Pjero, arba Nakties paslaptys

 

Puldreziko kaimelyje vienas priešais kitą stovėjo du balti nameliai. Viename jų buvo skalbykla. Niekas neprisiminė tikrojo skalbėjos vardo, nes visi vadino ją Kolombina, mat su balta kaip sniegas suknele ji panėšėjo į balandėlę*. Kitas namelis buvo Pjero kepykla.

Pjero ir Kolombina drauge užaugo kaimo mokyklos suoluose. Jie taip dažnai būdavo kartu, kad visi įsivaizdavo, jog vėliau susituoks. Tačiau gyvenimas juos išskyrė, kai Pjero tapo kepėju, o Kolombina – skalbėja. Kepėjas norom nenorom visada darbuojasi naktį, kad kaimas ryte turėtų šviežios duonos ir šiltų ragelių. Skalbėja triūsia dieną. Žinoma, jie būtų galėję susitikti prieblandoje, kai Kolombina rengdavosi gulti, o Pjero keldavosi, arba ryte, kai prasidėdavo Kolombinos diena ir baigdavosi Pjero naktis.

Tačiau Kolombina vengė Pjero, ir vargšas kepėjas labai krimtosi. Kodėl Kolombina vengė Pjero? Nes buvęs jos draugas priminė jai visokiausius nemalonius dalykus. O Kolombina mėgo tik saulę, paukščius ir gėles. Atsigaudavo tik vasarą, kai būdavo šilta. Kepėjas, kaip minėjome, gyveno ypač naktį, o Kolombinai naktis buvo tik tamsa, knibždanti baugių padarų, tokių kaip vilkai ir šikšnosparniai. Tad ji verčiau užsidarydavo duris ir langines ir gūždavosi po patalais, kad užmigtų. Ir tai dar ne viskas, nes Pjero gyvenimas skendėjo dviejose kitose dar baisesnėse tamsybėse – rūsio ir krosnies. Kas žino, ar jo rūsyje nėra žiurkių? Ir argi nesakoma: „juoda kaip krosnies kakta“?

Be to, reikia pripažinti, kad ir Pjero išvaizda buvo sulig jo amatu. Gal dėl to, kad triūsė naktį ir miegojo dieną, jo veidas buvo apskritas ir nubalęs, panašus į mėnulio pilnatį. Didelės atidžios ir nustebusios akys darė jį panašų į pelėdą, kaip ir jo drabužiai – platūs, plevėsuojantys ir balti nuo miltų. Kaip ir mėnulis ar kaip pelėda Pjero buvo baugštus, tylus, ištikimas ir slapukas. Labiau už vasarą mėgo žiemą, vienatvę labiau už draugiją ir labiau nei kalbėti – jam tai brangiai kainavo ir visai nesisekė – jis mėgo rašyti prie žvakės didžiule plunksna Kolombinai ilgus laiškus, kurių neišsiųsdavo, įsitikinęs, kad jinai vis tiek jų neskaitys.

Ką Pjero rašė savo laiškuose? Jis bandė atverti Kolombinai akis. Aiškino, kad naktis ne tokia, kaip jai atrodo.

Pjero pažįsta naktį. Žino, kad tai nėra juodas urvas – ne ką labiau negu jo rūsys arba krosnis. Naktį garsiau, skambiau dainuoja upė, žėrėdama begale sidabrinių žvynų. Lapija, didelių medžių liūliuojama tamsiame danguje, spindi žvaigždėmis. Nakties atodūsiai labiau dvelkia jūros, girių ir kalnų kvapais, kuriuos dienos alsavimas persmelkia žmonių darbais.

Pjero pažįsta mėnulį. Jis moka į jį žiūrėti ir suvokia, kad tai nėra baltas ir plokščias kaip lėkštė skritulys. Jis žvelgia į jį ganėtinai dėmesingai ir draugiškai, kad plika akimi pamatytų, jog jis turi reljefą, jog iš tikro tai rutulys – kaip obuolys, kaip moliūgas ir, be to, ne lygus, o visas išskaptuotas, suformuotas, gūbriuotas kaip gamtovaizdis su kalvomis ir slėniais, kaip veidas su savo raukšlėmis ir šypsena.

