Erik Varden: „Niekada neleiskite sau susižavėti blogiu“

 

Dabartinis Trondheimo vyskupas, trapistų ordino vienuolis Erikas Vardenas (g. 1974 Sarpsborge) yra vienas originaliausių ir patraukliausių nūdienos mąstytojų. Turėdamas puikų akademinį ir kultūrinį išsilavinimą, Vardenas savo knygose žvelgia į didžiuosius žmonijos klausimus iš perspektyvos, tvirtai suaustos su istoriniais ir dvasiniais žmogaus saitais. Naujausia jo knyga The Shattering of Loneliness („Vienatvės sudaužymas“) yra neprilygstamas šio užmojo pavyzdys. Ilgame pokalbyje su žurnalistu Danieliu Capó ispanų internetiniam dienraščiui „The Objective“ norvegų vienuolis ir knygų autorius kelia klausimus apie mūsų moralinės ir kultūrinės krizės priežastis, samprotauja apie nihilizmą ir žmogiškas aistras, prisipažįsta, kad ilgisi amžinybės, ir pasakoja apie savo tikėjimą.

 

 

– Jūsų biografija yra istorija atsivertimo, gimusio iš sąlyčio su kančia – vaikystėje jums teko sutikti žmogų, kuris buvo kankinamas per Antrąjį pasaulinį karą, – ir su grožiu – Mahlerio „Prisikėlimo“ simfonija, kurią išgirdote paauglystėje. Kodėl etika ir menas atvedė jus prie krikščionybės? Turiu omenyje, kaip skaudžiai veriantis aukos klausimas ir slėpininga grožio raiška atranda sąskambių su tikėjimu, užgimusiu prieš du tūkstančius metų?

– Būčiau linkęs sakyti, kad ne tiek etika ir menas atvedė mane prie krikščionybės, bet krikščioniškas skelbimas atėjo iki manęs per meną. Nevalia pamiršti, kad Žodis tapo kūnu; o tai, kad Žodis tapo kūnu, yra principas, kuriuo remiasi visų dalykų egzistavimas. Viskas potencialiai liudija Žodį. Mums pasakyta, kad per Sekmines visi Jeruzalėje girdėjo Kristaus prisikėlimo gerąją naujieną, skelbiamą jų kalba. Aš suprantu, jog tai reiškia ne tik kad Dvasia gali komunikuoti be galo įvairiomis kalbomis, bet ir kad ji kalba skirtingų jausmų kalbomis. Ji stengiasi pasiekti kiekvieną iš mūsų ten, kur mus galima pasiekti. O mano atveju muzikos kalba pirmoji atvėrė mano protą ir širdį skelbimo tikrovei, kuri iki tol niekada manęs neužkabino, kai girdėjau ją suformuluotą vien kalbos būdu.

– Jūsų knyga „Vienatvės sudaužymas“ turi paantraštę „Apie krikščionišką atmintį“. Prieš pradedant apie ją kalbėti, norėčiau paklausti apie jūsų atmintį, pasitelkdamas garsiąją T. S. Elioto eilutę: „Mano pradžioje yra mano pabaiga.“ Kai panyrate į save, kokie yra ankstyviausi jūsų prisiminimai? Ir kaip, jūsų manymu, šie vaizdai, tarsi šnabždėdami, nušviečia likusį jūsų gyvenimą?

– Mano ankstyviausi prisiminimai yra ne įvykių, bet labiau santykių prisiminimai. Man pasisekė, kad gimiau šeimoje, kupinoje meilės, buvau apsuptas gerumo, kuris savaime gimdė ramybę. Sakyčiau, jog pirmas dalykas, kurį prisimenu, yra toji ramybė.

– Jums yra svarbi šnabždesio idėja. Taip pat ir bibline prasme. Ilgaamžė tradicija sako, kad tiesa apsireiškia tyloje arba tyliu, vos girdimu balsu. Ar atmintis ir vienatvė yra privilegijuotos sritys, kuriose galima atrasti tikrovę?

