Šventyklų kvapai senovės Graikijoje

Kuo kvepėjo senovės graikų dievai? Kultūrinės antropologijos tyrimai šiandien leidžia suprasti ir netgi pajusti senovės graikų ritualines apeigas. Kai kurie specialistai į pagalbą pasitelkia praktinę archeologiją, bandydami imituoti graikų ritualus: gyvulio aukojimo ritualas buvo atkurtas Upsalos universiteto profesorės Gunnel Ekroth, o štai pyragus, kurie aukoti graikų dievams, teko ragauti ne vienam senovės civilizacijas Vakarų Europos universitetuose studijuojančiam studentui. Analų mokyklos istorikų pradėtas taikyti istorijos ir antropologijos tyrimų metodas ir šiandien toliau aktyviai plėtojamas senovės istorijos specialistų, kurie vis dažniau pasirenka antropologijos lauko temas, pavyzdžiui, jausmų, rūbų ar žaidimų istoriją. Istorikų tyrimų lauke atsiduria temos, kurios kartais gali pasirodyti kaip nerimtos ar nevertos istorijos vardo: ar istorija, kaip magistra vitae, gali analizuoti kvapus? Tad šios kelios pastraipos skirtos parodyti, kaip kultūrinė pojūčių antropologija gali priartinti prie senovės civilizacijų. 

Jeigu norėtume suprasti, ką paprastas senovės graikas galėjo jausti apeigų metu, visų pirma reikėtų galvoti apie pagrindinį graikų ritualą – aukojimą. Graikai dažniausiai aukodavo ožkas, avis, jaučius, rečiau kiaules ar vištas. Tad pirmas mus galintis pasiekti kvapas būtų kraujo ir ant altoriaus kepamos mėsos. Procesija atlydėdavo gyvulį prie altoriaus, kartu su aukotojais ir žyniais joje dalyvaudavo muzikantai ir jaunuoliai, patarnaujantys žyniams. Kaip pavyzdį galime pateikti kanefores, jaunas netekėjusias merginas. Jos nešdavo pintines, kuriose buvo sudedami aukojimui reikalingi daiktai: peilis ar miežiai, aukojimo metu mesti į ugnį. Procesijoje taip pat buvo nešami smilkalų degikliai. Visos šios detalės, garsai ir kvapai sukurdavo šventinę atmosferą, o juk būtent švenčių metu buvo atliekami aukojimo ritualai, per kuriuos bendrauta su dievais.

Homero tekstuose ritualinė atmosfera puikiai juntama, nes autorius išryškina kai kuriuos ritualo elementus, kurie buvo suvokiami pojūčiais. Tikinčiojo rega buvo stimuliuojama vyno, kraujo, metalo spalvomis, o klausa – maldomis, moterų šauksmais, degančio laužo traškesiu, kai į ugnį buvo metami aukojamo gyvulio šeriai. Lietimas pasireiškė manipuliavimu ritualiniais objektais ir jų kontaktu su aukojamu gyvuliu, o štai skonis buvo juntamas valgant paaukoto gyvulio mėsą, o fone sklandant keptos mėsos kvapui.

Senovės graikų ritualų charakteristika priklausė nuo įvairių veiksnių: šventės pobūdžio, garbinamo dievo, paties ritualo ir, žinoma, šventyklos finansų. Vienas iš pagrindinių kvapo šaltinių buvo kontaktas su ugnimi: ant altorių buvo deginama įvairi mediena, skleidžianti kvapą, ir mėsa, paaukoto gyvulio šeriai, įvairios augalinės kilmės aukos bei pilamas vynas. Dūmai buvo svarbus, puikiai matomas ir užuodžiamas aukojimo ritualo elementas. Visa tai galime suprasti kaip natūralius ritualo kvapus, tačiau graikams kvapas buvo labai svarbus, todėl prie jau minėtų kvapų reikia pridėti smilkalus, senovės graikų kalba libanotos, kurie buvo naudojami įvairių apeigų metu.