Taip, Pjero visa tai žino, nes po to, kai ilgai minko savo tešlą ir slapčia praturtina ją mielėmis, ji turi dvi valandas pailsėti ir iškilti. Taigi Pjero palieka kepyklą. Visi miega. Jis lyg vaiski kaimo sąmonė. Žingsniuoja gatvėmis ir gatvelėmis, plačiai atmerkęs dideles apskritas akis į kitų miegą – tų vyrų, tų moterų, tų vaikų, kurie pabus tik paskanauti šiltų jo iškeptų ragelių. Jis eina pro uždarus Kolombinos langus. Virsta kaimo budėtoju, Kolombinos sargu. Įsivaizduoja merginą dūsaujant ir sapnuojant didelėje baltoje įdrėkusioje lovoje, o kai pakelia nubalusį veidą į mėnulį, tai svarsto, ar tas švelnus apvalumas, plūduriuojantis virš medžių rūko šyde, yra skruosto, krūties ar, dar geriau, sėdmens apvalumas.

Turbūt visa tai būtų galėję dar ilgai šitaip tęstis, jei vieną gražų vasaros rytą, spindintį gėlėmis ir paukščiais, į kaimą nebūtų įriedėjęs keistas vežimaitis, traukiamas kažkokio žmogaus. Jis panėšėjo į furgonėlį ar mugės namelį, nes, viena vertus, buvo aišku, kad čia galima prisiglausti ir numigti, o kita, jis tviskėjo ryškiomis spalvomis, ir visur apie tą būstą kaip vėliavos plazdeno margaspalvės užuolaidos. Vežimaitį vainikavo lakuota iškaba:

 

ARLEKINAS

 

Dažytojas

 

Vyriškis – guvus, vikrus, skaisčiai raudonais skruostais, rusvais garbanotais plaukais – vilkėjo tarsi kokį triko iš įvairiaspalvių rombelių mozaikos. Čia galėjai išvysti visas vaivorykštės spalvas ir dar keletą kitų, bet nebuvo nei balto, nei juodo rombo. Jis sustabdė savo vežimaitį prieš Pjero kepyklą ir nepritariamai susiraukęs apžiūrėjo pliką liūdną jos fasadą, ant kurio tebuvo šie du žodžiai:

 

PJERO KEPĖJAS

 

Ryžtingai pasitrynęs rankas, jis pasibeldė į duris. Kaip sakėme, buvo įdienoję, ir Pjero kietai miegojo. Arlekinui teko ilgai barbenti, kol durys galop prasivėrė ir pasirodė Pjero, išblyškęs labiau negu bet kada ir svirduliuodamas iš nuovargio. Vargšas Pjero! Sakytum, tikra pelėda – visas baltas, pasišiaušęs, apdujęs, negailestingoje dienos šviesoje mirksinčiomis akimis. Ir dar nespėjus Arlekinui praverti burnos, jam už nugaros nuskardėjo garsus juokas. Tai Kolombina stebėjo tą sceną pro langą su dideliu lygintuvu rankoje. Arlekinas atsisukęs pamatė ją ir savo ruožtu prapliupo juoku, o Pjero liko vienišas ir liūdnas su savo nudėvėtu mėnulišku apdaru priešais tuodu saulės vaikus, suartintus bendros linksmybės. Taigi jis supyko, pavydo pakirsta širdimi užtrenkė duris Arlekinui prieš nosį ir nuėjo gulti, nors nelabai įtikėtina, kad būtų vėl greitai užmigęs.

