[Eglė Velaniškytė:] Noriu kalbėti apie esamąjį laiką ir žmogų

 

Drįsčiau teigti, kad Eglė Velaniškytė – pati žinomiausia iš nežinomų tapytojų. Arba atvirkščiai – nežinoma žinoma dailininkė. Kažin ar Eglei būtų priimtinas toks apibūdinimas, tačiau šiuo atveju kalbu ir deklaruoju iš savosios patirties pozicijų. Esu iš tų, kurie su Velaniškytės kūryba pirmiausia susipažino ne parodų salėse ar jos studijoje, bet publikacijų pavidalu. „Kultūros baruose“, „Krantuose“, „Literatūroje ir mene“ bei kituose kultūros leidiniuose (gal net ne visuose iš paminėtų, tačiau atmintis sukelia tokių iliuzinių pokštų) dar praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje sušmėžavę atmosferiški, potėpiais alsuojantys tapybos darbai (tiesa, poligrafinės reprodukcijos ne visuomet būdavo geros) spinduliavo keistą ilgesingos paslapties – nežinomybės pojūtį. Eglės tapyba man atrodė keistai pažįstama ir neatpažįstama vienu metu. Turbūt panašiai vaikai žiūrėdavo į tėvą, sugrįžusį po kelis dešimtmečius trukusios Sibiro tremties. Baigusi tapybos studijas Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), nuo 1985 iki 2000 metų menininkė gyveno Sabalunkų vienkiemyje (netoli Salako, Zarasų rajone), dabar gyvena ir kuria Kaune.

Praeitų metų lapkričio mėnesį Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ Eglė Velaniškytė surengė per mažiau nei metus sukurtų paveikslų parodą pavadinimu „Puota maro metu“. Apie ją ir naują kūrybos etapą ir norisi paklausti menininkės.

Vidas Poškus

 

 

 

– Šios parodos pavadinimas džiaugsmingai tragiškas – „Puota maro metu“. Tartum ir galima nuspėti tokios formuluotės priežastis, tačiau vis dėlto norisi tiesmukai paklausti: kodėl?

– Todėl, kad toks yra gyvenimas, tokia žmogaus prigimtis. Getuose ir gulaguose, karo, bado, maro metu žmonės juokėsi, šoko ir dainavo. Nes mylėjo ir tuokėsi, gimdė ir krikštijo vaikus, laidojo mirusiuosius. Ir pats kasdieniškiausias laikas turi ir tragizmo, ir šventės elementų.

– Puotos (kaip ir maro) nuotaikų pačiuose naujausiuose Tavo darbuose tikrai yra labai daug. Įdomu stebėti parodos lankytojų reakcijas. Vieni sako, kad darbai slegia savo rimtumu ir drama, kitiems (pripažinsiu, kad mažumai) tai pasirodė kaip absoliutus hedonizmas. Pats palaikyčiau antrąją stovyklą (pavyzdžiui, kaip ir Šarūno Saukos tapyboje regėdamas daugiau ironijos ir net sardoniško juoko, o ne baugulio arba atvirkščiai – Vygantą Paukštę pripažindamas tragiškuoju tapytoju), tačiau norėčiau paklausti pačios: kas Tu – tragikė ar puotautoja?

– Pašėlusi puotautoja aš jau buvau: dainavau ir vaidinau, gėriau ir „išdykavau“, linksminausi ir tiek šokau, kad dabar vienos kojos kaip ir „neturiu“ – tik stovėti ar eiti – skauda. Nieko neišsižadu; gerai, kad buvo, labai gerai, kad baigėsi. Man šiandien pati gražiausia yra tapybos puota ir šiuo požiūriu esu nepasotinama. Paletė – vaišių stalas; iš tūbelės išspaustų dažų spalvoti kalneliai, jų ir skiediklio kvapas, garsas – kliurk kliurk, – kai teptuku maišau spalvas! Kartais ilgiuosi būtent šito. Balta drobė yra scena, kurioje tuoj vyks slėpiniai, puotos, dramos et cetera.

