Jaunystei atšvęsti

Anksčiau save laikiau ambicingu ir daug vilčių teikiančiu jaunu žmogumi: kai galvodavau apie ateitį, man kartais net kvapą užgniauždavo nuo visų jos horizonte besiveriančių galimybių. Užmigdavau svajodama ir vaizduotėje versdama savo puoselėjamus lūkesčius į tikrovėje įvyksiančius dalykus ir maloniai svaigdavau ta ateitimi, kuri, mano manymu, teisėtai turėjo manęs laukti. Tokios būsenos buvau ir jau neprisimenu kurioje klasėje, kai per klasės valandėlę auklėtoja mums davė užduotį – gal tuo metu tarp bendraklasių niekas nekonfliktavo, gal jau buvome išvažinėję Lietuvą skersai išilgai ir nebeturėjome jokių laukiančių ekskursijų – ant lapelio parašyti tą ar tuos bendraklasius, kuriems, manome, labiausiai pasiseks gyvenime. Nežinau, ar anuo metu, kai auklėtoja paskelbė klasei šitą užduotį, buvau išsigryninusi aiškią trajektoriją, kuria būčiau norėjusi judėti per gyvenimą. Galvoje visada turėjau keletą maloniai sugyvenančių skirtingų, viena kitai prieštaraujančių savo būties ateityje idėjų.

Gal šeštoje klasėje važiavome į ekskursiją apžiūrėti „Swedbanko“ pagrindinės būstinės ir puikiai prisimenu, kad mums ten vaikščiojant ėmiau įsivaizduoti save dirbančią biuro darbą: kaukšinčią aukštakulniais bateliais su garuojančiu kavos puodeliu iš vieno susitikimo į kitą, per pertraukas stebinčią, kaip kolegos žaidžia stalo futbolą, o paskui sėkmingai atliekančią vienokias ar kitokias užduotis, apie kurias tada neturėjau net migloto suvokimo. Ėmiau galvoti, kad darbas gražiai sutvarkytame stikliniame biure, kur valytojos rytais palaisto gėles, o valgyklos darbuotojos man šypsodamosi paduoda lėkštę su bulvių košės patale besipuikuojančiu Kijevo kotletu, – viena iš sudedamųjų sėkmingo gyvenimo dalių. Lyg to būtų negana, panašiu metu perskaičiau Jacko Londono „Mėnulio slėnį“ ir Jacko Kerouaco „Dharmos valkatas“, kur idealizuojamas visai kitoks gyvenimo būdas. Ir susidūrusi su skirtingais naratyvais mano bręstanti asmenybė ėmė skaidytis į keletą mažesnių ir šizofreniškesnių dalių. Nepadėjo nė tai, kad perskaičiusi Londoną ir Kerouacą skaičiau toliau – visą paauglystę rijau klasikinę literatūrą kaip laive keletą mėnesių praleidęs senovės jūrininkas pagaliau išlipęs į kokią svetingesnę salą pasiilgtą šviežią maistą, ypač žavėjausi rusų literatūra, kuri labiau už perteklių ir persisotinimą garbsto dorą ir paprastą gyvenimą. Taigi, viena vertus, buvau visiškai XXI amžiaus vaikas, norintis laisvės, kurią suteikia geras darbas ir prisitaikymas, kita vertus, nemažai gyvenimo aspektų romantizuodavau ir lygiai kaip norėjau būti bankininke, taip norėjau būti ir miškininke su užrašine senoje nudrengtoje kuprinėje – joje ketinau rašyti eilėraščius, kuriuos ateities kartos deklamuotų per lietuvių kalbos pamokas ir mintyse keiktų tų ilgų posmelių autorę.

Ta mano asmenybės dalis, kuri puoselėjo idėją dirbti banke, puikiai prisimenu, įsižeidė, kai per klasės valandėlę nebuvau paminėta tarp būsimų sėkmingiausių klasės žmonių, nes tajai asmenybės daliai dargi nesvetima ir puikybė. Neilgai trukus po tos klasės valandėlės mes pabaigėme mokyklą ir aš nežinau, kaip klostosi mano bendramokslių likimai, bet savo gyvenimą nuosekliai seku ir pastebėjau, kad galvoje vis dar pinasi skirtingi būties siužetai ir vis dar taip pat vienas kitam bando perkąsti gerklę, – tik su daugiau šmaikštaus cinizmo ir be to jaunatviško pakilumo, būdingo daug svajojančiam paaugliui.

