Šis tas apie istorines santykių su Kinija žemumas, vertybes ir įsisenėjusią moralinę skolą

Lietuvoje leidus atidaryti kol kas vienintelę Taivano atstovybę Europos Sąjungoje tokiu pavadinimu, sulaukėme ne tik netikėtai audringos Pekino reakcijos, bet, kaip ir derėjo tikėtis, smūgių iš savų. Verslo atstovai, aukšti politikai, viešieji asmenys, o kartkartėm tiesiog kiniškos tvarkos apologetai netruko stoti Kinijos užsienio reikalų ministerijos (URM), prasidėjus ginčui vis nesibodinčios juodinti Lietuvos įvaizdžio, pusėn. Esą reikėję užsienio politiką derinti jei ne su Kinijos URM, tai bent su didžiosiomis pasaulio valstybėmis, paprastai nespirgančiomis vertybinės užsienio politikos idėjomis. Įdomu tai, kad tarp kritikų buvo ir tų, kurie nuolat barasi dėl tariamai per menko Lietuvos užsienio politikos savarankiškumo.

Vis dėlto šiuo straipsniu nežadu reflektuoti, ką gerai, o ką galbūt ir ne taip gerai padarėme santykiuose su Kinija, nors ir Lietuvos Vyriausybės kritikams siūlyčiau neabejoti pasirinktos vertybinės politikos teisingumu. Maža to, turime daryti viską, kad trumpalaikiai ekonominiai interesai neužgožtų siekio politikoje vadovautis vertybėmis – tiek dabartinėje, tiek ateities situacijose, kai santykiai turės normalizuotis. Tačiau kol santykiai su Kinija yra istoriniame dugne, siūlyčiau pasinaudoti proga prisiminti tai, ką ateityje padaryti bus vis sunkiau, – Dalai Lamos indėlį į Lietuvos valstybingumo stiprinimą ir okupuotąjį Tibetą. Pravartu prisiminti, kad dar visai neseniai didžioji dalis Lietuvos ir visos Europos politikų Kiniją laikė šaunia, patikima ir perspektyvia partnere ir buvo ėmęsi politinės akrobatikos, kad pritrauktų investicijų. Kol galop stebint Kinijos veiksmus Pietryčių Azijoje ir užsienio prekybos politiką visos Europos Sąjungos mastu buvo prieita prie išvados, kad investicijų iš Kinijos pritraukimas ne tik nėra gėris pats savaime, bet ir gali būti grėsmingas. Neilgai trukus, regis, tais pačiais 2018 metais, Lietuvos valstybės saugumo departamentas perspėjo dėl galimų grėsmių, susijusių su Kinijos investicijomis.

O buvo laikas, 2017-aisiais, o gal ir anksčiau, kai pirmasis geležinkelio krovinys iš Kinijos į Lietuvą buvo sutiktas su fanfaromis, įvykį žiniasklaidoje nušviečiant kaip milžinišką laimėjimą ir tvariausią investiciją. Prieš šį „Naujuoju šilko keliu“ vadinamą projektą nublanko ir didelės dalies lietuvių simpatijos Tibetui, kuriame iš nevilties protestuodami prieš kinišką režimą 2009–2017 metais susidegino apie 150 tibetiečių (ar neprimena Sovietų Lietuvos, kur 1972–1990 metų laikotarpiu irgi turėjome 17 tokių kraupių „fakelų už laisvę“?), ir tai, kad meile Kinijos politikai dėl savo pačių nesenos karčios patirties Tautų kalėjime netryškome. Tądien ir Lietuvos policijai buvo griežtai nurodyta neleisti grupelei lietuvių su Tibeto vėliavomis prisiartinti prie geležinkelio stoties. Pasakyta – padaryta. Buvęs ir dar niauresnis atvejis, kai 2011 metais į pagrindinę aukštojo mokslo kalvę, rodos, paties Vilniaus universiteto iniciatyva, įsileidome oficialiųjų Kinijos tibetologų delegaciją, kurioje buvo ir vienas tibetiečių vienuolis, suprask, garantas, kad štai Pekinas besirūpinąs tikėjimo laisve Tibete. Nors tame renginyje bent jau buvo leista dalyvauti Tibeto rėmimo grupei Lietuvoje, universiteto kolekciją papildė dosnios svečių dovanos – moksliniai  (?) veikalai apie tai, kaip Kinija išlaisvinusi Tibetą iš represyvaus Dalai Lamos režimo ir pagerinusi dabar jau laimingos tibetiečių tautos gyvenimą. Savaime suprantama, neteko girdėti, kad vėliau organizatoriai būtų apgailestavę dėl tokio abejotino savo poelgio. Belieka viltis, kad antrą kartą ant grėblio nelipsime ir nedarysime kompromisų su sąžine, kai klostysis sąlygos normalizuoti santykius. Ir prieš (kada nors) normalizuodami santykius su Kinija turime turbūt vienintelę progą oficialiai padėkoti Tibeto dvasiniam lyderiui Dalai Lamai. O išties yra už ką.

