Įsitikinimas

 

– Tu visai šyza!  – juokais tarstelėjo Elena, klausydama mano galvoje aidinčių replikų.

Vakar, užvakar ir dar kelias dienas prieš tai blaškiausi tarp pasaulio, kuriame dėviu aukštakulnius, atlasines liemenėles, einu į pasimatymus ir koncertus, juokiuosi ir flirtuoju, ir to, kur kažkas kovoja, kažkas muša, kažkas šąla, kažkas iš to šaiposi. Viduje programinė klaida kiša nosį  – nors išjungiu kurią dalį, kai pasidaro nejauku, tyloje neilgai išbūnu.

Draugei, švelniais delnais apglėbusiai puodelį, visaip aiškinu, kad net šiltos arbatos ne kiekvienas gali gauti. Mano vaikiškai naivus troškimas gelbėti pasaulį skleidžiasi, trykšta ašaromis, griauna nusistovėjusį buvimą  – visu kūnu jaučiu kažkur miške nuo pasieniečių ir jų šunų bebėgant pamestą vaiką, tirtantį ir svajojantį apie motinos pieną bei iliuzijai nepaaukotus namus.

Siurreali situacija  – švenčiu gyvenimo permainas, skambinu taurėmis už savo nepriklausomybę. Dar vakar rinkausi parduotuvėje krištolo taures. Bet jos vargiai išreiškia viso mėnesio pompastiką  – sniegas, ledas žavi tyrumu, skambumu gurgždėdamas po kojomis, aidėdamas vandenyse. Už šio grožio gėdingai užkulisiuose slepiasi trapūs gyvenimai: keliasdešimt kilometrų nuo manęs pirštinėti kariai, pasieniečiai, šauliai ridena koncertiną, kitapus ją karpo; nusipirkę laisvės iliuziją, jie karčiai moka pasekmėmis  – naivūs, drąsūs, beviltiški yra pasmerkiami. Kaktomuša trenkiasi į mane mintys  – ieškodama darnos, noriu apibrėžti save, juos, prisiimamą poziciją. Padėti? Bet kaip. Likti nuošaly  – tada aš esu tik dar viena pritariančioji. Nežinoti  – bet jau nepajėgiu. Likti abejingai  – trumpas kvailės kelias. Ir kaip automobilio šviesų apakinta inertiškai per gatvę šokanti stirna bėgu tarp darbų, minčių, miesto šurmulio, juk sustoti nemadinga.

Gyvenu tobulą iliuziją  – šventadienį kepu instagraminius blynus įsivaizduojamai šeimai. Viskas gražu. Ir tik akimirką suvirpu. Jie ne Italijoje ar Turkijoje, o Lietuvos pasienyje. Jie veria trobų duris, eina į kaimo parduotuves, slepiasi miškuose. Daugelis  – civilizuotai kalbant  – jų nekenčia ir mielai išsiųstų ten, iš kur atėjo. Dalis kalba apie būtinybę suteikti pagalbą, žmoniškumo krizę ir moralinę atsakomybę. Antraštėms iššokus glumina idėja, kad net nesant išskirtinės emigracijos ir migracijos vietos jau nepavyksta likti nepaliestiems už globalaus kaimo nutolusiame vienkiemyje.

 

●

 

– Tikėk spauda!  – užriko taip grėsmingai ir sykiu pašaipiai, kad susigūžiau ne tik aš, bet ir visi viduje besislepiantys veidrodyje regėti atspindžiai.

Per pastaruosius mėnesius peržiūrėjau daugybę vaizdo įrašų, kuriuose matyti, kaip elgiasi kareiviai abipus sienos, kaip traukia neaiškiom kryptim pabėgėliai, kaip jie veržiasi ir svaido akmenis, kaip girtas, vos besiorientuojantis karys broliškai siūlo cigaretę, kaip alkani vaikai pastatomi į priekį tarsi skydai, kaip bevalės moterys seka iš paskos savo vyrams. Ir tos nuotraukos su bežode malda duonos! Regėtieji būtinai alkani, purvini  – kenčiantys.