Tragikė? Nežinau. O Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“, „Hamletas“, „Karalius Lyras“ – tragedijos? Manau, tai yra labai taiklios žmogaus būties dramos, nors finale scenoje lieka nemaža krūva lavonų. „Romeo ir Džuljeta“ yra nuostabus himnas meilei. O ar kas įsivaizduoja šios dramos tęsinį: pražilusią Džuljetą ir praplikusį Romeo, planuojančius savo dukters vestuves? Mirtis šioje dramoje yra tik taškas sakinio gale ir neturi tragedijos dėmens, nes ši drama yra odė meilei, o ne mirčiai. Kai tapau figūrinius paveikslus, naudoju esamus mitus arba turiu savo galvoje pati sukurti tikrą dramą. Kadangi paveiksle galiu parodyti tos dramos tik vieną kadrą, labai svarbu, kad jis būtų taiklus, talpus ir adekvačiai įskaitomas. Čia yra sunkumas ir visas įdomumas.

– Man regis, kad kai kuriuos žiūrovus trikdo bibliniai motyvai ir scenos. Jos yra apverstos – vietoj sūnaus palaidūno regime dukrą palaidūnę, Izaoką Abraomo aukoje pakeičia mergaitė. Ko siekei tokiu reversu ar rokiruote?

– Atsakydama į šitą klausimą noriu atsiprašyti, mano kalba gali tapti gruboka, nes tai liečia tapybos technologijas. Biblijos siužetai yra universalios dramos su puikiai „sukaltais“ siužetais ir labai stipriais personažais – simboliais, nešančiais Žinią. Aš naudoju gerai žinomus, lengvai atpažįstamus siužetus. Beje, neretai siužetus „skaitau“ iš klasikinių paveikslų, iš Biblijos beraščiams. Norėtųsi imtis retesnių, mažiau žinomų siužetų, pirmiausia dėl galimybės juos apmąstyti per tapomą vaizdą. Bet kaip įveikti Šventraštį šiame sekuliariame ir velniškai skubančiame pasaulyje? Gal pasidėti po pagalve ir laukti stebuklo, kaip ir dovanos melstis kalbomis?

Kodėl keičiu vyrą į moterį Biblijos siužetuose? Jei atvirai, atsakymo į šį klausimą neturiu. Ši keitimo tradicija mano kūryboje yra intuityvi ir nenauja. Kažkada jaunystėje, romantinio maksimalizmo polėkyje esu nutapiusi Nukryžiuotąjį – moterį. Gerai nepamenu, bet gal tai buvo ir feminizmo, kaip savigynos nuo vyriškosios galios pasaulio, krislas. (Pastebėjote paradoksą: kad jis – vyras. O galia, jėga, stiprybė, valdžia, agresija, prievarta – vyriškoji.) Kai dabar galvoju apie nukryžiuotąją moterį, manau, kad čia esama trupučio tiesos. Dievo Sūnus pasiaukojo ant kryžiaus. Kalbant apie pasiaukojimą realiame gyvenime, manau, kad tai labiau sietina su moteriškuoju, o ne su vyriškuoju pradu. Viena vertus, ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu prie kryžiaus kalė lygiai vyrus, moteris ir netgi vaikus. Kita vertus, moterys aukojasi kasdien tyliai ir nepastebimai. Tokiame kontekste Kristaus pasiaukojimas ant kryžiaus tampa dar žmogiškesnis ir dieviškesnis – meilė ir išganymas visiems. Tokią lygybę priimu besąlygiškai. Šiandien moters ir vyro keitimai mano paveiksluose nėra susiję su feminizmu, kaip aš jį suprantu. Tikiuosi, kad nukryžiuotosios moters daugiau netapysiu. Viena vertus, tai yra labai tiesmukas ir deklaratyvus įvaizdis, kita vertus, amžius ir patirtis mane išmokė subtilumo ir kuklumo; klausti, o ne teigti.