O Arlekinas suka prie skalbyklos, kurioje dingo Kolombina. Jis jos ieško. Ji vėl pasirodo, tik kitame lange, vėl dingsta, Arlekinui dar nespėjus prisiartinti. Tarytum žaistų su juo slėpynių. Galop durys atsidaro, ir pasirodo Kolombina, nešina didele švarių skalbinių pintine. Lydima Arlekino pasuka į sodą ir ima džiaustyti skalbinius ant virvių. Skalbiniai vien tik balti. Balti kaip Kolombinos apdaras. Balti kaip Pjero apdaras. Bet tuos baltus skalbinius ji džiausto ne mėnesienoje, o saulėje, toje saulėje, kuri įžiebia visas spalvas, o labiausiai – Arlekino kostiumo.

Saldžialiežuvis Arlekinas gražbyliauja su Kolombina. Šioji atsiliepia. Ką jie sako vienas kitam? Jie kalba apie apdarus. Kolombina – apie baltus. Arlekinas – apie spalvotus. Skalbėjai balta spalva savaime suprantama. Arlekinas stengiasi išmokyti ją spalvų. Beje, regis, jam sekasi. Po šio smagaus susitikimo žmonės Puldreziko turguje išvydo alyvinius rankšluosčius, mėlynus užvalkalus, žalias staltieses ir rožines paklodes.

Išdžiausčiusi saulėje baltinius Kolombina grįžta į skalbyklą. Nešinas tuščia pintine Arlekinas siūlosi perdažyti jos namo fasadą. Kolombina sutinka. Arlekinas bemat imasi darbo. Išardo savo furgonėlį ir iš jo dalių ir detalių prieš skalbyklą sunarsto pastolius. Tarsi Kolombinos namus būtų užvaldęs išardytas furgonas. Arlekinas mitriai užsikaria ant pastolių. Su savo margaspalviu triko ir skaisčiai raudonų plaukų skiautere jis panašus į egzotinį paukštį ant laktos. Ir tarytum patvirtindamas tą panašumą, jis smagiai dainuoja ir švilpiniuoja. Kartkartėm pro langą kyšteli Kolombinos galva, ir jie persimeta pokštais, šypsenomis ir dainelėmis.

 

Netrukus Arlekino darbas įgauna pavidalą. Baltas namo fasadas dingo po margaspalve palete. Čia visos vaivorykštės spalvos ir dar keletas kitų, bet nėra nei juodos, nei baltos, nei pilkos. O svarbiausia – dar dvi Arlekino išmonės, kurios prireikus paliudys, kad jis iš tiesų įžūliausias ir galantiškiausias iš visų dažytojų. Visų pirma, ant sienos jis pavaizdavo natūralaus dydžio Kolombiną su skalbinių pintine ant galvos. Bet tai dar ne viskas. Užuot pavaizdavęs Kolombiną įprastais baltais drabužiais, Arlekinas sukūrė jai suknelę iš spalvotų rombelių, labai panašią į jo paties triko. Ir dar šis tas! Žinoma, juodom raidėm baltame fone jis nutapė žodį SKALBYKLA, bet paskui įvairiaspalvėm raidėm pridūrė: DAŽYKLA! Darbavosi taip greitai, kad saulei leidžiantis viskas buvo baigta, nors dažai dar anaiptol neišdžiūvę.

 

Nusileidžia saulė; Pjero keliasi. Matyti, kaip įsižiebia ir šiltais atšvaitais žioruoja kepyklos langelis. Didžiulis mėnuo plūduriuoja švytinčiame danguje kaip balkšvas balionas. Netrukus Pjero išeina iš kepyklos. Pradžioje mato tik mėnulį, ir tai užlieja jį laime. Jis bėga jo link, plačiai ir pagarbiai mojuodamas rankomis. Šypsosi jam, ir mėnulis atsako šypsena. Iš tikro jie kaip du broliai: apskritaveidžiai, plevenančiais apdarais. Bet taip šokant ir sukantis Pjero kojos susipina tarp dažų skardinių, ir šios išsivarto ant žemės. Jis atsitrenkia į pastolius prie Kolombinos namų. Tas smūgis išplėšia jį iš svajų. Kas čia dedasi? Kas nutiko skalbyklai? Pjero nebeatpažįsta nei to margo fasado, nei, svarbiausia, tos Kolombinos Arlekino kostiumu. Ir to barbariško žodžio, prikabinto prie žodžio „skalbykla“: DAŽYKLA! Pjero nebešoka, jis priblokštas. Mėnuo danguje skausmingai raukosi. Kolombina leidosi suviliojama Arlekino spalvų! Nuo šiol ji rengiasi kaip jis ir, užuot muilinusi ir lyginusi baltus gaivius skalbinius, marinuos šleikščių ir teplių cheminių spalvų kubiluose nudėvėtus skarmalus!