– Augdamas pažinojau tokią porą, abu dirbo veterinarais ir laikė škotų aviganį, protingiausią šunį pasaulyje. Jie visada jam pašnabždėdavo nurodymus. Prisimenu, kaip paklausiau, kodėl jie taip daro, ir jie man atsakė: šio šuns klausa yra išskirtinai aštri. Ji pagauna garsus, kurių mes negirdime. Visai nebūtina ant jo šūkauti – tai tik sukelia šuniui diskomfortą. Man tai padarė įspūdį! Manau, kad tas pats didele dalimi galioja ir kalbant apie žmones. Galime girdėti daugiau, negu mums atrodo, bet nelaviname to gebėjimo, nes toliau rėkiame vieni ant kitų ir ant savęs. Viešasis diskursas didele dalimi yra rėkimo varžybos, net ir Bažnyčioje, tiesa? Todėl tikiu klausymusi stengiantis išgirsti šnabždamus žodžius, tiek iš išorės, tiek iš vidaus, nes trokštu juos pastebėti, nesvarbu, ar esu vienas, ar draugijoje.

– Pirmasis jūsų knygos skyrius „Atmink, kad dulkė esi“ padeda suprasti mažų dalykų svarbą. Mes esame maži, nes žmogiškoji būklė labiau panaši į sūnaus, o ne į tėvo būklę. Esame maži, nes sukurti iš radikalaus trapumo. Esame maži, nes mūsų viltis peržengia griežtas kūno ribas. Ne veltui Pradžios knyga mums sako, kad pirmapradis molis, iš kurio Dievas nulipdė Adomą, buvo derlingas purvas, o ne dykvietė, kad esame pašaukti duoti vaisių, kad mūsų būtyje slypi „didesnių dalykų“ ilgesys. Paskui knygoje dar daug kartų minėsite šią ilgesio sampratą, kuri ne visai sutampa su troškimu. Norėčiau paklausti, kuo jie skiriasi. Kas yra mūsų ilgesio objektas? Ir kodėl jis toks svarbus?

– Pagrindinis mano teiginys, kurį stengiuosi pagrįsti ir etimologiškai, ir teologiškai, yra tas, kad ilgesys ir troškimas yra skirtingos patirtys. Troškimas įsišaknijęs manyje, aš esu jo subjektas. Kai sakau: „Trokštu taurės vyno“, taip yra dėl to, kad jaučiu troškulį, dėl to, kad kažkas manyje to geidžia. Kai sakau: „Ilgiuosi sugrįžimo į namus“, taip yra dėl to, kad tai, ką laikau namais, traukia mane, šaukia mane. Taigi, gramatiškai tariant, kiek esu troškimo subjektas, tiek esu ilgesio objektas. Ilgesys yra santykinė tikrovė. Žmogaus ilgesys daug atskleidžia apie jį patį; iš tiesų mūsų ilgesys atskleidžia mus sau patiems. Žmonėms, kurie jaučiasi įstrigę gyvenime, dažnai užduodu tokį klausimą: „Ko jūs ilgitės?“

– Ir ką jie atsako?

– Gana dažnai jie nežino, ką atsakyti, bet konstatuoja, kad ilgesys yra jų viduje; tada gali prasidėti dvasių skyrimo procesas. Manau, kad dėl žmogiško nusivylimo, netgi sielvarto dažnai būna kaltas sustabdytas, nepripažintas ilgesys. Mūsų viduje gyvena amžinas siekis. Jis tiesiog nesitenkins tuo, ką gali pasiūlyti laikas ir erdvė.

– Ilgesys šaukiasi meilės, o meilė užvis labiausiai kyla iš asmeninio susitikimo. Tai nėra nei idėja, nei sistema, nei cheminės ar hormoninės reakcijos, bet tiesa, kuri mus ištinka ir ištraukia iš vienatvės. Kaip tik tame skyriuje, kurį skiriate Loto žmonai ir kuriame kalbate apie Anos Achmatovos poeziją, pabrėžiate, kad, prieš pavirsdami fosilijomis ir pražudydami gyvenimą, visi mes galime būti paskutinę minutę išgelbėti meilės. Išgelbėti meilės: kodėl niekas negali pats išsigelbėti? Kodėl mums reikalingas meilės tarpininkavimas, kad neįpultume į nihilizmą?