Šios keitimų praktikos aplinkybės būtų kelios. Pirma – grįžkime į Shakespeare’o teatrą, kuriame vyrai vaidino ir moteris. (Beje, aš, lankydama dramos būrelį, vaidindavau berniukus ir lokius, nes buvau aukšta ir jau turėjau žemą balsą, nes tikri berniukai dramos būrelių mano priemiestyje nelankė.) Antra – prisiminkime vyrus, kurie dainuoja kontraltu, beje, dieviškai gražiai dainuoja, nors nėra kastratai. Trečia – moterys šiandien įrodė, kad gali dirbti visus vyriškus darbus, pradedant mokslu, politika, menu ir baigiant asfalto klojimu su kastuvu ir kibiru rankose. Moteris daug ką atrado, išsikovojo, įtvirtino. O ką tokioje situacijoje moteris, pasaulis ir žmonija in corpore prarado? Labai plati, skaudi ir kontroversiška tema. Man įsivaizduoti moterį didįjį inkvizitorių ar netgi sutikti tokią kasdieniame gyvenime yra visai realu. Ir ne dėl lyčių lygybės bumo. Dar manau, kad šie keitimai nėra susiję su moters puikybe būti „vyro vietoje“. Galbūt tai yra atgaila už viso pasaulio visas nuodėmes. Gal kažkas panašaus yra ir su Šarūno Saukos žmogumi jo paties veidu.

Grįžkime iš padebesių į konkrečių apmąstymų seką konstruojant paveikslą. Tarkim, Lozorius buvo vyras, kurį Kristus prikėlė iš mirusiųjų. Viena vertus, Kristus iš mirusiųjų prikėlė ir ne vieną moterį. Kita vertus, aš tik dabar rašydama supratau, kodėl nenorėjau tapyti Lozoriaus – vyro. Intuityviai šiuolaikiškiau buvo iš mirusiųjų prikelti moterį. „Bibliškiau“ buvo prikelti vyrą, nes Enošui gimė Kenanas, Kenanui gimė Mahalalelis, Mahalaleliui gimė Jeredas, Jeredui gimė Henochas, Henochui gimė Metušelachas, Metušelachui gimė Lamechas, Lamechui gimė Nojus (Pr 5, 9–29). Šitą teoriją sukūriau tik dabar rašydama. Kai tapau, mąstau visai kitokiomis – vaizdo kategorijomis. Turiu temą, mėgaujuosi tapyba ir dedu daug pastangų dorai sutvarkyti paveikslo plastiką. Čia yra ir kurioziškų problemų – kaip aprengti ar sušukuoti tapybinį personažą, kokį foną „užkišti“ už figūros. Taip pat paradoksalu, kad prie „smulkmenų“ kartais sugaišti keliolika kartų ilgiau nei prie paveikslo pagrindinio personažo figūros ar portreto. Taip yra, nes paveiksle svarbus kiekvienas kvadratinis milimetras, jis turi derėti prie visumos ir skambėti unisonu, nes tai yra paveikslo teksto raidė, skiemuo, žodis. Gerai sutvarkyta paveikslo plastika finale pateikia esminę paveikslo temos žinią, kurios kūrybinio akto pradžioje sąmonės lygmenyje nebuvo. Štai tokia kebeknė ir tapybos druska. Trumpa išvada: geri paveikslai greitai nesitapo, tad jiems perskaityti taip pat reikia laiko.

– Ar įsivaizduotum savo paveikslus bažnyčioje? Apskritai – koks yra tikėjimo ir tapybos santykis?

