Ar visuotinis šaukimas išbaidys dramblį?

Šių metų sausio pabaigoje pasirodė Visuotinės karo prievolės galimybių vertinimo studija – ne siūlymas, o tik detalus aplinkybių ir implikacijų vertinimas. Pagrindu kilti diskusijai tapo studijoje nagrinėjami du galimi modeliai – visuotinis tik vaikinų šaukimas arba visuotinis vaikinų ir merginų šaukimas. Į tarnybą būtų šaukiama iškart po mokyklos baigimo, karo prievolės atlikimo atidėjimo dėl studijų aukštojoje mokykloje pagrindas būtų panaikintas ir tarnyba, galima sakyti, taptų savotiška intensyvesne „trylikta klase“, kur užsiimama fiziniu lavinimu, civiline sauga, disciplina, ginklo valdymu, pilietiniu ugdymu. Taip, tegu ir ne visa jėga, buvo užkliudytas seniai tūnantis dramblys kambaryje. „Drambliu kambaryje“ anglų kalboje vadinama akivaizdi, problemų turinti, bet dėl kokių nors priežasčių (nepopuliarumas, kaina, kompleksiškumas) nejudinama tema. Kad vienai lyčiai yra nustatyta tam tikra prievolė, o kitai – teisė, tradiciškai buvo tik patyliukais, pavieniais pasisakymais viešojoj erdvėj baikščiai paliečiamas klausimas, ko gero, platėliau aptarinėjamas tik užstalės pokalbių ar anoniminių komentarų terpėse.

Pirmoji dimensija, kurioje šis dramblys gyvena, yra teisinė. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“, o 139-ajame teigiama: „Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.“ Šis straipsnis neįtvirtina šaukimo į kariuomenę, tai tik vienas galimų kariuomenės komplektavimo mechanizmų, netaikytas 2008–2015 m. Šiaip ar taip, išskyrus santuokos reglamentavimą, Konstitucijos tekste nerasime, kad piliečiai vyrai turėtų kitokią teisių ar pareigų imtį nei moterys. Ji kyla iš Karo prievolės įstatymo, kuriame nuo prievolės atleidžiamos moterys (išskyrus savanores ir pasirinkusias medicinos sritį), o šiam dar asistuoja Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, patvirtinantis, kad tik vyrams taikoma karo prievolė nelaikytina diskriminacija. Konstitucijos 7 straipsnio korta, kuri primintų, kad negalioja joks įstatymas, priešingas Konstitucijai, taip ir lieka neišmesta. Įstatyminę lyties išimtį galima rasti minimą Konstitucinio Teismo nutarimuose, tačiau tik kaip kontekstą sprendžiant kitus jam užduotus klausimus – ar ji teisėta Konstitucijos atžvilgiu, jis nesakys, kol nebus tiesiai paklaustas. Telieka džiaugtis, kad įstatymuose neprisiglaudę kitų savos ar pasaulio praeities reliktų, pavyzdžiui, dėl Konstitucijos 34 straipsnio apie rinkimų teisę.

Taigi, antroji dramblio buveinė yra tradicija, o gal tiksliau – inercija. Moterų karo tarnybą turi ne tiek daug pasaulio valstybių (2019 m. Pew Research straipsnyje jų minima 11), iš jų žinomiausios Švedija, Norvegija ir Izraelis. Būtent jos paminėtos ir internetu transliuotoj diskusijoj, surengtoj paviešinus studiją. Prievolė moterims joje nebuvo pagrindinė tema, tačiau paliesta ir ji. Palaikantys moterų tarnybą akcentavo lygybės argumentus, taip pat ir lūkestį, kad moterims tarnaujant faktinės diskriminacijos kitose gyvenimo srityse mažės. Kai kurie pasisakymai kėlė ir klausimų. Pavyzdžiui, minėta, kad vyrų ir moterų visuotinę tarnybą turinčio Izraelio geopolitinės sąlygos skiriasi, todėl Lietuvai vien iš šio pavyzdžio nereikėtų spręsti dėl moterų šaukimo poreikio, bet, jei taip, ar šis argumentas netaikytinas apskritai visuotinės tarnybos atžvilgiu? Du dalyviai, plačiai apibūdinę privalomosios tarnybos naudą ir pačiam jaunuoliui (žinios apie valstybės sandarą, charakterio, atkaklumo, kantrybės ugdymas, darbštumas), vis dėlto nepalaikė moterų šaukimo. Jei šios žinios ir savybės įtvirtinamos tik kariuomenėje, ar tai reiškia, kad moterims jos nereikalingos? Ar įgyjamos kitais būdais, neprieinamais vyrams? Šiaip ar taip, tokia pozicija atitinka didelės visuomenės dalies nuomonę: Krašto apsaugos ministerijos apklausos duomenimis, moterų tarnybai pritartų tik maždaug 1 iš 7 gyventojų. Nors kasmet aplink Sausio 13-osios išvakarių laužus matau daug uniformuotų merginų, visuomenei jos, regis, vis dar kitokie „švelnūs“ kariai. Toks ir 2021 m. lapkritį pasirodžiusio filmo apie savanores pavadinimas.

