Per Rusiją arkliais

 

Rašo mokyt. Pr. Gedvila

Tęsinys. Pradžia Nr. 1

 

 

Girtas komunistas nori atimti nuo mūsų arklį

 

Pagaliau, tie nuo tvano laikų netaisomi keliai pasibaigė ir prasidėjo taisomi, žvyruoti keliai. Vieną saulėtą dieną, jau saulei krypstant pavakaryn, smagiai važiavome lygiu keliu.

Prieš akis, tvenkinio sulaikoma, patvinusi upė. Kitame upės krante matosi malūnas.

Išilgai tvenkinio atvažiuoja priešais mus žmogus. Kadangi tvenkinys man atrodė siauras, tad nenorėdamas susitikti su priešais važiuojančiu ant tvenkinio, sustojau laukti iki tas pervažiuos.

Sunykęs, mažutis arkliukas vos tepavilko mažutį su vienu važiuotoju vežimą. Sėdėjęs vežimuke vyras atrodė lyg miegąs ir laikė tarp kelių pasistatęs, abiem rankom apsikabinęs karišką šautuvą. Nekantriai laukiau, kada tas keleivis užleis tvenkinį mums važiuoti ir stebėjausi nepaprastai lėtu jo važiavimu.

Bet pervažiavęs tvenkinį, šis keleivis nė nemanė mums užleisti kelią. Sustabdęs savo vežimą pačiame kelio vidury prieš mus ir, žiūrėdamas į mūsų gražuolį eržilą, sušuko: „Otpriagai voronavo i zapriagai v moju bričku!“ (atkinkyk juodąjį ir pakinkyk mano bričkan). Supratęs, kad jis girtas, tokį netikėtiną įsakymą aš priėmiau už juoką ir pradėjau juokauti iš savo nepažinto priešo. Bet tasai dar smarkiau pakartojo savo įsakymą, o už neklausymą grasino mane čia pat tuoj nušauti. Savo grasinimą patvirtino stuksėjimu šautuvo buože vežimuko dugnan!

Akimirksny sumečiau, kad, nuduodamas pildąs jo įsakymą, turiu pulti priešą ir atimti iš jo šautuvą.

Tuo metu prisigretino prie mūsų vežimo kitas žmogus, ėjęs mums iš paskos. Ginkluotasis mano priešas liepia šiam žmogui iškinkyti mano eržilą. Bet ir šis neklauso. Pamatęs, kad tuo pačiu keliu, iš kur atvažiavo šis nenaudis, dar atvažiuoja du ginkluoti vyrai, kurie turi gerą arklį, susilaikiau nuo savo sumanymo atimti iš priešo šautuvą.

Anie vyrai, iš tolo girdėdami ir matydami mūsų ginčą, jau, matomai, buvo suvokę, kas čia dedasi.

Tad privažiavę visai arti, paklausė manęs:

– Ko jūs čia ginčijatės?

Mano užpuolikas pasiskubino greičiau už mane atsakyti:

– Aš jam liepiu pamainyti arklius, o jis manęs neklauso.

– Kas esi ir kur važiuoji? – paklausė jie manęs.

Pasisakiau.

Keleiviai pasisuko iš kelio, kad galėtume pravažiuoti, tą pat paliepė padaryti ir mano priešui. Man pasakė, kad važiuočiau, kur man reikia. Girtuoklį persisodino pas save, žinoma, pirma atėmę šautuvą, o jo kuiną įsakė pro šalį ėjusiam žmogui nuvaryti valsčiaus valdybon, kurios raštinė buvo čia pat prie malūno. Šią vietą, rodosi, vadino Smoliany.

Tat taip pasibaigė šis nemalonus nuotykis. Žinoma, visai kitaip jis būtų pasibaigęs, jeigu nebūtų atsitiktinai atvažiavę tie du keleiviai, kurie matėsi buvo nemaži bolševikų valdininkai. Bet, galiu užtikrinti, jeigu tie keleiviai ir nebūtų atvažiavę, nebūčiau davęs save, kaip koks lepšis, tam niekšui nužudyti: greičiausiai, kad su atimtu šautuvu, šis niekšas būtų buvęs pristatytas į rimtesnę vietą ir ten paliktas.