Vis sakoma: tie geri, o tie  – pabaisos; mes ginamės, o slibinas Bulbašenka spjaudosi ugnim. Tik linijinis, vienos dimensijos naratyvas visai neatspindi sudėtinės tiesos. Faktus apgobusi tyla  – gera tik patarlėse. Sterilus vienpusiškumas gąsdina  – pasigendu polifonijos, kuri atlieptų mano, o ne į skirtingas puses taikančio ir nusidainuojančio dueto nerimą.

Vis išgirstu ir nudailintų legendų. Su arkliu besimylintys pabėgėliai  – nebūtinai melas, bet ir ne ypatinga tiesa. Greit galiu sugalvoti ir panašią apie mūsiškių elgesį. Mano močiutė vaikystėje pasakojo, kaip vyrai vaikštinėjo po kaimą ir uostė ką tik išskalbtas ir išdžiaustytas moterų kelnaites, kaip pasigirsdavo gandų apie vyrų bandymą pasitenkinti karvėmis. Bet štai kai tas mėšlinas, prastadievis pabėgėlis su tuo siejamas, juk lengviau. Nemėgstant skirtybių malonu įsivaizduoti, kaip jie šika į termosus, prievartauja visas iš eilės moteris, sprogdina krikščionis. Jie gi neverti pagalbos, čia ne mano silpnumas ir bejėgystė.

Sudiegia viduj, nes beatodairiškai norisi nuplauti skausmą bent nuo vaikų. Primirštu, kad sąlygos gyventi nėra lygios. Ypač opiai suskamba sadomazochistiniais diržais veržiančios sąvokos žmogaus teisės, įstatymų lygybė, teisingumas. Dideli sprendimai atima norą individui keisti gyvenimą, prisiimti atsakomybę net už minimalią galią ar pasyvumą. Aš tik mažas sraigtelis  – atliepiama. Bet ir kariai, politikai, gydytojai, gaisrininkai, policininkai, narkomanai yra maži sraigteliai, deja, kartais nebepajėgiantys suktis ir atlaikyti Dievo primatuoto krūvio.

Lyg apkiautusi bandau pasprukti nuo nežinojimo, ieškau tiesos, vedančios prie istorijos gelmės. Pavargusi, pasimetusi ir praradusi balsą galiausiai prisimenu  – tas pats karys gali žvelgti su užuojauta ir padėti, sykiu jis gali trenkti, parklupdyti, nes turi tam galios. Kalėjimo kultūros nesulaiko sienos  – galia saldžiai slysta gomuriu, iki aplinkiniai lenkiasi prieš tironus ir tironiukus.

 

●

 

Gyvenu sraigtelių valstybėje. Po penktos sėdėdama troleibuse žiūriu į besikeičiančius vaizdus už lango ir palaimingai atsidūstu. Tik vėliau man darosi gaila to, kas dedasi sielų paribiuose. Vyksta ne tiek prekyba žmonėmis, o žmoniškumu. Po aštuonis tūkstančius dolerių mokantys pabėgėliai teigia, kad juos įtikino. Pakėlusi rankas jau ir aš šaukiu: kas jus įtikino? Kaip taip naiviai tikėti? Jau pusmetį pasienyje besiblaškantys žmonės jų galvose neegzistuoja. Žiema neegzistuoja. Šalčio, alkio, skausmo  – nėra. Viltis? Kokia? Dėl ko?

Nunarinu galvą, nes tokia viltinga ir beviltiška esu ir pati  – tikiu, kad galiu pakeisti ir pati pasikeisti, pakelti ir pati pakilti. Tai gal manęs niekas vaikystėje nekėlė? Kokios vidinės traumos ir tuštumos veriasi, kad taip karštligiškai lipu į medžius kelti įstrigusių kačių ir tarp tvorų įstrigusių jų. Nė neklausiu, ar reikia pagalbos, aklai puolu, aiškindama, kad jie nesupranta, ko jiems reikia. Padėsiu, išgelbėsiu  – padėkit man! Išgelbėkit mane, iškelkit mane iš iliuzijos medžio.