Tuometis tiek dvasinis, tiek politinis Tibeto lyderis Dalai Lama XIV, sužavėtas pergalingos nesmurtinės lietuvių kovos už nepriklausomybę, dar 1990 metų balandžio 3 dieną mums atsiuntė telegramą su sveikinimu. Taip jis tapo bene pirmuoju pasauliniu lyderiu, de facto pripažinusiu mūsų valstybę nepraėjus nė mėnesiui po Kovo 11-osios Akto. Tuo metu euforiją Lietuvoje ėmė keisti nerimas dėl ateities, kai SSRS vadovybė leido suprasti, kad net post factum „išstoti“ iš sovietinio lagerio neleis, ir prie sienos su Lenkija pasiuntė KGB pareigūnus ir ėmė ruoštis negailestingai ekonominei blokadai – ši prasidėjo po mažiau nei dviejų savaičių. Tad nieko keista, kad kitų metų rugsėjo 29–spalio 2 dienomis Lietuvoje besilankantis Dalai Lama buvo sutiktas iškilmingai kaip valstybės vadovas. Tuo metu šis vizitas buvo svarbesnis nei tai, kad Kinija, su kuria prieš dvi savaites buvome atkūrę diplomatinius santykius, jį gali palaikyti ažiotažu ir gal net santykius atšaukti. Nes toks Dalai Lamos, 1989-aisiais gavusio Nobelio taikos premiją ir turinčio galybę sekėjų, žingsnis mums patiems buvo labai naudingas. Juk dėl šio vizito sulaukėme teigiamo užsienio žiniasklaidos dėmesio, kuris mums, jaunai valstybei, dar visai neseniai kaltintai Vakarų pamilto Michailo Gorbačiovo erzinimu ir provokavimu, buvo itin reikšmingas. O gal ir mūsų širdys, tuomet vargų užgrūdintos, buvo atviresnės, nes visi supratome ir atjautėme tibetiečių vargus? Senos istorijos ir unikalios kultūros valstybės, pasinaudojusios Kinijos suirute per 1912 metų revoliuciją ir atkūrusios nepriklausomybę, tačiau 1951 metais ją taikingo išvadavimo metu praradusios. Įdomu, kad panašiu metu nuo Kinijos atsiskyrė ir Mongolija, tačiau, kaip žinome, jos likimas susiklostė visai kitaip. Tibetas liko aneksuotas, o Dalai Lama pasitraukė į Indiją.

Net varganoje Lietuvoje, kokia buvo 1991 metų rudenį, Dalai Lama įžvelgė mūsų dvasinį turtą. Kaip po daugelio metų rašė, jam įspūdį paliko daug bažnyčių bokštų Vilniaus senamiestyje, liudijančių mūsų dvasingumą. Galbūt tai jam priminė prarastąją gimtinę, garsėjančią daugybe šventyklų? Galima tik spėlioti, kodėl pas mus paviešėjo gerokai ilgiau nei Estijoje, o Latvijai išvis tokios garbės nesuteikė. Ir vėliau aplankys dar tris kartus. Deja, kiekvieną kartą matysime, kad dėl baimės užrūstinti Kiniją mes šiam nepaprastai garbiam svečiui skirsime vis mažiau pagarbos ir dėmesio. Antro vizito metu, praėjus dešimčiai metų, jis, savaime suprantama, nebus priimtas kaip valstybės vadovas, tačiau prezidentas vis dėlto surengs jam audienciją. Trečiąkart susitikimas prezidentūroje bus neoficialus, o ketvirtąkart net Seimo narių susirinks tik aštuoni, o aukščiausieji šalies tarnautojai nusišalins. Belieka padėkoti, kad paskutinius du kartus bent Vilniaus merai nepabūgo svečio deramai priimti. Vieno iš dienraščių fotografas Rytis Šeškaitis įamžins ypatingą akimirką, kai besisveikinančių Dalai Lamos ir Vytauto Landsbergio, kadaise kovojusių už savo valstybių laisvę taikiu būdu – tik su skirtingomis baigtimis, kaktos susiliečia tarytum kontempliacijai. Vis dėlto pastaruoju metu žiniasklaidoje nieko nebegirdime nei apie Tibetą, nors žmogaus teisių situacija ten anaiptol negerėja, nei apie patį Dalai Lamą, kuris vis dar išlieka socialiai aktyvus. Belieka tik svarstyti, kaip į nūdienos realijas Lietuvoje būtų reagavęs filosofas, žmogaus teisių aktyvistas ir didelis Tibeto bičiulis Europos mastu prof. Leonidas Donskis.

