Kaip nuostabu yra tujintis

Šiaip jau mano santykis su pasauliu iš esmės „ant tu“ – visada taip jaučiau ir jaučiausi, gal todėl, kad pats pirmas susidūrimas su „jūs“ nebuvo itin sėkmingas.

Kai man buvo dveji, tėvas, pardavęs medinį senelės namą, parsivežė ją į Vilnių. Senelę mes vadinome „jūs“. Ori, išdidi, be galo tvarkinga. Sako, kareiviai, pastatę prie tvarto durų, ją grasino sušaudyt, bet ji nė akim nemirktelėjo, tik truputį pražilo, tačiau net senatvėj nebuvo visai žila.

Nei labai kalbi, nei meili, virė skaniausias sriubas tiksliai apskaičiuodama lėkštę į lėkštę. Mėgo išeit pasivaikščiot, pasėdėt balkone, knygų graužikė nebuvo, bet kažką skaitinėdavo – žodžiu, jai labiausiai patiko būti vienai, taigi turėjau lankyti darželį.

Aišku, pasitaikydavo akimirkų ir smagesnių, kartais vakare įsiropšdavau į jos lovą sušilti, bet manęs ji niekad neapkabindavo, nebučiuodavo, tokių dalykų nemėgo, mano tėvą ji dievino, bet glėbesčiuojantis jų niekada nemačiau.

Kažkodėl visada maniau, kad būtent tas „jūs“ man neleido prie jos priartėti. Gal todėl, jeigu žmonės į mane kreipiasi „tu“, jaučiuosi daug paprasčiau ir jaukiau. Aš pati prie „tu“ pereinu be galo lengvai, ypač gatvėje, ypač su nepažįstamais žmonėmis.

Kartą sutiktam mylimam klasiokui bandžiau išdėstyti, ką manau, ir staiga jis man sako, kad tujintis daugeliu atvejų jam nejauku. Negalėjau tuo patikėti, juk atrodė, kad toks kaip jis pasaulį suvokia taip kaip aš, ir tada pirmąkart sudvejojau – o tai kaip čia yra…

Kai kadaise dirbau žurnaliste ir darydavau interviu, man visada leisdavo rinktis temas. Todėl ieškojau žmonių, kuriems galėčiau sakyti „tu“, – visada atrodė, kad tekstas tada bus gerokai šiltesnis.

Kartą kalbinau žinomą televizijos žurnalistą. Visą pokalbį kreipiausi „jūs“, paskui mes įkalėm truputį konjako, ir aš pasakiau: „Klausyk, jei dabar mes tujinamės, gal galiu tujint tave ir tekste?“ Sako: „Bandyk!“

Tačiau, kai vėliau susitikom, prasitarė: jo mama gerokai nustebo, kad jaunesnė žurnalistė jį tujina. Tai išgirdusi pasigailėjau, kad taip padariau, bet va ką tik specialiai peržiūrėjau tą tekstą – nieko ten keisto, pagarbus tonas išlaikytas, viskas gerai, priekaištų sau neturiu.

Į savo vyro mamą, dabar amžinatilsį, iš pradžių kreipdavausi „jūs“. Vieną dieną pasiūliau kitaip, ir kaip nuostabu – nuo pat tos dienos, net ne dienos, o nuo pat tos sekundės mūsų santykiai tapo aiškūs, lengvi, artimi.

Nežinau, kodėl taip yra, bet aš niekada nesijaučiu už nieką vyresnė ir už nieką jaunesnė. Taip, aš iš tų, kurie tujina nepažįstamus jaunus žmones ir pirmąkart pamatytus vaikus. Kažkur skaičiau – ojojoi, čia nepagarba jaunesniam už save… Na, gerai, jei kam nors tai nepagarba, tada ojojoi, o man tiesiog įprastas reikalas. Mano vaikai mano draugėms visada sakydavo „tu“, o mane visada tujino mano vaikų draugai – ir tada, kai buvo maži, ir dabar, jau suaugę. Todėl su jais galiu susitikti bet kur ir kalbėti bet ką – amžiaus barjeras tiesiog kažkur atsitraukia.

Kai lankiausi pas Lianą Ruokytę Stokholme, ji mane supažindino su vargonų meistru ir muzikos instrumentų muziejaus direktoriumi. Gana jaunas žmogus, poliglotas, išmokęs latvių, estų, lietuvių kalbas. Kalbėjom lietuviškai ir jis iš karto įspėjo, kad nesakyčiau jam „jūs“, nes jis įsižeis – švedai šioje srityje turi savo istoriją. Žodžiu, sužinojau, kad jų socialdemokratai kažkuriam ten praeito amžiaus dešimtmetyje kreipinį „jūs“ tiesiog panaikino. Aišku, iš pradžių ne visiems buvo lengva, žmonės bandė kreipinio vengti visai, o dabar jie, rodos, tujina net prezidentą.

Kai grįžau iš Stokholmo, kitą dieną nuėjau į savo redakciją. Mažame kambarėlyje dirbo dvi už mane gerokai vyresnės stilistės. Kartais mes kartu parūkydavom. Pamenu, atėjau pas jas ir sakau: „Viskas, mergaitės, nuo šiandien jus tujinsiu, nes…“ ir vėliau mačiau, kaip man atėjus jos tiesiog akyse atjaunėdavo, juk bendravom kaip bendraamžės.

Tai nereiškia, kad vyresniam žmogui nejaučiu pagarbos, tiesiog nejaučiu jo metų svorio. Aš jaučiu jį tokį, koks tas žmogus yra iš esmės. Ir jau nekalbu apie tuos šimtus dviprasmiškų situacijų, kai nežinai, kaip kreiptis, kai nejauku, kai keistai jautiesi, kai kažkas trikdo, kai negali apsispręsti… Tai taip vargina, po galais!

Taigi, ši tema neišsemiama, bet aš niekam nieko neprimetu, pagaliau, nelabai jau ir rūpi, nelabai tam sociume ir maluosi… Tik va, pasirodo, visą gyvenimą viduje buvau ta švedų ar danų socialdemokratė (danai, rodos, šį reikalą už švedus prastūmė gerokai anksčiau).