Realybė sugrįžta, troleibusas pajuda, dar kelios stotelės iki nykių namų. Aplink girliandomis apkabinėtas maskaradas  – visiems gaila, bet gailesčiu gyvas nebūsi. Skaudina besiręžianti būtinybė. Nebėra išeities: vieni turi eiti per sieną, kiti  – vyti, treti  – neįleisti. Individuali laisvė rinktis ir individuali atsakomybė nyksta prasidėjus obsesyviai svajonei apie Europą  – viskas baigiasi kompulsyvia katastrofa pasieny.

Laukiu, kol galėsiu nusimesti suprakaituotus drabužius, nusivalyti ryte dailiai užteptus makiažo sluoksnius. Ir pasienyje kažkas nuolat laukia. Veiksmo! Tik viskas vyksta be dramų, tyloje  – pareigūnai perkerpa vielas, įduoda žirkles… Atveža ir veja. Atstumia.

Kariuomenė turi įgaliojimus naudoti smurtą. Nenoriu pasakyti, kad ta teisė turėtų būti atimta. Anaiptol. Bet galiai reikia proto. Tą sakau, puikiai suvokdama, kad mane gali nuskriausti, sumušti kone kiekvienas vyras  – turiu omenyje svorio persvarą: vargiai atrasčiau gležnesnį už save, kad pajėgčiau jį nugalėti.

Pamiršusi naivumą besivartydama lovoje paprašiau mylimojo išmokyti apsiginti. Jis švelniai, veik tėviškai nusijuokė: pabandyk. Nors aiškiai žinojo, kad neturiu šansų. Nei apsiginti, nei pulti. Teoriškai jis man suteikė žinojimą, kurio praktiškai pritaikyti niekada nepavyks. Bet paklusti taip pat niekad neketinau. Juolab kad ne kiekvienas sutiktas vyras ima mane talžyti. Aksioma nemušti moterų giliai visų sąmonėje. O kaip dėl pabėgėlių? Gąsdinančiai normalus Eichmannas kiekvieno viduje sukirba vos pamačius jį  – nesunku dalyvauti darant bloga, ne tik kai pedantiškai vykdai pareigą. Lukašenka ir kiti didieji, kaip iš proto išėjęs Philipas Zimbardo, vykdo Stanfordo kalėjimo eksperimentą. Zimbardo sustabdė, o šitie stebi, kas vyks toliau. Žudyti iš džiaugsmo, trenkti dėl to, kad gali, ne dėl to, kad reikia. Ręžiasi į mane tie smūgiai. Juos sustiprina kimus balsas:

– Gal tau plaukus padegti, gražuole?

Apsidairau, nunarinu galvą. Nes tik tiek ir galiu.

Troleibuse priliuobęs diedas rodo meilę. Tai monstras, už kurio kaukės tūno klounas. Nuvaliusi grimą išsigąstu  – ten nieko nėra. Lengvas pagyrūniškumas ir galia siekiant sukurti maniakiškumo įspūdį man primena nevykusį bandymą apeiti bejėgystę, nepritapimą prie visuomenės. Jo propaguojama kultūra mušti iš meilės mažai kuo skiriasi nuo tos, kuri kelia siaubą pasienyje: noriu, kad ir kitam skaudėtų kaip man. Bet kaip to pasiekti? Skausmas nedalus, nesklaidus. Iš bejėgystės imamasi neproporcingos bausmės  – už vieną blogą dešimt kenčia šaldami. Taip bliūkšta iliuzija, kad galima išmokyti žmoniškumo.