Pjero prieina prie pastolių. Su pasidygėjimu juos čiupinėja. Viršuje šviečia langas. Pastoliai – siaubinga išmonė, nes jie leidžia dirsčioti pro viršutinius langus, kas dedasi viduje! Pjero ropščiasi ant vienos lentos, paskui ant kitos. Prisiartina prie apšviesto lango. Meta žvilgsnį. Ką tenai pamatė? To mes niekada nesužinosime! Jis atšoka. Pamiršo, kad tupi trys metrai virš žemės ant pastolių. Ir šlumšteli žemyn. Koksai krytis! Jis užsimušė? Ne. Vargais negalais atsistoja. Šlubčiodamas grįžta į kepyklą. Užsidega žvakę, pavilgo rašalinėje savo didžiąją plunksną. Rašo laišką Kolombinai. Laišką? Ne, tik trumpą žinutę. Išeina laukan su voku rankoje. Tebešlubčiodamas kurį laiką dvejoja ir dairosi, paskui ryžtasi prikabinti žinutę prie vieno pastolių statramsčio. Ir grįžta namo. Langelis užgęsta. Didelis debesis ką tik uždengė liūdną mėnulio veidą.

Nutvieksta spindinčios saulės prasideda nauja diena. Arlekinas ir Kolombina iššoka iš skalbyklos-dažyklos, susikibę už rankų. Kolombina nebevilki savo įprastos baltos suknelės. Jos suknia susiūta iš spalvotų rombelių – visokių spalvų, tik nėra juodos ir baltos. Tokį drabužį Arlekinas nutapė ir ant namo fasado. Ji virto Arlekina. Kokie jie laimingi! Drauge šoka aplink namelį. Paskui Arlekinas vis tebešokdamas imasi savotiško darbo: išardo pastolius, kėpsančius priešais Kolombinos namus. Ir vėl sunarsto keistąjį savo vežimaitį. Furgonėlis atgauna pavidalą. Kolombina jį išbando. Arlekinui jųdviejų išvykimas – regis, savaime suprantamas dalykas. Todėl, kad dažytojas – tikras klajūnas. Jis gyvena ant savo pastolių kaip paukštis ant šakos. Negali būt nė kalbos apie gaišatį. Beje, Puldrezike jis nebeturi ko veikti, o laukai tvieskia visu savo žavesiu.

Kolombina, atrodo, sutinka išvykti. Atsineša į furgoną lengvą ryšulėlį. Užvarsto namų langines. Štai juodu su Arlekinu furgonėlyje. Tuojau leisis į kelią. Bet ne. Arlekinas išlipa lauk. Jis šį tą pamiršo. Plakatą, kurį plačiais mostais nutapo ir pakabina prie namo durų:

 

uždaryta dėl povestuvinės kelionės

 

Dabar jie jau gali išvykti. Arlekinas įsikinko į furgonėlį ir tempia jį keliu. Netrukus juos apsupa ir džiaugsmingai pasitinka laukai. Čia tiek gėlių, drugelių, kad, sakytum, visas gamtovaizdis pasidabino Arlekino kostiumu!