Neabejotinai tvirčiausia dramblio užuovėja – finansinis aspektas. Studijoje apskaičiuotas lėšų poreikis – visuotinę karo prievolę taikant ir moterims jis išaugtų papildomai 0,6 % BVP, personalo poreikis būtų žymiai didesnis, infrastruktūros reikėtų gerokai daugiau, modelio įgyvendinimas užtruktų iki 8 metų. Nesunku suprasti, kad kai kuriuos techninius ir organizacinius sprendimus optimaliau daryti su didesne vienos lyties žmonių grupe nei apylygiai susidedančia iš abiejų lyčių (pavyzdžiui, Lietuvos higienos normoje HN 56:2004 „Karinė teritorija. Statinių įrengimo ir priežiūros taisyklės“ numatyta, kad tualetų, prausyklų, dušų patalpos vyrams ir moterims įrengiamos atskirai), be to, atsižvelgiant į tai, kad vyrams fiziniai normatyvai šiek tiek aukštesni, patrauklu daryti prielaidą, jog didesnė jų dalis statistiškai reikš fiziškai pajėgesnę kariuomenę.

Dar vienas pasitelkiamas argumentas – moters nėštumas ir gimdymas yra sunkūs, sudėtingi procesai, nuo kurių vyrai fiziologiškai apsaugoti – tarnavimas matomas kaip šiokia tokia atsvara. Tačiau taip ir vėl lyginama teisė su pareiga. Negyvename „Tarnaitės pasakojimo“ pasaulyje ir už vaikų neturėjimą negresia nei administracinė, nei baudžiamoji atsakomybė. Vietoj to nėštumą ar vaikų turėjimą (moteriai) būtų galima vertinti kaip besąlygišką atleidimo nuo tarnybos pagrindą, o jei po tarnybos – pagrindą tik motinoms priklausančioms finansinėms lengvatoms.

Ar visuotinis šaukimas reikalingas? Ar tikslinga turėti šauktinių kariuomenę? Pagrįsčiausius atsakymus į šiuos klausimus turi krašto apsaugos ir jai artimų sričių profesionalai, matantys Lietuvai kylančių saugumo grėsmių pobūdį ir mastą, suvokiantys šauktinių kariuomenės – visuotinės ar ne – komplektavimo specifiką, potencialius pajėgumus, lyginant su kitomis kariuomenės rūšimis, efektą visuomenei ir individui. Visgi galima pasigesti didesnio alternatyviosios tarnybos akcento. Kodėl karo prievolės instituto nematyti tiesiog kaip „prievolės valstybei instituto“ (ar jis taikytinas – atskira tema, priklausanti nuo valstybės tikslų ir išteklių), kurio viena iš rūšių (skatinama, pavyzdžiui, trumpesniu tarnybos laiku) ir yra karo tarnyba? Alternatyvioji tarnyba taip pat galėtų didinti discipliną, organizuotumą, pilietiškumą, stiprinti tiltus tarp visuomenės ir tarnaujančiojo, taip pat būti taikoma ir tiems, kuriems karo tarnyba netiktų dėl sveikatos (studija tokių numatytų net 48 proc.), supažindinti su civiline sauga ar net padėti supažindinti kitus. Tinkamai organizuojama, ji galėtų mažinti ir regioninės atskirties problemas būdais, kurių neleidžia esamos biudžeto ir ES lėšų naudojimo taisyklės, politiniai išskaičiavimai ir rinkos logika.