Čiudna planuojama asmenvardžių rašymo įstatymo įgyvendinimo tvarka
Sausio 18 d. Seimas priėmė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, kuris Lietuvos Respublikos piliečiams suteikia teisę savo vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų). Taip po kelių dešimtmečių tautinių mažumų atstovai gavo teisę (tegul ir ne visišką) asmens dokumentuose asmenvardžius rašyti originalo forma. Tačiau, viena ranka šią teisę suteikus, kita ranka galimybę naudotis šia teise ketinama apsunkinti. Atrodo, kad norėdami pasinaudoti įstatymo suteikiama teise tautinių mažumų atstovai turės deklaruoti tautybę. Be to, teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos teigimu, bus galima rinktis tik pagal tėvų ar senelių tautybę. Tačiau iki galo neaišku, kokiais dokumentais bus galima įrodyti giminaičių tautybę ir nustatyti, kokia turėtų būti vardo ir pavardės rašyba.
Įstatyme nurodyta, kad teisę asmens dokumentuose vardą ir pavardę rašyti ne lietuviškais rašmenimis asmuo įgyja, jei jis pasirenka sutuoktinio pavardę, kuri dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, arba jei asmuo vardą ir pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena, ir jie šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje. Šios dvi sąlygos daugiausia aktualios lietuvių tautybės asmenims. Trečioji sąlyga, aktualesnė ne lietuvių tautybės piliečiams, numato, jog minėtąja teise asmuo gali pasinaudoti, jeigu asmens tėvo / tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, taip pat jei jis, tėvai, seneliai, protėviai turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas bei pavardė ne lietuviškais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje. Taigi įstatymų leidėjas – Seimas – susitarė dėl principų. Dabar įstatymų vykdomoji valdžia – Vyriausybė – turi parengti tvarką, kurios laikantis įstatymas bus įgyvendinamas.
Neseniai teisingumo ministrė E. Dobrovolska pareiškė, kad norint pasikeisti pavardę Lietuvos piliečiams tautinių mažumų atstovams reikės deklaruoti tautybę ir ją užfiksuoti įrašu Gyventojų registre. Ministrės teigimu, įstatyme įtvirtinta nuostata pavardės ar vardo keitimo pagrindu laikyti tautybės įrašą atsirado siekiant „atsisakyti prielaidos kalbėti apie galimai okupacinio laikotarpio dokumentus arba kitus neoficialius dokumentus“. Čia veikiausiai omenyje turimos įvairių okupacinių valdžių vykdytos asimiliacinės tautybės politikos pasekmės. Ne mažiau svarbu ir tai, kad, kaip nurodė ministrė, poįstatyminiais aktais bus siekiama įtvirtinti nuostatą, kad tautybė gali būti pasirenkama tik remiantis konkrečių dokumentų įrašais, liudijančiais tėvų arba senelių tautybę, t. y. nuostatą, kad tautybė negalės būti pasirenkama laisvai. Tvarką, kuri reglamentuotų visas pavardės keitimo procedūras, įskaitant ir tai, kas bus laikoma pagrindu rašyti pavardę taip, kaip to pageidauja suinteresuotieji asmenys, ketinama parengti konsultuojantis su Valstybine lietuvių kalbos komisija.