– Nė vienoje matytoje bažnyčioje neįsivaizduoju nė vieno savo paveikslo. Puikiai įsivaizduoju Kazės Zimblytės kūrybą didžiojoje Kauno Prisikėlimo bažnyčioje. Esu mačiusi bažnyčiose daug meno, kurio ten matyti nenorėčiau. Iš agresijos prieš tokį meną, ačiū Dievui, jau išaugau. Nesu turėjusi kokių nors svarstymų (kaip ir pasiūlymų) šia linkme. Manau, kad visų pirma reikėtų identifikuoti, kokia ir kur šiandien yra bažnyčia. Tai yra fundamentalūs klausimai. Mano protui jie yra per daug sudėtingi. Kai aš savo sūnaus klausdavau panašių dalykų, jis man atsakydavo: „Aš mažiukas, mano protas tik žirniukas.“

Kartais savęs klausiu: gal mano paveikslai yra biblija netikintiesiems? Nežinau. Savo paveikslus galiu įsivaizduoti tik savo rankomis statytoje bažnyčioje. Mačiau tokias bažnyčias-špokinyčias-koplyčias Armėnijos kalnuose. Sukrėtė ir pakerėjo. Ir tada sugalvojau tokią svajonę: Sabalunkų dvarelyje ant kalnelio pušynėlyje pasistatyti koplytėlę, o aplinkui – vienkiemio kapinaitės. Nes tada šventai tikėjau, kad savo Salako rojų paliksiu tik kojomis į priekį. Dabar regiu, kaip Dievulis tada garsiai juokėsi, ir prisimenu, kaip žiauriai verkė mano vaikai, kai grįžome į Kauną.

– O gyvenimiška patirtis? Kiek ji duoda kūrybai (ar atima)?

– Be gyvenimiškos patirties mes esame tik šalti, tušti cinkuoti kibirai. O sutikti moterį, nešiną tuščiu kibiru, yra blogas ženklas. Kai mano kibirai yra pilni, lieju ir tepu ant drobės. Kai jie ištuštėja, brendu į upę, einu prie versmės pasisemti.

– Šalia Šventojo Rašto personažų punktyriškai dar pasirodo keli protagonistai: kaukolės, muzikantai, didysis inkvizitorius. Kas sieja ir skiria šiuos tapybinius aktorius?

– Puikus terminas – „tapybiniai aktoriai“. Visus juos – teigiamus, neigiamus ir epizodinius – mano paveiksluose sieja tikrumo ir tiesos paieškos. Visi mano tapybiniai personažai vienu ar kitu požiūriu yra susiję su Biblija, nors žinau, kad į tiesą veda daug kelių.

– Man vieną didžiausių įspūdžių Tavo naujausiuose darbuose padarė apnuogintos, gulinčios, viršun (į dangų) sklendžiančios figūros. Regis, anksčiau toks motyvas nebuvo dažnas?

– Tai yra nauja tema, kuri, manau, siejasi su mano amžiumi – senatve. Jos, kaip ir mirties, nereikia bijoti, nes galima ja mėgautis ir laukti. Prieš penkerius metus buvo sapnas, kuriame po mirties kilau į dangų; šalia manęs stovėjo du angelai dideliais baltais sparnais, manęs jie nelietė, bet iš jų sklindanti galia kėlė mane aukštyn. Paveikslų „Sklendžianti siela“, „Dvi kylančios sielos“, „Pasivaikščiojimas kalnuose“ ir netgi „Lozoriaus“ pradinis variantas yra šios temos pirmi kuklūs bandymai. Lozorius pirmame variante taip pat buvo sklendžianti siela, bet fonas keitėsi radikaliai kelis kartus, tai pakeitė paveikslo temą ir sklendžianti siela žnektelėjo į kapo duobę. Tikrojo sapno nesiryžtu tapyti, nes jaučiu, kad be tikros baltos spalvos, kurios nenaudoju, nieko nebus. Arba kartais tiesiog reikia išlaukti.

– Tavo tapyboje susiduria baroko tradicija ir „Ars“ taktika, ganėtinai drąsus, netgi „netašytas“ formos traktavimas – turiu omenyje tartum iš viduramžių atkeliavusias, į formatus vos telpančias figūras plačiais pečiais ir žemdirbių galūnėmis. Tačiau, vaizduodama moterį ir ypač Mergelę Mariją, Tu būni ypač subtili, virpančiai jautri. Manyčiau, kad čia ir slypi visa įtampa bei intriga. Tačiau formaliai žvelgiant – vieni darbai yra tartum išrėkti, net išdaužyti, kiti meditatyvūs. Kas lemia tokį kontrastą?