Graikų šventyklose ritualai buvo reglamentuojami, o tai reiškia, kad kiekviena šventykla turėjo savus įstatymus, kuriuose buvo nurodoma, kokius gyvulius aukoti, kas galėjo įeiti į šventyklą ar net kaip apsirengti einant į apeigas. Būtent šiuose įstatymuose minimi smilkalai, tačiau juose neminima, kokios medžiagos buvo naudojamos jiems gaminti. Nuo IV a. pr. Kr. tekstuose vartojami du terminai: aromata, aromatiniai augalai bei prieskoniai, ir thumiamata, medžiagos, skirtos deginti smilkalų stovuose. Smilkalų stovai šiandien randami atliekant įvairių senovės graikų šventyklų archeologinius kasinėjimus ir minimi literatūriniuose bei epigrafiniuose šaltiniuose. Tačiau kai kuriuose tekstuose rašoma, kad smilkalus naudoti buvo draudžiama: Kirėnės mieste Šiaurės Afrikoje III a. pr. Kr. buvo draudžiama atsinešti smilkalų į deivės Hekatės šventyklą. O štai Prijėnės mieste Anatolijoje (II a. pr. Kr.) Dioniso žynys turėdavo savo lėšomis aprūpinti šventyklą miežiais ir smilkalais.

Smilkalai buvo brangūs ir jų prekybos keliai archajiniu ir klasikiniu laikotarpiu mažai žinomi. Kaip pavyzdį galime paminėti Seleuką I (358–281 m. pr. Kr.), Seleukidų imperijos įkūrėją po Aleksandro Didžiojo mirties: į Apolono šventyklą Mažosios Azijos Didi­ mo mieste jis nusiuntė įvairių dovanų. Dokumente (288/287 m. pr. Kr.) minima, kad šios dovanos turi būti naudojamos per ritualines apeigas, o ne saugomos šventyklos lobyne. Tarp šių dovanų būta jaučių, vazų ir įvairių kvepalų: dešimt talentų (vienas talentas – 25,92 kg) smilkalų (libanotos), vienas talentas miros ir viena mina (606 g) cinamono.

Šventyklose sklandė įvairių augalų kvapai, nesvarbu, ar jie buvo naudojami aukojimo ritualuose ar ne. Tikintieji nešiodavo iš įvairių augalų nupintus vainikus, gėlių girliandos buvo kabinamos ant šventyklų sienų ar dievų statulų, žiedlapiai barstomi ant grindų. Augalai buvo pasirenkami pagal metų laikus, lapų formą, žiedų spalvą, kvapą, ryšį su dievu ir gydomąsias savybes. Graikams buvo labai svarbu dėvėti vainiką ritualinių švenčių metu, poetė Sapfo mini, kad dievai nusisuka nuo tų, kurie pas juos ateina be karūnų ar vainikų. Vainikai buvo dėvimi aukojimo ir valgio metu, o kartais jie galėjo būti sudeginami ant altoriaus. Rašytiniuose šaltiniuose rašoma, kad švenčių metu Delo saloje vainikai buvo pinami iš laurų ir mirtų lapų, vėliau jais buvo puošiami altoriai. O dievams aukoti gyvuliai buvo dabinami iš augalų pintomis girliandomis ar medžiaginėmis juostelėmis, taip sukuriant ritualinę atmosferą.

Dievų statulos taip pat skleisdavo įvairius kvapus, nes jomis buvo kruopščiai rūpinamasi: jos buvo puošiamos, perrengiamos, prausiamos, kvepinamos, ypač medinės skulptūros, kurioms reikėjo specialios priežiūros. Pavyzdžiui, medinė deivės Heros statula Delo saloje buvo įtrinama iš rožių žiedlapių pagamintu tepalu, taip mediena buvo valoma, apsaugoma ir blizginama. Kosmetinės procedūros, graikų kalba kosmesis, suteikdavo dievo statulai gracingumo, spindesio ir kvapo, o visa tai turėdavo „privilioti“ dievą būti tokioje statuloje ir klausytis tikinčiųjų maldų. Tad dirbtinai sukurti kvapai susijungdavo su natūraliais šventyklos kvapais: jos teritorijoje dirbamos žemės, medžių, gėlių – visi šie pojūčiai generuodavo senovės graikų supratimą apie dieviškumą.

Graikai jausdavo dievų egzistavimą skirtingais pojūčiais: kvapas, šviesa, spalva ar garsas buvo svarbūs ritualinių apeigų elementai. Jie sukurdavo atmosferą, kurioje dievui buvo „malonu būti“. Kvapai taip pat padėdavo pajusti ir pamatyti tai, kas nematoma. Taigi uoslė pakeisdavo regą, kuri ritualo metu tapdavo pernelyg pavojinga, nes dievų negalima pamatyti, tik juos pajausti ir užuosti.