– Atminkime, kad meilė nėra nei intelektinė abstrakcija, nei sentimentalus jausmas. Tam tikra prasme meilė net nebūtinai yra patyrimas. Meilė yra tarpusavio santykių išraiška, santykių, kurie gali pasireikšti ir skausmingais būdais, tarkim, jei mylimojo nėra arba kai suvokiame, jog sukompromitavome arba išdavėme meilę. Būti „išgelbėtam meilės“ nereiškia būti tarsi nematomu oro balionu iškeltam iš vargo. Tai reiškia suvokti, kad mano gyvenimas nėra abejingas, kad aš turiu dėl ko gyventi, kad yra prasmės gyventi toliau. Čia mes prisiliečiame prie Loto žmonos tragedijos, kurios esmę puikiai pagavo Achmatova: staiga visas jos gyvenimas tarsi atsidūrė už jos, užklotas pelenais. Iš jo tarsi nieko nebeliko – ir jei tai nėra nihilizmas, tada aš nežinau, kas tai yra. Būti išgelbėtai meilės jai reikštų visame šiame apleistume išgirsti balsą, sakantį: „Gyvenk! Tavęs trūksta, tu esi reikalinga!“ Deja, ji neišgirdo šio balso, todėl atsisakė žvelgti į priekį, ir žvilgsnis atgal ją paralyžiavo.

– Atmintis savo ruožtu apeliuoja į tradiciją ir kartu į jos atnaujinimą: tiesą sakant, Mnemosinė yra visų mūzų motina. Kaip jūs suprantate kūrybišką įtampą tarp sena ir nauja tokiais laikais kaip mūsų, kurie naujovės stabmeldystę pavertė kone pagrindiniu principu?

– Jūs teisingai vadinate šią įtampą „kūrybiška“. Gyvenimas tokioje įtampoje suponuoja dėkingumo jausmą už tas savybes, kurios, sakyčiau, mūsų gyvenamame pasaulyje yra naikinamos, pasaulyje, kurį padėjome pastatyti. Todėl turime jas kultivuoti, praktikuoti, būti kaip tas Evangelijos šeimininkas, kuris mokėjo iškelti iš savo lobyno „naujų ir senų daiktų“.

– Jūsų knygoje „Vienatvės sudaužymas“ yra tokia mintis, kad „užmarštis yra būdinga nakčiai“. Tuo pat metu tamsa yra neišvengiama, ir tam tikru momentu susiduriame su dviguba nakties ir užmaršties dykuma. Šiaip ar taip, norėčiau, kad pakalbėtumėte apie ypatingą šios užmaršties pavidalą, kuris man atrodo labai būdingas nūdienos kultūrinėms madoms: šiandien prarandame gerų dalykų atminimą. Siekiant sukurti naują pasaulį, aukų atminimas kartais yra suintensyvinamas, paliekant nuošaly gėrio sėklas, kurios buvo pasėtos per šimtmečius. Kodėl taip yra? Kodėl mes taip dažnai nesugebame atpažinti ir gėrio, kuris jau buvo padarytas? Ar nemanote, kad atmintis, nesugebanti atleisti – arba jausti dėkingumo, – suponuoja pavojingą užmaršties pavidalą?

– Tikrai taip manau ir pasakysiu dar stipriau: tokią užmarštį vadinčiau savižudiška, nes ji atkerta mane nuo gyvybės šaltinio, įtraukdama į mirties verpetą. Vienu gyvenimo momentu, turbūt neseniai pradėjęs trečią dešimtį, jaučiau, kaip man neduoda ramybės absoliutus pasaulio blogio mastas, nekaltųjų kančios, tamsa, kurią atpažinau ir savo širdyje. Vieną dieną visa tai liejau savo bičiuliui, išmintingam vienuoliui. Jis su pasigėrėtina kantrybe manęs klausėsi, o kai nutilau, norėdamas atgauti kvapą, labai ramiai įsiterpė, sakydamas: „Niekada neleiskite sau susižavėti blogiu.“ Pajutau, lyg didžiulė našta būtų nukritusi man nuo pečių, nuo širdies. Supratau, kad jau buvau pasidavęs blogio kerams, bet buvau laisvas jų atsikratyti. Jei tik mes suvoktume, kokią laisvę turime rinktis, kaip žiūrėti į pasaulį. Jei tik suvoktume, kad nesame tam tikros pasaulėžiūros ar mąstysenos belaisviai nei savo praeities belaisviai, kad ir kokia traumuojanti ar sudėtinga ji būtų buvusi. Kultivuoti gėrio atminimą yra esminės pratybos, savotiška askezė. Be abejo, intymiai susijusi su gebėjimu dėkoti, apie kurį anksčiau kalbėjome.

– Šalia atminties ir ilgesio dar viena svarbi jūsų knygos tema yra vienatvė. Štai vis minime ją ir šio pokalbio metu. Norėčiau susieti vienatvės sąvoką su mūsų dienomis. Kaip manote, ar dėl mus visus kankinančios pandemijos bendroje sąmonėje įvyko kokių nors pokyčių? Kaip COVID-19 paveikė vienatvę ir jos dialektinę priešingybę – dalinimąsi ir bendruomenę?