Kaimą apgaubia naktis. Pjero ryžtasi išlįsti iš kepyklos. Vis tebešlubčiodamas prisiartina prie Kolombinos namo. Viskas uždarinėta. Netikėtai jis pastebi plakatą. Tas plakatas toks siaubingas, kad jam niekaip nesiseka jo perskaityti. Pjero patrina akis. Tačiau reikia susitaikyti su tuo, kas akivaizdu. Taigi vis klibinkščiuodamas jis grįžta į savo kepyklą ir netrukus vėl pasirodo. Jis taip pat laiko plakatą. Prikabina jį prie durų ir jas užtrenkia. Kas nori, gali perskaityti:

 

uždaryta dėl meilės sielvarto

 

Slenka dienos. Baigiasi vasara. Arlekinas ir Kolombina ir toliau keliauja per kraštą. Deja, jų laimė jau nebe tokia pat. Vis dažniau furgonėlį dabar tempia Kolombina, o Arlekinas jame ilsisi. Paskui orai pabjūra. Pirmieji rudens lietūs teškena jiems ant galvos. Gražieji margaspalviai jų kostiumai ima blukti. Medžiai paruduoja ir nubarsto lapus. Jie rieda per negyvų medžių girias, per išdirbtus laukus, rudus ir juodus.

Ir vieną rytą – kokia staigmena! Visą naktį dangus buvo pilnas sklandančių sniegulių. Kai išaušta diena, sniegas dengia visus laukus, kelią ir net furgonėlį. Tai didžioji baltumos pergalė, Pjero pergalė. Ir tarytum vainikuodamas kepėjo sėkmę tą patį vakarą virš ledinio peizažo plūduriuoja didžiulis mėnulis.

Kolombina vis dažniau prisimena Puldreziką, taip pat Pjero – ypač kai žvelgia į mėnulį. Vieną dieną jos delne atsiranda mažas popierėlis, ji nežino iš kur. Svarsto, gal neseniai čia bus praėjęs kepėjas ir palikęs žinutę. Iš tikrųjų jis parašė ir prikabino prie vieno pastolių statramsčių, kuris virto vežimaičio dalimi. Ji skaito:

 

Kolombina!

 

Nepalik manęs! Nesileisk suvedžiojama vėjavaikiškų cheminių Arlekino spalvų! Tos spalvos nuodingos, jos dvokia ir lupasi. Aš taip pat turiu savo spalvas. Tiktai jos – tikros ir gilios.

 

Gerai paklausyk tų nuostabių paslapčių:

Mano naktis ne juoda, ji mėlyna! O mėliu mes kvėpuojame.

Mano krosnis ne juoda, ji auksinė! O tas auksas valgomas.

Spalva, kurią aš kuriu, džiugina akį, be to, ji sodri ir turtinga, kvapi, šilta ir sotinanti.

 

                                        Myliu tave ir tavęs laukiu,

 

                                                                     Pjero

 

Mėlyna naktis, auksinė krosnis, tikros spalvos, kuriomis kvėpuoji ir minti, – ar tai Pjero paslaptis? Tame lediniame gamtovaizdyje, panašiame į kepėjo apdarą, Kolombina mąsto ir dvejoja. Arlekinas miega furgonėlio gale ir apie ją negalvoja. Netrukus reikės vėl užsidėti pakinktus, nuo kurių įskausta pečiai ir krūtinė, ir tempti vežimaitį sustingusiu keliu. Kodėl? Jei ji nori grįžti namo, kas ją laiko šalia Arlekino – juk gražiosios saulėtos spalvos, kuriomis ji buvo suviliota, nublanko? Ji strykteli iš vežimaičio. Pasiima ryšulėlį ir štai lengvu žingsniu skuba savo kaimo link.