Iš viso kategorijos šiandien netenka prasmės. Kaip miško gūdumoj gęstantis laužas prisotina mišką degėsių kvapo, taip vidun smelkiasi mintis, kad praeities negalima vertinti iš savo laiko moralės perspektyvos. Jaučiu, kad dabarties net pagal dabartį nesugebu vertinti. Skaičiuojami, matuojami progresai ir pokyčiai, bet juose tik bandymas numerėliais pridengti nerimą.

Skaičiuojami sustabdyti žmonės  – iliuzija. Tie patys asmenys sieną bando kirsti dešimtimis kartų. Išvalymas ir išvarymas, atstūmimo ir apgręžimo politika ima žavėti žodžių žaismu, nes idėja lieka nepakitusi. Ar tik ne patys likome apgręžti nuo skausmo, su kartėliu dėl trąšų ir pelnų? Kalba apie tai, kad nukentės verslas, nematant nukenčiančio kito, atrodo mažų mažiausiai nejautri. Žiaurumo kultūra subtiliai tykina prie moralės žadintuvo. Tebekamuoja klausimai: ar nusikaltimas yra skriauda tik jį patiriančiajam ar apskritai visai žmonijai? Kiek tąsi atsakomybė? Kieno rankose iš tiesų pasieniečio šuns pavadis?

 

●

 

– Aš turiu savo nuomonę,  – teškia į veidą su seilėm sumišusią klišę.

Suprasti leidžiama paprastai  – visi jie brangiai kainuojantys niekšai. Tik kuo mažiau žinoma, tuo didesnės nuomonės. Reikia, noriu, galiu padėti  – skirtingi dalykai, kurie perlipa žodžio rėmus ir skatina veikti.

Žvelgiu ne tik į savo silpnybę padėti, bet ir suvešėjusį Nagasakio sindromą  – po Hirosimos Nagasakis susprogdintas vien dėl to, kad galios rankos turėjo antrą atominę bombą. Tad kylantis žiaurumas yra puikus pažinimo įrankis. Ir net jei sunkiai įsivaizduojamos to, ką darome, pasekmės, galima numanyti, koks neapibrėžtumas apima mąstant apie tai, ko nedarome. Dionisiškasis šėlsmas nustoja teigti gyvenimą ir pasiduoda vitališkam svaiguliui. Taurės skimbčioja muzikai pildant sales, blyksint ekranams. Kol vieniems gyvenimas teka, kitiems jis stoja kaustančiu ledu.

Dairausi ir dairausi. Gyvenu, kur grožis netenka prasmės. Fizinio ir kultūrinio artumo troškimas susipina su atstumo poreikiu. Nuolatinė tapsmo ir kismo būsena mane alina. Ribos tarp manęs ir kito neryškios, trapios ir apskritai fiktyvios. Svetimkūniškumas palaužė mano dvasią.

Klausimas, kas yra kitas, trenkiasi kaktomuša  – kitas esu aš, nes mano gyvenimas jau nepriklauso man. Saugau savastį, civilį ir civilizuotą pasaulį, kol apsidairiusi suvokiu: nesureguliuojama silpnumo metamorfozė ištirpdė skirtį. Styrančiu kūnu lieku vien su mintim apie savo opus magnum  – išgelbėti vieną žmogų: jei ne kitą, tai save.

 

●

 

– Ar viskas gerai?  – paklausė iki šiol negirdėtas balsas.

Dairausi, bet per minčių miglą neįžiūriu, kas man gyvai nuo kultūrinio kūno lupa odą. Neatskiriu rankų nuo balso.

Aš pakeliui namo. Virš manęs apsnigtos medžių šakos, kąsniais susispietęs sniegas. Drebulys suka ratus kūnu. Pasaulis svetimėja, todėl klystu be galimybės išeiti ir pasislėpti. Šerkšnas maskuoja mane, ledo rožės ant blakstienių nekelia pasigėrėjimo  – viskas, išskyrus skausmą, išsivadėjo.

– Nežinau,  – suglumusi tesušnibždu.