 

Be nakvynės

 

Gal trečioje dienoje po susitikimo su girtuoju komunistu, kuris norėjo mums atimti eržilą, privažiavome ne visai mažą miestą Kazlovą, kurio pavadinimą išvertus lietuviškai, būtų „Ožių“ miestas.

Nors šį miestą privažiavome jau temstant, tačiau mieste naktavoti ir nemanėme: užvažiavimo name būtų perbrangiai kaštavę. Tad sumanėme važiuoti kiaurai per miestą iki rasime kaimą. Kaimo būta čia pat už miesto, vadinamo tuo pačiu vardu Kazlovas. Kaimas savo didumu mažai tesiskyrė nuo miesto Kazlovo ir turėjo gal keletą tūkstančių gyventojų (Rusijoje tat neretenybė). Daug kiemų perėjau prašydamas priimti nakvynėn, bet veltui: visi, kaip susitarę, atsisakinėjo mus priimti į savo namus. Tat nusižiūrėjęs didžiulės aikštės vidury vėjinį malūną, jo užuvėjoje ir sustojau. Arkliams pašaro turėjome. Kiek toliau nuo malūno, susikūrę ugnį, išsivirėme vakarienę ir pavalgę ruošėmės miegoti. Bet štai ateina jaunas, didelio ūgio vyras, nusiskundžia niekur nepriimtas nakvynėn, esąs keleivis ir prašo mus priimti ir jį draugėn, čia prie malūno pernakvoti.

Ką gi veiksi nepriėmės: juk Dievo įsakymas mylėti artimą, kaip patsai save, kiekvienam žmogui privalomas. Tat sakau jaunam rusui: „Jei tiesą kalbate, mano „viešbutis“ Tamstos patarnavimui“ ir davęs jam ką galėjau pasikloti ir apsikloti, palinkėjome vienas kitam saldaus miego.

Rytą auštant „svečias“ apleido mūsų „viešbutį“.

 

Pirmas arklių ganymas ant rugių želmenų

 

Kiek pavažiavę jautėme reikalą pašerti arklius, nes viliote viliojo gera žolė.

Sustojome. Aš ganau ant kelio iškinkytus arklius, o žmona susikūrusi ugnį verda valgyti. Štai ateina iš artimiausio kaimo senukas ir įsakomai liepia leisti arklius ant rugių, kurie čia pat prie kelio kaip žalias divonas žaliavo.

Nenorėjau tikėti senuko žodžiams ir atsikalbinėjau nuo to pasiūlymo, bet senukas užtikrino, kad čia esąs toks paprotys, kad patys rugių savininkai ganą ir leidžią pasiganyti keleiviams. Paklausiau, ir arkliai sočiai prisiganė. Nuo šio sykio įpratau arklius leisti ant rugių, kur jų rasdamas, bet tas mano įpratimas neišėjo į gerą.

 

Vargas su vandeniu ir pašaru arkliams

 

Įvažiavę Kulos rėdybon, dėl šios vietos didelio aukštumo, nemažai turėjome vargo su vandeniu. Tiesa, rasdavome net šalia kelio iškastų šulinių, bet dėl jų nepaprasto gilumo negalėdavome pasiekti vandenį. Mat, čia prie šulinio nelaikoma jokio prietaiso vandeniui pasemti. Kiekvienas, norįs pasisemti vandens, drauge su kibiru atsineša ir virvę bent 40–50 sieksnių ilgio, su kuria tiktai ir pasieksi vandenį.

Šis vargas dar padidėjo privažiavus aukščiausiąją šioje apygardoje vietą – „Kulikovo lauką“, kuriame Did. Kunig. Dimitrijus Danielius 1380 m. sumušė totorių kariuomenę, chano Mamajaus vadovaujamą. Per šią vietą važiuodami, pagirdę arklius, kur radę vandens, pasisemdavome vandens kibiran, pririšę prie vežimo šono aprišdavome skepetą, kad neišsitaškytų ir veždavomės. Su pašaru arkliams, vienintelė pagalba būdavo, jei kur rasdavome rugių želmenų. Bet ir rugiai sausoje vietoje būdavo silpnai įžėlę.