Ji žingsniuoja, žingsniuoja, žingsniuoja – ji, mažoji Kolombina-Arlekina, kurios suknia prarado savo švytinčias spalvas, bet nepasidarė tokia jau balta. Ji bėga per sniegą, ir šis švelniai šiugžda jai po kojom ir kužda į ausį: spruk – šiur – spruk – šiur – spruk – šiur… Netrukus ji mintyse regi daugybę žodžių iš Š raidės, panašių į tamsią kariauną, piktų žodžių: šaltis, šėlsmas, šerkšnas, šaudmuo, šarvas, šmėkla. Ji tuoj sukniubs ant žemės, ta vargšė Kolombina, bet, laimė, spiečius žodžių iš S raidės, nuoširdžių žodžių, atskuba jai į pagalbą, tarytum pasiųsti Pjero: saulė, sidabras, sviestainis, sapnas, svajonė, sakmė, saldėsis, saulėgrąža, santarvė…

Pagaliau ji pasiekia kaimą. Vidurnaktis. Viskas miega po sniegu. Sniegas baltas? Naktis juoda? Ne. Ji priartėjo prie Pjero, ir dabar Kolombinos akys mato: naktis mėlyna, mėlynas ir sniegas, tai akivaizdu! Bet tai ne Prūsijos mėlis**, rėksmingas, nuodingas, mėlis, kurio visą skardinę turi Arlekinas. Šitas mėlis švytintis, kupinas ežerų, ledynų ir dangaus gaivumo, mėlis, kuris gardžiai kvepia ir kurį Kolombina įkvepia visa krūtine.

 

Štai šalčio sukaustytas fontanas, sena bažnyčia, o štai ir du nameliai vienas priešais kitą – Kolombinos skalbykla ir Pjero kepykla. Skalbykla užtemusi, tarsi mirusi, bet iš kepyklos sklinda gyvybės ženklai. Rūksta kaminas, o kepyklos langelis meta ant šaligatvio sniego virpantį auksinį atšvaitą. Iš tiesų, Pjero nemelavo rašydamas, kad jo krosnis ne juoda, bet auksinė!

Kolombina apstulbinta sustoja prieš langelį. Ji norėtų pritūpti prieš tos šviesos lūpas, kurių šilumos alsavimą jaučia net po suknele, ir svaiginamą duonos kvapą, tačiau nedrįsta. Bet durys staiga prasiveria, ir pasirodo Pjero. Atsitiktinumas? Ar jis pajuto, kad draugė sugrįžo? O gal pro langelį pastebėjo jos kojas? Jis tiesia jai rankas, bet kai ji jau taikosi pulti jam į glėbį, jis, pagautas baimės, atsitraukia ir kviečia į savo kepyklą. Kolombinai atrodo, kad ji leidžiasi į švelnumo sklidiną vonią. Kaip gera! Krosnies durelės uždarytos, bet liepsna viduje tokia kaitri, kad smelkiasi pro visas angas ir plyšius.

Prigludęs kampe Pjero apskritomis akimis gerte geria stebuklingą regėjimą: Kolombina jo kepykloje! Pakerėta ugnies Kolombina akies krašteliu dirsčioja į jį, ir jai dingteli, kad jis – tikras nakties paukštis, tas gerasis Pjero, įsispraudęs šešėlyje su savo plačiomis baltomis palaidinio klostėmis ir mėnulišku veidu. Jis turėtų jai ką nors pasakyti, bet negali – žodžiai stringa gerklėje.

Eina laikas. Pjero nuleidžia akis į duonkubilį, kuriame snūduriuoja didelis šviesios tešlos kepalas, šviesus ir švelnus kaip Kolombina… Per dvi valandas, kol tešla snūduriavo mediniame kubile, mielės atliko gyvastingą savo darbą. Krosnis karšta, tuoj reikės pašauti tešlą. Pjero žiūri į Kolombiną. Išvarginta ilgos kelionės, liūliuojama švelnios kepyklos šilumos, palaimingai atsipalaidavusi ji užmigo ant miltų skrynios. Pjero akys paplūsta graudulio ašaromis regint savo draugę, sugrįžusią pas jį ieškoti prieglobsčio nuo žiemos ir mirusios meilės atšiaurumo.

