas „skausmas yra skausmingas“, ir liks tik kišeninė fenomenologijos atmintinė. Žinant, kad egzistuoja fenomenologiją apžvelgiantys Daliaus Jonkaus ir Algio Mickūno tomai, Geniušo pastangos atrodo dar smarkiau „pro šalį“ ir švaistančios popierių tokiems tuštiems minkymams kaip: „Mūsų skausmai iš prigimties skausmingi lygiai taip pat, kaip orgazmai iš prigimties malonūs.“ Visgi tikėtina, kad 2020 m. anglų kalba išleista didesnės apimties Geniušo knyga ta pačia skausmo tema yra išsamesnė ir nepaliekanti niežulio, kad kažko trūksta.

Galbūt šiuosyk nuvertinti lietuvių skaitytojai, bet Lietuvoje knyga vis vien tapo įvykiu – filosofas kaipmat prisiviliotas į kelias žiovulingas vietines tinklalaides, kad per valandėlę papasakotų tą patį, ką išdėstė 154 puslapiuose. Gerai, kad prisiliesta prie fenomenologijoje menkai tyrinėtos srities, bet masinantis skausmo reiškinys išskleidžia potencialą apie jį parašyti kur kas įvairiau ir išradingiau – šįkart tuo nepasinaudota.