– Manęs nepalieka viena eretiška mintis ir svajonė: po tapytojo mirties surinkti visus jo paveikslus į vieną erdvę, tai būtų VIENA ISTORIJA. Beje, esu mačiusi tokią Turnerio parodą Berlyne – darbai buvo surinkti įmanomai iš viso pasaulio. Sukrėtė.

Galvodama, kaip atsakyti į šį klausimą, norėčiau pasiūlyti apsiriboti vienu tapybiniu personažu, tarkim – Dievo Motina Mergele Marija. Subtiliai, virpančiai ir jautriai yra nutapyta tik naujausia „Vienišų Mamyčių Madona“. Akivaizdu, kad senstu ir taip artėju prie temos pozityvios traktuotės, kuri yra labiau sietina ne su šiandiena, o su „vakar“, kai moteriai pakako gimdyti kūdikius ir ji buvo garbinama bei šlovinama kaip Madona ir tai buvo jos pašaukimas ir „jai tai buvo gera“. Madonų su kūdikiais esu tapiusi nemažai, bet nepamenu, kad būčiau jas tapiusi iki santuokos ir gimdymų. „Ar ne tokia yra didžioji menininko misija – visada per save, per autentišką ir vienintelį santykį su pasauliu padėti žmogui pajusti tą visumą“ (Gražina Kliaugienė). Kita vertus, kai buvau „jos vietoje“, aš patyriau visą slėpinio didybę ir džiaugsmą, bet tai buvo labai asmeniška.
Buvau veiksmo dalis, o tokiu atveju esmę jauti visa oda ir esybe, bet nematai vaizdo plastikos. Turiu realų atvejį iš kūrybinių ieškojimų istorijos. Tapiau Kristaus nuėmimą nuo kryžiaus („Raudotoja“, 1990, Salakas). Labai ilgai ir daug paišiau iš natūros, bet nė vienas modelis nesugebėjo judesiu perteikti Marijos kančios, nes judesys turėjo būti itin minimalus, bet iškalbingas. Tada pasikviečiau jau prakutusį savo mokinį, aš pati pozavau ir prašiau tik vieno dalyko: „Nieko negalvok, tik nupiešk, ką matai.“ Papiešęs pusvalandį jis padėjo angliuką ir pasakė: „Daugiau negaliu, aš apsiverksiu.“ Turėjau piešinį, turėjau judesį, – paveikslas įvyko. 1990 metų Marijos raudotojos plastika yra agresyvi, rupi ir maudžianti, kaip ir „Trijų karalienių“, „Abortų“, „Persileidimų“, „Neišnešiotuko“, „Fetus Mortus“ Madonų (2016–2021). Tapybos priemonių kontrastą lemia paveikslo tema ir ją išprovokavusi reali gyvenimiška patirtis; kai į širdį susminga dvylika kardų, o akys verkia krauju – tada yra ekspresionizmas; čia ir dabar, iki kraujas sustos tekėjęs iš žaizdų… tiesiai ant drobės. O jei protu ir siela kontempliuoju Dievą ir jo Kūriniją – tada yra barokas. Nors, prisiminus El Greco ir vėlyvuosius Tiziano paveikslus, jų nerimą, barokas yra toks įvairus. Jaučiu, kad „Ars“ įtaka, tokia reikšminga pirmajame tapybos etape, gęsta.

– Gal išduosi, kas vyks po „Puotos“?

– Mielai pasidalinsiu – Jos Didenybė Kasdienybė! Tai yra nenuspėjamų aplinkybių stichinė visuma, kuri ne visada leidžia rinktis, o tada mes kuriame asmenines technikas, kaip su tuo susitvarkyti – išgyventi. Taigi, po puotos – nuovargis, o paskui – ilgėjanti diena bei prisikėlimas, virtinė trikdžių ir amžina kova su vėjo malūnais bei savo apsileidimais ir netobulumais.