Šios komisijos pirmininko teigimu, antkapiai ir bažnytinės knygos negalės būti laikomi „dokumento šaltiniu“, mat dokumento šaltinis – tai valstybės (pageidautina, ne okupacinės) išduotas asmens dokumentas. Tačiau sausio 26 d. bendraudama su žurnalistais E. Dobrovolska tvirtino, kad ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiams nebus taikomas dokumento šaltinio reikalavimas (dėl okupacinių dokumentų nepripažinimo), nes pavardės ir vardai bus keičiami vadovaujantis įrašu apie asmens tautybę, kurios deklaravimo tvarką dar nustatys Vyriausybė. Ministrė spėjo, kad deklaruojant tautybę veikiausiai bus remiamasi asmenų gimimo liudijimuose įrašyta tėvų tautybe arba tėvų, senelių santuokos liudijimais, o esant reikalui būtų peržiūrimi Gyventojų registro įrašai. Tačiau ministrė negalėjo tiksliai paaiškinti, kaip bus nustatoma tėvų ar senelių tautybė, jeigu Gyventojų registre įrašo, kuris šiuo metu yra neprivalomas, nėra. Painiavos rengiant tvarką kelia faktas, kad, kaip LRT televizijai neseniai liudijo Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vadovė Neringa Češkevičiūtė, tautybę liudijantys įrašai atsirado tik sovietmečiu. Tad lieka neaišku, kaip tiksliai bus nustatoma tėvų ar senelių tautybė, jei nebus remiamasi nei okupacinių valdžių išduotais dokumentais (pavyzdžiui, tarpukario Lenkijos ar LSSR išduotais gimimo arba santuokos liudijimais), nei bažnyčios įrašais. Neaišku ir kokiais šaltiniais remiantis tuomet asmuo galės deklaruoti savo tautybę Gyventojų registre?
Konservatorių, liberalų ir kai kurių opozicinių partijų atstovų balsais priimtas asmenvardžių rašymo įstatymas neabejotinai reiškia žingsnį į priekį, įtvirtinant nuostatą, kad asmens vardas yra svarbi jo tapatybės, į kurią niekas negali kėsintis, dalis. Sveikintina, kad po dešimtmečius trukusių ginčų Seimas pagaliau parodė brandą ir išsprendė šią problemą. Tačiau sunku suprasti, kodėl priėmus savo dvasia liberalų ir progresyvų įstatymą dabar norima apsunkinti jo taikymą. Pirma, tautinių mažumų atstovams, galbūt norėsiantiems pasinaudoti įstatymo nuo šiol teikiamomis galimybėmis, valdžia sukuria kliūtį – prievolę deklaruoti tautybę. Daugiau laisvės – per didesnę biurokratiją? Antra, atsiranda nuostata, kad tautybės visgi nebus galima pasirinkti laisvai, ji turės atitikti senelių ar tėvų tapatybę. Čia gauname šiokį tokį paradoksą: įstatymas, kuris asmenims suteikia daugiau laisvės būti tuo, kuo save laiko, kartu įveda sugriežtinimą tokiai laisvai savo (tautinės) tapatybės saviraiškai. Atsiranda griežti tautybės pasirinkimo nurodymai, kur tautybės pasirinkimą riboja giminaičių turima tautybė, o pastarosios įrodymą – susiaurintas galimų dokumentų sąrašas (bažnyčios įrašai jau nebetinka). Negana to, įstatymas, kurio vienas iš tikslų – leisti tautinių mažumų atstovams viešojoje erdvėje būti savimi, dabar graso užkonservuoti pasirinktą tautinę tapatybę. Tapatybės yra takios, jos maišosi, kinta ir tai vyksta nebūtinai dėl okupacinių valdžių vykdomos politikos. Tačiau planuojama konservatyvi tvarka reikš, kad jas bus bandoma sustingdyti, taip paneigiant pačius įstatymą įkvėpusius laisvės ir pagarbos asmeniui principus.
Moksliniu požiūriu toks siekis institucionalizuoti tautybę, norint pasinaudoti naujojo asmenvardžių rašymo įstatymo suteikiamomis teisėmis, atrodo gan įdomiai. Tokia tvarka, jei būtų įteisinta, reikštų priartėjimą prie tų pačių okupacinių režimų, kurių palikimo įstatymo rengėjai taip siekia išvengti, kurtos ir puoselėtos tvarkos. Čia verta prisiminti spąstus, į kuriuos įstatymo įgyvendinimo tvarkos rengimo metu, rodos, pateko valdžia. Norint deklaruoti savo tautybę, reikės remtis tėvų ar senelių tautybe. Ją bus galima įrodyti pateikiant gimimo arba santuokos liudijimus. Tačiau tuo pat metu valdžia deklaruoja siekį vengti okupacinių valdžių išduotų dokumentų pripažinimo. Tad ir, pavyzdžiui, sovietmečiu išduoti santuokos ir gimimo liudijimai, kuriuose, kaip tuo metu buvo įprasta, buvo fiksuojamos gyventojų tautybės, neturėtų būti priimami. Tačiau nurodymas deklaruoti tautybę yra pati tikriausia okupacinės sovietinės valdžios praktika.