– Neskubėčiau daryti toli siekiančių išvadų. Žinoma, per pastaruosius pusantrų metų sočiai prisiklausėme retorikos apie bendruomenės svarbą, ir kartais ta retorika buvo labai tauri: juk retorika nebūtinai blogas dalykas! Įvairiausi balsai suskato kalbėti apie naująją visuomenę, netgi naująją žmoniją, tarsi COVID krizė ženklintų epochų lūžį. O kaip dabar? Mano gimtojoje Norvegijoje visi apribojimai prieš dvi savaites [pokalbis internete paskelbtas 2021 m. lapkričio 13 d. – vert. past.] buvo atšaukti, žinoma, visų džiaugsmui ir palengvėjimui. Mes, galima sakyti, grįžome į vėžes. Bet ar mes pasikeitėme? Man dabar susidaro įspūdis, kad visuomenė yra susimokiusi praktikuoti tyčinę užmarštį. Elgtis taip, tarsi kovido nė nebuvo, tarsi mes, kaip Miegančioji Gražuolė, ėmėme ir pabudome iš neįprastai ilgo snaudulio, ir dabar galime kaip reikiant atsigriebti prekybos centre. Galbūt tai tik pirmoji reakcija. Galbūt ateis laikas ir gilesniam apmąstymui? Tačiau aš laikausi gan skeptiškos nuomonės apie žmonijos gebėjimą mokytis iš patirties. Aleksandras Solženicynas vienoje radijo laidoje kalbėjo: „Kažkada tikėjau, kad gyvenimo patirtis gali būti perduodama vienos tautos kitai, vieno asmens kitam, bet dabar imu tuo abejoti. Galbūt kiekvienam yra lemta viską išgyventi pačiam, kad suprastų.“ Šiuo požiūriu kiekvienam mūsų asmeniškai yra skirtas šis svarbus klausimas: ar trokštu mokytis iš kančių, kurias patyrė kiti, kad ir mane sužeistų jų skausmas ir kad tokiu būdu galbūt įgyčiau išminties? Ar išminties perspektyva manęs anaiptol neuždega?

– Norėčiau, kad šiek tiek išryškintumėte mintį, kurią išsakėte klausimu: „Ar trokštu mokytis iš kančių, kurias patyrė kiti?“ Antai tapatybe grįstos kultūros, regis, visus akcentus perkelia į socialinį jų skausmo, jų tragiškos istorijos pripažinimą, tarsi nenorėdamos išgirsti kitų skausmo. Kaip manote, ar ši ideologinė įtampa, kuri, mano manymu, veda į aukos patirties atomizaciją, duoda vaisių dabar arba duos kada nors ateityje? Ar galima įgyti išminties, nuolatos gvildenant savąjį skausmą?

– Prieš keletą menų mano bičiuliui, geram ir mokytam vienuoliui, buvo atlikta sudėtinga kelio operacija. Jis man prisipažino, kad labai laukia reabilitacijos laikotarpio. Jis perskaitysiąs iš naujo Evagrijaus Pontiečio veikalus ir dar kažin ką, žodžiu, užsiimsiąs įvairiausiais naudingais dalykais. Kai po kelių mėnesių susitikome, paklausiau, kaip jam sekėsi vykdyti asmeninio tobulėjimo programą. Jis atsakė: „Visiškas šnipštas. Man taip skaudėjo, kad negalėjau galvoti apie nieką kitą, išskyrus tą savo kelį.“ Skausmas veikia kaip imperatyvas. Jis reikalauja būti priimtas, reikalauja dėmesio, o idealiu atveju ir supratimo. Jis turi nutikti, jo neįmanoma apeiti, net jei kurį laiką jis ir veda į saviizoliaciją ar, kaip jūs sakote, atomizaciją. Tačiau tai tik pirmasis gijimo etapas. Nutinka esmingas dalykas, kai suvokiu, kad mano skausmas, būdamas mano, nėra išskirtinis skausmas, jei tai, ką patyriau, pažadina mano atjautą kitiems. Net pats baisiausias skausmas gali turėti prasmę, jei tampa keliu, vedančiu į bendrystę. Laiške žydams skaitome tokius žodžius: „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 8). Šiuose žodžiuose randame ir savo patirties paradigmą. Mano skausmas gali tapti išganymo šaltiniu kitiems. Žinoma, Kristuje. Tokiu būdu skausmas gali įgyti didžiulį orumą – jei, užuot įkalinęs, išlaisvina mane.