Atsispirdami pagundoms teikti pirmenybę trumpalaikiams interesams, dabar turime išlaikyti vertybinį stuburą užsienio politikoje nesulaužytą ir nedaryti meškos paslaugos demokratinio Taivano salos gyventojams ir vis mažiau girdimiems Kinijos demokratams savo dvejonėmis, ar sprendimas leisti Taivanui steigti Vilniuje atstovybę salos, o ne sostinės pavadinimu buvo geras. Ir štai pagaliau vėl turime galimybę persvarstyti savo požiūrį į Tibetą. O svarbiausia – į jo dabar tik dvasinį lyderį Dalai Lamą, siekiantį tik autonomijos ir laisvės savo kraštui, nors taip pat Kinijos vadovybės neapkenčiamą. Dalai Lamai per Mindaugines sueis 87 metai, o naujausios žinios patvirtina gandus apie jo kovą su nepagydoma liga – vėžiu. Nežinia, kada jam teks palikti šį pasaulį, tad galime taip ir likti jam gyvam esant tinkamai neatsidėkoję už jo paramą 1990–1991 metais ir dar tris vizitus, kurių metu jis dalinosi savo išmintimi ir kreipė savo sekėjų ir gerbėjų dėmesį į mūsų kraštą. Lietuva greičiausiai liks viena paskutinių šios asmenybės aplankytų valstybių. O ir paties Dalai Lamos institutas, atsižvelgiant į Kinijos realijas ir sprendžiant iš dabartinio Dalai Lamos žodžių, greičiausiai išnyks po jo mirties. Tai bus vienintelis Dalai Lama, kada nors apsilankęs Lietuvoje.

Ką mes galėtume padaryti? Nesu diplomatinio protokolo ekspertas, tačiau Dalai Lama tikrai yra vertas Lietuvos valstybinio apdovanojimo už nuopelnus. O gal tai galėtų būti Laisvės premija? Garbės piliečio titulas (taip, užupiečiai šaunuoliai, bet norėtųsi ir oficialios valstybės ar savivaldybės pozicijos), bent garbės daktaro titulas ar gatvės pavadinimas? Nuėję į Užupį rasime Tibeto ir paties Dalai Lamos ženklų, tačiau kitapus Užupio nerasime jokio ženklo, primenančio apie vieną iš keturių jo vizitų. Gal tai būtų geras būdas išsiplauti savo mundurą, kurį pastaruoju metu sutepame mindžiukuodami ir siųsdami prieštaringas žinias apie mūsų užsienio politiką. Dabar yra geriausias laikas veikti. Vėliau bus per vėlu. Tai būtų maloni staigmena asmenybei, kuri mūsų šaliai jaučia didelį, nesumeluotą prielankumą. O ir kada nors vėl gerėsiantys santykiai su Kinija gali priversti mus apsigalvoti.

Pabaigoje negaliu nesureaguoti į bandymus vertybinę užsienio politiką ar demokratijų rėmimą vertinti vien finansinės naudos požiūriu. Taip, politika, taip pat užsienio, gali būti purvinas reikalas, jei tuo siekiama tik asmeninių politinių dividendų ar koncentruojamasi į ekonominę naudą. Tačiau ne ta šalis, kuri visada iškelia trumpalaikę naudą aukščiau už vertybes, turi geresnį įvaizdį ir yra labiau gerbiama pasaulio bendrijoje. Būtent tokioms nedidelėms valstybėms kaip Lietuva vertybinė užsienio politika (taip pat ir vidaus politika – bet čia būtų atskira tema) ir yra puikiausia minkštoji galia. Prisiminkime 1991 metais pirmąją tarp suverenių valstybių mus pripažinusią Islandiją ir jos įvaizdį tarp Vakarų pasaulio bei neutralių valstybių. Arba turbūt niekieno negirdėtą istoriją apie Kosta Riką, 1967 metais Jungtinėse Tautose vykusiuose svarstymuose dėl agresijos sąvokos pareiškusią, kad Baltijos valstybių aneksija turi būti suvokiama kaip tarptautinės teisės pažeidimas. Ir dabar Kosta Rika, pagal gyventojų skaičių dar visai neseniai buvusi lygi su Lietuva, yra visuomet vaizduojama teigiamai. Net jei dažniausiai minima nebe jos užsienio politika. O Islandijos atveju matome ir rezultatą – išjudinta daug didesnė Danija netrukus irgi mus pripažino. Beje, tiek su Islandija, tiek su Kosta Rika iki tol, tarpukariu, buvome turėję minimalius kontaktus ir daugiau formalius diplomatinius santykius. O Islandija iš SSRS sulaukusi ir audringos reakcijos bei sankcijų. Ir nors tuomet tai buvo visai neaišku, dabar akivaizdu, kad Islandija buvo įžvalgi pasirinkdama palaikyti Lietuvą, o ne Sovietų Sąjungą – ši žlugo tų pačių metų pabaigoje, o mes tapome sėkminga Europos valstybe. Taip ir mes ateityje galime laimėti pasirinkdami Taivaną, su kuriuo gali būti plėtojami ir sėkmingi ekonominiai ryšiai, jei tik Lietuvos aukščiausi pareigūnai nesiųs prieštaringų signalų. Ir jei niekada nepamiršime savo geradarių bei skaudžios mūsų šalies patirties. Galop vertybinė politika verčia prisiminti draugus bėdoje. Valstybė, tvirtai besivadovaujanti vertybėmis, visuomet yra laikoma patikimesne partnere. Tad tikiuosi, kad ir mano, piliečio, neturinčio didelės auditorijos, balsas bus išgirstas viešosios erdvės triukšme.