Pagaliau vienoje vietoje, pervažiavę geležinkelį randame rugių lauką, kurie pusėtinai buvo įžėlę. Lauko gale už alksnynų matėsi kaimas, per kaimo vidurį tekėjo nemaža upė.

Sustojome. Skubiai iškinkęs arklius paleidau juos ganytis ant rugių. Vos spėjome sukurti ugnį išsivirti valgyti, kaip iš krūmų išbėgo milžinas vyras, biauriausiai keikdamas, pasigavo geriausią iš visų trijų mūsų arklių, bėgūnę kumelę ir vedasi kaiman. Aš pasijutau lyg karštu vandeniu perpiltas, kaip kino ekrane pamačiau visus tuos vargus, kuriuos teks pakelti nebetekus šio brangaus gyvulio. Tat puoliau atimti iš plėšiko rankų kumelę.

Prasidėjo varžytinės: aš kumelę už pavadžių traukiu sau, plėšikas sau. Pajutau, kad plėšikas, pagal savo didumą, permaža turi jėgos, tat norėjau kumščio smūgiu patiesti jį ant žemės, bet bijodamas čia pat dirbusių ant geležinkelio darbininkų, nuo to susilaikiau (vėliau sužinojau jų prijautimą man).

Kumelė buvo labai baikšti, maniau, kad pabaidžius ji pati ištruks iš plėšiko nagų, bet nepasisekė.

Plėšikas mano kumelę nusivedė kaiman. Manydamas kumelę išpirkti pinigais, nusekiau paskui plėšiką. Vos įėję kaiman sutikome seną moteriškę, kuri nustebusi paklausė iš kur veda arklį ir iš kur tas nematytas žmogus (aš). Gavusi atsakymą, moteriškė pradėjo mane plūsti ir baisiu įnirtimu rėkti, kad mane reikią užmušti ir čia pat pametusi ką nešėsi, nubėgo šaukti kaimiečius sueigon. Tą pat padarė, kiek paėjus, sutiktas šlubas vyras.

Pagaliau vidury kaimo vyras priėjęs prie vieno namo garsiai paklausė, ar namie seniūnas. Tuoj iš namo išėjo apysenis vyras, iš išvaizdos ne taip jau žiaurus, kaip tie, kuriuos jau man teko matyti.

Atvedusis mano kumelę, skubiai papasakojo seniūnui, iš kur kumelę paėmęs, žinoma, nepamiršdamas ir manęs: „štai patsai atėjo. – Tu, seniūne, jį pasaugok, aš tuo tarpu sušauksiu vyrus ir čia pat padarysime jam teismą“. Taip porino milžinas, rišdamas prie medžio, augusio kiemo vidury, mano kumelę. Pririšęs kumelę, skubiai nužygiavo į kaimą.

Likome kieme tiktai mudu su seniūnu. Norėjau prašyti seniūno, kad atiduotų man kumelę, o jeigu šis nesutiktų atiduoti, „pasodinti“ jį ant žemės ir visu greitumu nujoti. Seniūnas, lyg suprasdamas mano norą paklausė:

– Ar tavo arklys greitas?

– Nė pats kipšas jos nepavytų, – atsakiau.

– Jei taip, tai spruk iš iš čia kuo greičiausiai. Antai matai…

Paskutinių žodžių nebenugirdau, nes anapus upės, iš tikrųjų, pasirodė visa minia burliokų, kurie mane būtų tuoj užmušę.

Greitakojė kumelė vėjo greitumu nešė mane tilto link. Burliokai su kuolais bei akmenimis rankose, žvėriškai staugdami, stengėsi užkirsti man kelią per tiltą. Ištikimasis mano gyvulys, suprasdamas, ko reikia, nevaromas, kiek begalėdamas pagreitino šuolius ir nebaigus tilto bėgti, šokte nušoko šonan, tuo išmesdamas bent 3–4 žingsnius ir pasileido išilgai upės kranto, iš kur buvome atėję, palikdama visuos vijikus užpakaly.