Arlekinas buvo ant skalbyklos sienos nutapęs Kolombiną-Arlekiną margaspalviu kostiumu. Pjero topteli viena mintis. Jis savaip sukurs Kolombiną-Pjeretę iš sviestinių bandelių tešlos. Jis imasi darbo. Akys tolydžio slysčioja nuo miegančios merginos prie kepalo kubile. Jo rankos labai norėtų paglostyti miegančiąją, bet kurti Kolombiną iš tešlos beveik taip pat malonu. Kai jam jau atrodo, kad kūrinys baigtas, jis sulygina jį su gyvu modeliu. Žinoma, tešlinė Kolombina kiek blyškoka! Greičiau į krosnį!

 

Ūžia ugnis. Dabar Pjero kepykloje dvi Kolombinos. Ir čia tikrąją Kolombiną pažadina nedrąsus barbenimas į duris. Kas ten? Jiems atsiliepia balsas – nakties, šalčio nualintas liūdnas balsas. Tačiau Pjero ir Kolombina atpažįsta Arlekino, mugių balagano dainininko, balsą, nors jame visiškai nebelikę pergalingų vasaros atgarsių. Ką jis dainuoja, tas sužvarbęs Arlekinas? Jis traukia dainą, kuri nuo to laiko labai išgarsėjo, bet jos žodžius gali suprasti tik tada, jei girdėjai šią istoriją, kurią ką tik jums papasakojome:

 

                     Au clair de la lune,

                         Mon ami Pierrot!

                         Prête-moi ta plume

                         Pour écrire un mot.

                         Ma chandelle est morte,

                         Je nʼai plus de feu.

                         Ouvre-moita porte,

                         Pour lʼamour de Dieu!***

          

Mat vargšas Arlekinas tarp savo dažų skardinių rado Kolombinos pamirštą laišką, kuriuo Pjero įkalbėjo merginą sugrįžti pas jį. Taip tas gražbylys patikėjo galia tų, kurie rašo, taip pat tų, kurie žiemą turi krosnį. Ir jis naiviai prašo Pjero paskolinti jam plunksną ir ugnies. Ar jis iš tiesų tikėjo, kad šitaip jam pavyks vėl atkariauti Kolombiną?

Pjero pasigailėjo nelaimingo varžovo. Jis atveria jam duris. Liūdnas ir nublankęs Arlekinas puola prie krosnies, pro kurios dureles tebesisunkia šiluma, spalvos ir gardūs kvapai. Kaip gera pas Pjero!

Kepėją pergalė pakeitė. Ilgos plazdančios rankovės dar labiau pabrėžia jo plačius mostus. Jis iškilmingai atveria krosnies dureles. Tris draugus užplūsta auksinė šviesa, motiniška šiluma ir nuostabus kepinių aromatas. O Pjero, nusitvėręs ilgą medinę ližę, dabar kažką traukia iš krosnies. Kažką?! Merginą auksine plutele, garuojančią ir traškią – ji kaip sesė panaši į Kolombiną! Tai nebe Kolombina-Arlekina, plokščia ir išmarginta cheminėmis spalvomis, nutapyta ant skalbyklos fasado, tai Kolombina-Pjeretė, sviestinė bandelė, nulipdyta su visais savo iškilumais: apvaliais skruostais, iškilia krūtine ir dailiu apvalučiu užpakaliuku.

Kolombina paėmė Kolombiną į rankas, nepabūgusi nusideginti.

– Kokia aš graži, kaip gardžiai kvepiu! – džiaugėsi.

 

Pjero ir Arlekinas pakerėti stebi tą nuostabią sceną. Kolombina deda Kolombiną ant stalo, abiem rankom su smagurės džiaugsmu praskiria bandelės krūtis. Panardina godžią nosį, nekantrų liežuvėlį į skanų iškirptės auksą. Pilna burna kviečia:

– Kokia aš gardi! Ir jūs, brangieji, ragaukite, valgykite gerąją Kolombiną! Valgykite mane!

Ir jie ragauja, jos minkštimas tirpsta burnoje. Žiūri vienas į kitą. Jie laimingi. Norėtų nusijuokti, bet kaip ten pasijuoksi su išsipūtusiais nuo sviestinės bandelės žandais?

 

Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė