Išlaikytinių laimė
Daviausi iki išnaktų po savo senienų sankaupas ir svetimus gyvenimus. Kai ima trūkti normalaus, tikro gyvenimo, visa tai lyg susitikimai, pažintys, nauji įspūdžiai. Žodžiu, prieinamas dvasinis penas. Šūsnys ant stalų ir kėdžių tik didėja. Nuotraukos, atvirukai, dokumentai, brošiūros, šiaip popierėliai. Pavyzdžiui, 1941 metų rudenį valdžios išduotas leidimas laikyti ir naudoti radijo aparatą. Arba lengvatinis bilietukas užkopti vienam asmeniui į Gedimino kalną (pilis neminima). Perlenktas nugeltęs popieriaus lapelis – tai kvietimas moteriškei iš Jūžintų atvykti į teismo posėdį dėl alimentų išieškojimo. Ieškovas – vyras, sutuoktinis. Yra vardai ir pavardės, būtų galima pasidomėti, Jūžintus juk pažįstu. Kaip chrizantemos Jūžintuos… Kieno ta eilutė? Daugybę metų stengiuosi sužinoti, ir niekas nepasako. Gal prisisapnavo moksleiviui literatūriniame sapne? O štai visai mažas lakštelis, pažyma, turbūt iš maldaknygės, kad kažkas Marijampolėje atliko velykinę išpažintį. Yra numeris, nesuklastosi. Ir padvelkia jau nebe skystu slėpiniu, o giliausia paslaptimi. Ko gero, tokios kortelės buvo privalomos tik katalikiškose mokyklose. Lengviau atsidūstu. Paauglių nuodėmės lakoniškos, nebaisios. Kaip ir senolių. Bet vėl – kruvini karo metai. Iš kur tiek tvarkos ir teisės okupuotame krašte? Gal ir mums sinodinį kelią ir visas kitas bažnytines reformas pradėti nuo išpažinties lapelių?
Šitą grupinę nuotrauką pamilau iš pirmo žvilgsnio. Daug gražių, įdomių veidų, detalių. Kokybė puiki, matosi net smulkmenos. Nutriušusi pastato siena, drabužiai, atspindys ant lango stiklų. Čia prieškaris, ta pati Marijampolė, kaip pažymėta kitoje pusėje. Senelių prieglaudos išlaikytiniai. Užrašas naujas. Negi kas būtų tiek metų prisiminęs? O gal nuotrauka iš šeimos albumo ar klebonijos stalčių? Antai jie dviese, apsivilkę sutanas, sėdi oriai pirmoje eilėje, greta pasipuošusios ponios, turbūt kokia garbi mecenatė, prieglaudos geradarė.
Prieglaudos dabar vadinamos slaugos ar globos namais, pensionais, o patys seneliai – senjorais. Ir žodis išlaikytiniai jau nelabai tinka, nes žmonės ten dažniausiai išsilaiko patys. Dar ir personalą išlaiko. Prisimenu, kaip tas įstaigas liaudis buvo praminusi ubagynais, bagadelnėmis. Bijojo kaip ugnies ten atsidurti. Senelė, kai būdavo kas nors ne taip, apsiverkdavo ir sakydavo, kad vežtume ją į ubagyną. Tada apsiverkdavo visi ir pasiryždavo būti geručiai, neatiduoti senelės. Didžiosios prieglaudos turėdavo ir savo kapines. Strėvininkuose per Vėlines su mama ir seserimi sykį ieškojome mūsų šeimos pagalbininkės ir globotinės, nianytės, kapo. Lygios cementinių antkapių eilės, beveik nelankomos. Primena karių kapines. Man net vaidenasi, kad tada Strėvininkuose buvome suradę ir nežinomo tų namų gyventojo kapą.
Abu kunigai ne veltui pirmoje eilėje. Ten jie turi darbo, reikalingi kasdien. Į prieglaudas skiriami ir nuolatiniai kapelionai. Pažįstamas kunigas net direktoriavo tokioje įstaigoje. Kai nuvykdavau į svečius, vaišindavo patiekalais iš prieglaudos virtuvės. Net jo šuneliai būdavo sotūs. Čia lyg vienybės ir solidarumo ženklas, komunija.
Seselė vienuolė taip pat pirmoje eilėje. Ir jai ši vieta – pagal prigimtį ir pašaukimą. Kadangi fotografuota Marijampolėje, spėju, jog tai Mergelės Marijos vargdienių seserų vienuolijos narė. Vėliau jų juodus apdarus pašviesino, supaprastino. Palaimintojo Jurgio Matulaičio įsteigta kongregacija. Ji Marijampolėje iki šiol. Tebesirūpina senelių namais. Po jų pastoge iškeliavo amžinybėn kunigas Vaclovas Aliulis. Prašė mirdamas, kad vieni kitiems atleistume. Viena iš seserų liudijo tai girdėjusi.
Kiekvieną veidą nuotraukoje galėtum tyrinėti ir aprašyti. Reta ir nuostabi portretų galerija. Aišku, kaip ir bažnyčioje, dominuoja baltos skarelės. Vyrų tik keli, susimetę kamputyje. Našlės, davatkėlės, anos pilkosios dėdienės, išgarsintos mūsų klasiko. Esu jau minėjęs amerikietę Bažnyčios istorikę, kuri čia, Lietuvoje, įtikinėjo, kad visus mūsų atgimimus ir revoliucijas įvykdę ne bebaimiai disidentai ar Sąjūdis, o babuškos, babuškos. Ji dėdavo kirtį savaip, antrame skiemenyje. Tikriausiai jos teisybė. Kartu su kirčiavimu.
Berašant išaušo Grabnyčių diena, todėl ieškau tarp baltų skarelių tos, kuri būtų man panaši į Evangelijoje aprašytą pranašę Oną, susenusią Jeruzalės našlę, tikrą davatką, pasitikusią prie Šventyklos kūdikėlį Jėzų, kai gimdytojai atnešė jį paaukoti Dievui. Gal tai ta močiutė pirmoje eilėje, ramiu, protingu žvilgsniu, laikanti riestą piligrimo lazdą? Bet antai yra ir kita, dar šventesnė, su vyskupo kryžiumi, nuolankiai lyg Mergelė Marija sudėjusi rankas ant krūtinės. Bet juo labiau tyrinėju prieglaudos išlaikytinių veidus, juo labiau visos jos atrodo tinkamos pozuoti Grabnyčių scenoje. Duok kuriai nori į glėbį mažąjį pasaulio gelbėtoją. Paskui, kai užaugs, toje pačioje Jeruzalėje jis įdėmiai stebės našlę, paaukojusią savo paskutinį skatiką, ir sakys, kad ji šventesnė už visus Šventykloje. Ir jis pats, ruošdamasis gelbėti žmoniją, norės būti kaip ji.
Žinoma, paslaptingiausias personažas nuotraukoje – ta maža mergytė priekyje, prisėdusi tiesiai ant žemės, prie vienuolės kojų. Kažkas ją padabino karoliais, į rankas įdavė žaisliuką, gražiai sušukavo. Ką ji čia veikia? Tik iš smalsumo, kad būtų nufotografuota, ar pati yra dalis visos kompanijos? Vienui viena prieš senatvę, ligas, proto aptemimą, sėlinančią mirtį. Vėl dvelkteli atpirkimo tema. Gal su anuo nematomu vaikeliu iš Šventyklos jiedviem liepta dėtis sau kitų silpnumo ir vienatvės kryžių?
Nežinia kodėl, bet nelaimės jausmo, apmaudo ar nevilties nėra šiame paveiksle. Rodos, visi čia susirinkę į didelę šventę. Kiekviena panaši įstaiga, net jei išpuošta ir iškvėpinta, būna graudi, slogi, beviltiška. Nekeltum kojos, jeigu ne kiti dalykai. Kas turi įvykti, susidėlioti visose mūsų negandose, kad dingtų baimė ir beprotybė?
Nėra ko paklausti iš nuotraukoje susibūrusių žmonių. Marijampolė toli, žiema, keliai užpustyti. Nuo vienuolyno stogo antai nutįsę varvekliai. Kas vaikystėje nėra jų laižęs lyg skaniausio saldainio! Tada dar nebūni girdėjęs apie slaptą Viešpaties Jėzaus saldumą, ir tau gana to, apie ką svajoji.