Tik keletas kuolų, burliokų paleistų, bet kumelės vikriai peršoktų, nudardėjo skersai kelią. Jeigu koks iš vijikų būtų pasipainiojęs, šitaip man jojant, arkliui po kojomis – būtų buvęs parmuštas ant žemės ir tikriausiai niekados savo jėgomis nebebūtų mėginęs pasikelti! Nujojęs mūsų stovyklon radau jau žmonos pakinkytus likusius pora arklių ir visa gatava tolimesnei kelionei. Tat skubiai prikinkę manąjį arklį važiavome toliau. Kaimo gyventojai, lyg pajudintos širšės vytis nė nemėgino.

 

Įtartinas geležinkelio sargas

 

Vos kelinta diena, kaip palikome „Širšyną“ (taip vadinsiu tą kaimą, kurio gyventojai norėjo mane nužudyti), tat dar neužmiršę tuos nemalonius įspūdžius, iš kiekvieno kaimo bei vienasėdžio lyg laukte laukėme tokio pat užpuolimo, kaip ir iš „Širšyno“.

Tas mūsų nujautimas dar vienoje vietoje gana rimtai pasikartojo.

Visą dieną važiavome, nerasdami nei arkliams ganiavos nei vandens. Pagaliau privažiavome kažkokį nuskurdusį miestuką ar kaimą su vandeniniu malūnu. Jei yra vandeninis malūnas, tai apie vandens buvimą nebetenka ir klausti. Tat, pasigirdę arklius ir pasisėmę pilną kibirą vandens, važiuojame toliau, nes čia negalėjome sustoti dėl nebuvimo arkliams ganiavos. Pavažiavę nuo malūno bent 3 klm., pradėjome važiuoti šalia geležinkelio ir greit prieš akis pasimatė platus dirvonas su didele, nors jau pasenusia ir rudens pašaldyta žole; bet mums ir tokia gera ir brangi. O čia dar ir geležinkelio sargo namelis: lyg jaukiau prie žmonių… Kadangi vakaras jau buvo čia pat, tad ir sustojome šioje viliojančioje vietoje. Arkliai godžiai pešė tankią žolę.

Dar nepradėjus temti, nuėjau į geležinkelio sargo namus susipažinti ir pasiklausti, kur čia bus galima gauti vandens, nes prie jo namo šulinio nesimatė, o mūs arkliukai, pasiganę ant sausos žolės, greit prašys gerti. Vos pamačiau geležinkelio sargą, tuoj pasijutau esąs jam nemalonus svečias: gana šiurkščiai atsakė į mano pasveikinimą, o paklaustas apie vandenį, pasisakė atsivežąs vandenį iš upės, nuo malūno ir dėl tokio tolumo vanduo jam esąs labai brangus ir pagaliau, jis nesąs visų pravažiuojančių tarnas – aprūpinti juos vandeniu. Šitokia sargo kalba nelabai mane telinksmino. Ilgai negaišęs, sugrįžau savo stovyklon. Nenorėdamas tikėti sargo žodžiams, pradėjau čia pat ieškoti vandens. Po trumpo ieškojimo, apie 300 metr. nuo sargo namo, radau šalia geležinkelio iškastame giliame griovyje versmę su gausiai tekančiu švariu vandeniu. O kad iš tos versmės lengviau būtų pasisemti, iškasta duobė, duobėn įstatyta cemento statinė…

Sargas pavydėjo ir pavydėdamas melavo, o kas meluoja tas ir vagia, o kas vagia tas ir žudo… Padariau išvadą, kad sargo esama negero žmogaus. Po tokios išvados turėjau jo pasisaugoti: visą naktį neturėjau ramybės, vis bijojau sargo užpuolimo. Kaip tyčia, naktis pasitaikė labai miglota. Vos pradėjo švisti, ėmiau ruoštis tolimesnei kelionei. Žmona mane ramino ir prašė čia pasilikti ilgiau, čia esą geros ganiavos ir arkliai pasilsėsią, bet kažkoks nujautimas mane traukte traukė iš šios vietos… Už pusvalandžio apleidome šią vietą.