– Tuo pat metu visoje Europoje sugrįžtantis tapatybinis populizmas, kurį jau manėme visam laikui įveikę, sulaukia kaltinimų. Šie politiniai judėjimai remiasi dviem bazinėmis emocijomis: iš vienos pusės yra baimė, iš kitos – apmaudas, podraug su bendru vilties užtemimu. Kaip jūsų karta tvarkosi su baime ir apmaudu? Ir kur matote apčiuopiamų vilties ženklų?

– Nesu tikras, ar kuriai nors kartai apskritai pavyko gerai tvarkytis su baime ir apmaudu. Reikia atsispirti šioms aistroms (nes tai yra aistros), kol jos dar nespėjo įgauti pavidalo. Antanas Didysis taip sakydavo savo mokiniams: kai ateina mintis, prieš įsileisdami į sąmonę ir leisdami jai ten veikti, paklauskite, iš kur ateina ta mintis. Jei tai gera mintis, įkvėpta Dievas, kuris sukūrė šį pasaulį tobulai darnų, tada ją įleiskite; jei tai bloga mintis, įkvėpta chaoso ar net gėrio priešo (kurį Antanas lygino su dulkių kėlėju), uždrauskite jai įeiti. Norėdamas praktikuoti tokį dvasių skyrimą, privalau aiškiai permatyti silpnąsias vietas, kuriose susisuka lizdą nerimas. Jei mūsų pasaulį vis labiau vargina baimė ir apmaudas, manau, didele dalimi taip yra dėl to, kad tas pasaulis yra toks pažeidžiamas. Mes neturime drąsos tą pripažinti, tad ir toliau dėl visko plakame svetimšalius. Tačiau šalia viso to yra ir daug akivaizdaus gėrio: konkretūs artimo meilės ir susitaikinimo pavyzdžiai, žmonės, statantys ne sienas, o tiltus. Norėdamas pateikti konkretų pavyzdį, spontaniškai pagalvoju apie Danielio Barenboimo ir Edwardo Saido įkurtą Vakarų ir Rytų divano orkestrą, gimusį iš noro suburti nepermaldaujamai viena prieš kitą nusistačiusių tautų atstovus kitoje diskurso plotmėje – kur bendraujama muzikos kalba, – man ši istorija yra tarsi palyginimas apie paliepimą sukurti naują pasaulio tvarką.

– Mano paskutinis klausimas yra nukreiptas į du didžiuosius žodžius – „gėris“ ir „blogis“. Vokiečių filosofas Ernstas Jüngeris karo metų susirašinėjimuose su savo tautiečiu politikos teoretiku Carlu Schmittu įrodinėjo, kad modernybė kenčia ne tiek dėl gėrio subanalinimo, kiek dėl blogio išskydimo: kadangi nėra aiškaus blogio, randasi tam tikras moralinis rūkas, kuris galiausiai paliečia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą. Nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pasaulis smarkiai pasikeitė, bet norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie tai, koks vaidmuo tenka gėrio ir blogio idėjoms nūdienos problemose.

– Manau, kad daug kas priklauso, ar aš laikau gėrį ir blogį „idėjomis“, ar pripažįstu juos kaip esmes, turinčias pastovų pobūdį. Jums leidus, patikslinsiu savo žodžius. Krikščionybė netiki pirmapradžiu visatos konfliktu, tarsi gėris ir blogis sugyveno vienas greta kito. Tik gėris yra pirminis ir amžinas, tik gėris tvers amžinai. Blogis krypsta link nebūties ir niekio, link sunaikinimo visko, kas yra. Tikiu, kad mūsų laikais matome daugybę ženklų, liudijančių tokį polinkį į naikinimą. Labiausiai matomi ženklai yra išsekimas, nusiminimas, neviltis. O mūsų Viešpats atėjo paskelbti šios pamatinės žinios: „Aš esu Gyvenimas.“ Ar aš ilgiuosi gyvenimo? Ar trokštu matyti kitus gyvenančius, ar ryžtuosi įgalinti gyvenimą? Jei ne, tai kodėl? Labai daug kas priklauso nuo to „Kodėl?“.

 

theobjective.com

Vertė Rūta Tumėnaitė