Mes truputį sutrikę. Aš pakalbu su savo amžininkais – kaip keistai šitas žodis skamba mūsų laikų kontekste! – t.  y. su bendraamžiais, kurių amžiaus amplitudė išsitenka angliškajame twenties. We are all in our twenties. Daug dalykų in the twenties mums dar atrodo priešaky ir pirkdami energinį gėrimą „Maximoje“ kartais dar pajuntame aštrų tiriantį kasininko žvilgsnį, prašantį parodyti asmens dokumentą. Mums dar ne trisdešimt, bet po truputį link to trisdešimtmečio artėjame ir dažnesne pokalbių tema tampa nekilnojamojo turto kainos Vilniuje. Tas artėjantis trisdešimtmetis žvelgia į mus reikliai, iš padilbų. Ankstesnės kartos, pabaigusios studijas, jau kurdavo šeimas, turėdavo dėl įvairių aplinkybių greičiau nugrimzti į sėslų ir šiaip daug privalumų teikiantį šeiminį ir darbinį gyvenimą, turėdavo greičiau save atrasti ir užimti vieną ar kitą nišą pasaulyje. Mūsų karta turi kitokį pranašumą: mes gyvename – o taip – galimybių laikais ir parodydami šiek tiek sveiko įžūlumo, būdami drąsūs ir pasitikintys savimi, nebijodami darbo galime įsiveržti ne pro vienas duris į įvairias auditorijas ir pulti matuotis įvairias karjeras. Nuo neapsakomų variantų gausos kartais iš susijaudinimo virpa širdis, kartais mums pakerta pakinklius. Mus moko nebijoti keisti dalykų gyvenime. Ir mes nebijome, bet dažnai sutrinkame. Bent jau turiu tokią nuojautą. Aš pakalbu su savo amžininkais ir man atrodo, kad mes dažnai esame truputį sutrikę.

Kartais, kai sėdu prie darbinio kompiuterio, stovinčio visiškai netoli nuo mano lovos, paspaudžiu įjungimo mygtuką ir įvedu savo trumpavardį, o tada ir slaptažodį į ekraną, kai sėdu ant savo per porą metų namie nuzulintos kėdutės laukdama, kol įsikraus sistemos, į kurias pasinersiu visai dienai, nesusilaikau kam nors nenusiuntusi ko nors panašaus į: „Na, tu neįsivaizduoji, kaip aš negaliu pakęsti šito darbo. Norėčiau daryti kažką prasmingo, o aš čia. Kiekviena diena tokia pati, tie patys mygtukai turi būti paspausti, tos pačios žinutės kolegoms parašytos.“ Ir turbūt nieko stebėtino, kad mano pašnekovai man paprastai pritaria. Ne visi, bet didelė dalis. Yra patenkintų žmonių, jie save atrado arba yra pakeliui į savęs atradimą.

Praėjusiais metais aplinkoje ypač pajutau tą didelį potroškį ir impulsą kažką keisti – vieni darbą metė staiga, neturėdami, kur eiti, kiti ėmė mokytis naujų dalykų, įkvėpti artimųjų ar sėkmės istorijų, treti delsė ir kūrė šaunias pramuštgalviškas idėjas, ketvirti spjovė į viską ir investavo į bitkoiną arba išvažiavo savanoriauti į Kolumbijos džiungles. Gal iš tiesų šiuolaikinės visuomenės įpiršta savęs atradimo, pašaukimo, gebėjimų realizavimo idėja neleidžia mums atsikvėpti.

Kažkurį vakarą, kamuojama intensyvių apmąstymų apie gyvenimą ir jo subtilybes, palikau telefoną kitame kambaryje, išjungiau kompiuterį ir pasidariusi kavos atsisėdau fotelyje penkiolikai nieko neveikimo minučių. Tų penkiolikos minučių, tiesą pasakius, gal ir neištvėriau. Pašokau su puspilniu puodeliu iš vietos sugėdinta vidinio balso, priekaištingai tariančio: „Tinginių karta!“