JAV sociologas ir vienas žinomiausių nacionalizmo tyrėjų Rogersas Brubakeris Sovietų Sąjungos tautybių politiką laikė unikalia. Jo teigimu, jokia kita valstybė nenuėjo taip toli neigdama tautiškumą kaip pagrindinį socia-linio ir politinio visuomenės organizavimo principą. Tačiau tuo pat metu Sovietų Sąjunga vykdė precedento neturinčią politiką, kurios metu rėmė, kodifikavo, institucionalizavo ir netgi kartais išrasdavo tautas ir tautiškumą. Tautiškumo institucionalizavimas vyko dviem aspektais. Vienu atveju jis įgaudavo teritorinį politikos ir administravimo pobūdį (pavyzdžiui, penkiolika sąjunginių respublikų, kurių kiekviena buvo pavadinta dominuojančios tautos vardu). Sudedamieji etnofederaciniai sovietų vienetai ilgainiui veikė kaip inkubatoriai, kuriuose buvo kultivuojami tautinės biurokratijos kadrai ir tautinė inteligentija, tautinės kalbos ir kultūros (žinoma, lygiagrečiai vykdant valymus ir propaguojant rusų kalbą kaip lingua franca). Istorikas Jurijus Slezkinas Sovietų Sąjungai apibūdinti net yra pasitelkęs komunalinio buto metaforą. Anot istoriko, tai buvo šalis, kurioje kiekviena respublika ar autonominė sritis (ir tautinė grupė) turėjo savo atskirą kambarį. Tačiau aptariamos asmenvardžių rašymo įstatymo įgyvendinimo tvarkos kontekste mums svarbiau antrasis sovietmečiu vykdyto tautiškumo institucionalizavimo aspektas.
Ne mažiau išplėtota ir išskirtinė buvo asmeninės tautybės sistema. Etnoteritorinė federacinė sistema valstybę skirstė į tam tikras tautines jurisdikcijas, o šioji sistema numatė valstybės gyventojų populiacijos padalinimą į gana nemažą skaičių (virš šimto) viena kitos atžvilgiu uždarų etninių grupių. Burbakeris pabrėžė, kad Sovietų Sąjungoje tautiškumas (rus. nacionalnost’) buvo ne tik statistinė kategorija ar pamatinis socialinės apskaitos vienetas, naudojamas surašymuose ir kitose visuomeninėse apklausose. Tautiškumas, ir tai Sovietų Sąjungos kontekste gali būti laikoma išskirtinumu, buvo privaloma ir daugiausia priskiriama teisinė (angl. ascriptive) kategorija, vienas pagrindinių žmogaus turimo teisinio statuso elementų. Kaip tokia teisinė kategorija tautiškumas ar tautybė buvo įrašoma pasuose ir kituose asmens dokumentuose, perduodama giminystės ryšiais ir fiksuojama susidūrimuose su biurokratija ir viešosiomis institucijomis. Tam tikrais atvejais, ypač priėmimo studijuoti aukštosiose mokyklose ar teikiant prašymą dėl leidimo dirbti tam tikros rūšies darbą, teisiškai apibrėžta asmens tautybė galėjo turėti reikšmingą įtaką žmogaus galimybėms gyvenime – tiek neigiamą (ypač žydams), tiek teigiamą (ne rusiškų sąjunginių respublikų „titulinėms“ tautybėms, kurios galėjo džiaugtis pozityvia diskriminacija). Žinoma, Sovietų Sąjunga kovojo su „buržuaziniu nacionalizmu“, tačiau politinis nacionalizmo varžymas šioje valstybėje keistu būdu derėjo su visa persmelkiančiu beprecedenčiu tautiškumo institucionalizavimu. Taigi tai paaiškina anksčiau minėtą Valstybės istorijos archyvo darbuotojos pastabą, kad tautybę liudijantys įrašai dokumentuose atsiranda tik sovietmečiu.