Pavažiavę apie pusę kilometro, turėjome nusileisti nuo stataus kalno krūmoton daubon. Dauboje turėjome patekti į didesnį kelią. Privažiavęs arčiau pakalnės, sustojau ir grįžau prie žmonos ir vaikų vežimo, norėdamas jiems parišti ratą, kad nebėgtų persmarkiai nuo kalno vežimas.

Pasisukęs eiti atgal, pamačiau šalia geležinkelio išilgai griovio susilenkusius du vyrus, slenkančius į mus, atstume nuo mūsų apie 30 metrų. Vyrai, pamatę netikėtą mano atsigręžimą, skubiai pritūpė, kad ir galvų jų nebesimatė. Aš nudaviau jų nematąs. Skubiai parišęs vežimui ratą, pasiėmiau iš jo dugno gana aštrų, apie 1 klg. svorio kirvį. Žmona, pamačiusi mano rankose kirvį, nustebusi paklausė, kam gi man dabar prireikę kirvio.

– Jeigu neprisieis tau pamatyti šią valandą šio kirvio nepaprastą vartojimą, tai paskui tau pasakysiu, kam buvau pasiėmęs.

Žingsnis žingsnin pasakiau laikytis mano vežimo, kaire ranka vedžiau arklį, o dešinėj rankoj laikiau tvirtai suspaudęs aštrų kirvį. Per petį žiūrėdamas plėšikų pusėn, pirmą sykį savo gyvenime pasiryžęs stoti kruvinon kovon, gindamas gyvybę ne tiek savo, kiek savo šeimos – žmonos ir dviejų sūnų. Tuo momentu taip buvau sujaudintas tų niekšų akiplėšiškumu, kad ne tik jų dviejų nebūčiau pabūgęs, bet drąsiai puolęs visą tokių niekšų gaują. Bet niekšai, matyt, pamatę mano drąsumą ir baisųjį ginklą, jau nebesislėpdami, rūko apsupti, palydėjo mus akimis pakalnėn ir nudūlino atgal geležinkelio sargo namuko link.

Tikriausiai tat buvo patsai sargas su artimu savo draugu.

Nuvažiavęs pakalnėn, paleisdamas žmonos vežimui ratą vis dar nežinančiai, koks mums grėsė pavojus, nesakiau, kam einu dar ir dabar šalia vežimo apsiginklavęs kirviu. Jos smalsumą patenkinau bent 10 klm. nuvažiavus, pusryčius valgant.

 

Pavogta kumelė pabėga nuo vagių

 

Kiek pasistiprinę važiavome toliau. Pavakarį pamatėme netoli kelio sausą lapuotą mišką ir šalia miško didžiulį lauką, gražiai žaliuojančių rugių – labai patogi vieta poilsiui. Ant rugių kur-ne-kur ganėsi arkliai, tas rodė, kad čia nedraudžiama ant rugių ganyti. Paleidau ir aš savo arklius. Pasipriešinimo nė iš kur nesulaukėme.

Vieta atrodė gana jauki. Temstant dar apžiūrėjau arklių pančius ir ramiai visą naktį miegojome. Švintant nuėjau apžiūrėti arklių. Neradau bėrosios, bėgūnės kumelės. Argi ji būtų krūmuose, pamaniau nerimaudamas. Išaušus dienai, rimtai susirūpinau arkliu, bet nesuradau. Štai ateina du vaikinu miškan malkų kirsti, klausiu šių ar nematė ką vedant mano kumelę, nes ji pati niekada nuo savų arklių ir žmonių toli neidavo, aišku čia be žmogaus neapsieita. Šiedu vaikinu man papasakojo, čia esama šioje vietoje arkliavagių.

Likusieji arkliai eržilas ir kita kumelė visą laiką žvengė, lyg šaukdami savo dingusįjį draugą. Iš tiesų, jie šaukė, nes žvengdami vis žiūrėjo vienon pusėn ir po kiekvieno sužvengimo aukštyn galvas iškėlę, ausimis karpydami klausė, lyg ko nepaprasto laukdami. Toje pusėje, kur arkliai žvengdami žiūrėjo, už didžiulio rugių lauko tarp krūmų, bent už pusantro kilometro, matėsi skurdus vienasėdis ir kiek toliau kaimas.