Jau minėto Slezkino teigimu, visa ši sovietų meilė tautiškumui buvo pagrįsta įsitikinimu, kad socializmas ant medžių neauga ir kad socializmo evangeliją geriausia skleisti gimtąja žmonių kalba. Šiuo požiūriu sovietai nieko naujo neišrado. Anot kitų sovietinio tautiškumo politikos tyrėjų, manyta, kad tautiška savimonė buvo būtina visuomenės raidos stadija pakeliui į aukštesnio išsivystymo komunistinę visuomenę, panašiai kaip kapitalizmas buvo būtina raidos stadija politinės ekonomijos kontekste. Tačiau būtent šis begalinis flirtas su tautiškumu, jo institucionalizavimas ir nesąmoningas tvirtinimas, anot Brubakerio, ir privedė Sovietų Sąjungą prie žlugimo. Tautiškumas buvo lyg atomas, kurio sovietų valdžia nesugebėjo suvaldyti, kol galiausiai jis išsprogdino visą sovietinę sistemą iš vidaus.
Grįžtant prie ministerijos planų deklaruoti tautybę Gyventojų registre ir leisti rinktis tautybę tik pagal giminystės liniją, kuri būtų įrodoma pateikiant tėvų tautybę liudijančius įrašus oficialiuose dokumentuose, pirma į galvą ateinanti mintis – kad tai kažkada jau buvo. Ir nors istorija nesikartoja, ji rimuojasi. Netikiu, kad šis rimavimasis, pasireiškiantis planais dėl tautybės institucionalizavimo, kyla iš ministerijos darbuotojų simpatijų sovietinei tautybės politikai. Greičiau jau tokie ketinimai atsiranda iš noro viską, kas susiję su tautybe ir tautiškumu, kruopščiai sutvarkyti ir sudėlioti taip, kad tik „tikri“ X tautinės bendrijos atstovai galėtų pasinaudoti įstatymo suteikiamomis laisvėmis. Tačiau panašiai tvarką norėjo įvesti ir sovietinė okupacinė valdžia, kurios galimo palikimo dabartiniai valdantieji stengiasi išvengti. Čiudna ši tvarka buvo tuomet, čiudna ji atrodo ir dabar ir neteiktiną svetimybę ministerijos planams apibūdinti čia vartoju sąmoningai. Iki šiol nebuvo privaloma Gyventojų registre deklaruoti tautybę. Tautybę šalies gyventojai galėjo laisvai rinktis / nurodyti ir iki šiol vykdytų gyventojų surašymų metu. Tačiau naujojo asmenvardžių rašymo įstatymo kontekste įdomu stebėti, kaip požiūris į tautiškumo institucionalizavimą keičiasi ir kaip skirtingo laikmečio ir kardinaliai priešingos ideologijos valdžios atstovai patys to nejausdami ima atkartoti okupacinės valdžios puoselėtas praktikas. Galbūt mažiau bėdų kiltų tuomet, jei susitaikytume su faktu, kad tautybė iš esmės yra sunkiai fiksuojamas ir apibrėžiamas dalykas. Todėl geriausia, ką galime padaryti, – gerbti žmogaus pasirinkimą save tapatinti su konkrečia tautine grupe ir kultūra. Gerbti žmogaus pasirinkimą ir pasitikėti žmogaus sveiku protu. Tą, rodos, ir ketino leisti valdžia pagaliau priimdama asmenvardžių rašymo įstatymą. Kol nebuvo pasiduota norui tą laisvę šiek tiek „sutvarkyti“.