Staiga eržilas pradėjo žvengti, lyg kvatodamas, kojomis kasti žemę. Nesuprasdamas, kas atsitiko, šokau raminti eržilą, kad nenutrauktų pavadį, nes buvo pririštas prie vežimo. Dirstelėjęs ton pusėn, kur eržilas žvengdamas ir žemes kasdamas žiūrėjo, pamačiau skrendančio paukščio greitumu bėgantį tiesiai į mus per rugių lauką bėrą arklį. Jį vijosi kitas raitelis, stengdamasis užbėgti už akių. Iš bėgančiojo arklio išgąstingo žvengimo, lyg šaukiančio pagalbos, pažinau, kad tai mūsų dingusioji kumelė. Vijikas, pamatęs mus, sugrįžo atgal. Vargšė mano kumelė visu smarkumu pribėgo prie manęs ir sustojo galvą nuleidusi. Abu šonai, nuo sunkaus bėgimo per minkštą rugių lauką, sunkiai dūsojant, kilnojosi kaip kalvės dumtuvės.

Tik dabar supratau, dėlko kumelė bėgdama, lyg baidydamasi šokinėjo aukštyn ir blaškėsi į šonus: ant tvirto šikšninio pavadžio jai tabalavo tarp kojų bent 5 pėdų ilgio storos lentos kraštas. Buvo aišku, kad kumelė, išgirdusi savų arklių žvengimą, norėdama išbėgti iš jai nepriprastos vietos, besiblaškydama atplėšė loviui kraštą, prie kurio ji buvo pririšta ir atsinešė jį pas mus, kad parodytų savo ištikimumą.

Po tiek pergyventų vargų ir nemalonių nuotykių, rodosi, reiktų jau laukti galo šiems vargams. Taip mes ir manėme, bet kaip vėliau pamatėme, kad būta tiktai pradžia laukusių mus vargų šioje ilgoje kelionėje.

Po dienos kelionės nuo tos vietos, kame buvo pavogta kumelė, radome aukštą skardį, priaugusį krūmų lazdynų, o viršuj skardžio pagal mišką nemažas dirvonas. Kur dirvonas, ten nestinga nors ir senos žolės. – Vieta stovyklai gera, o arkliai taip prisivarę, kad prašyte prašo bent dviejų trijų dienų poilsio. Pasiryžome čia praleisti bent 2–3 dienas. Vakarą ir naktį praleidome ramiai. Auštant, pabudęs eisiu pažiūrėti kaip ganosi mano arkliukai… Kas gi čia dabar… Kaip tik toje vietoje, pamiškėje ant dirvono, kame tikėjausi rasiąs arklius, pradėjo loti šuo. Jokių gyvenamų namų čia nebuvo. Šuns lojimas mane labai nustebino, juo labiau, kad tai buvo lojimas ne skaliko, kuris galėjo čia patekti su kokiu medžiotoju, bet mažo šuniuko lojimas ir dar taip anksti vos švintant… Skubu prie arklių! Ir kagi matau: koks tai piktadaris susilenkęs atpančioja mano vieną arklį, o mažas juodas šuniukas loja kitus du arklius, kurie ausis pastatę žiūri į nelauktą „svečią“. Juodasis šuniukas savo garsiu lojimu paskelbė savo ponui apie mano atvykimą. Aš gi tekinas artinausi į svečią, norėdamas jį tinkamai „pasveikinti“ už neprašytą patarnavimą. Bet mano svečias mane pamatęs nėrė į čia pat buvusį mišką, nusinešdamas ir pančius. Še tau, pamaniau ir ramioji vieta!.. Juodasis šuniukas, mano laimei, o savo pono nelaimei, matyt, atsekė savo pono pėdomis ir pamatęs svetimus gyvulius pradėjo loti, tuo paskatindamas mane greičiau eiti žiūrėti arklių. Nors viena pavėluota minutė, ir būčiau likęs be geriausio šiai kelionei gyvulio… Pagarbintas Dievas savo Apvaizdoje!..

 

Bus daugiau