Sparnų priauginimas
Laudacija asociacijos-leidyklos „Bazilisko ambasada“ įsteigtos Šikšnosparniuko premijos laureatui Aisčiui Žekevičiui
Praėjusio dešimtmečio pradžioje internete plito įvairiausi testai. Keliskart spustelėjus mygtuką paaiškėdavo, į kurį Holivudo aktorių, animacinį personažą ar dar kažin ką esi panašiausias. Būtų pravartu atlikti tyrimą, į kokį gyvūną panašiausi eilėraščių kūrėjai ir vertėjai. Prigiję stereotipai, kad rašytojai – naktibaldos, aktyviausiai gyvenantys tamsiuoju paros metu, susieja juos su naktiniais gyvūnais. O ką jau kalbėti apie polinkį atsidurti tamsiose, požeminėse erdvėse, kur veisiasi žiurkės, šliužai ir žiemoja šikšnosparniai. Ambasadoriams nežinoma, kada Aisčio Žekevičiaus gyvenime atsirado prielankumas tamsiems rūsiams ir black metal muzikai.
Premijos skyrimo komisijos nariai vienbalsiai tvirtina turį įrodymų, kad Aisčiui nesvetimos požemių erdvės. Simonas Bernotas teigia, jog Kauno Linkuvos įtvirtinimų redute vyko eilėraščių skaitymai, kuriuose entuziastingai pasirodė ir Aistis. Simonas netruko paatvirauti: „Keistas renginys. Bet atgrasiausia buvo mūsų kelionė: lijo, šalo, balo, aplink purvynai, kopėm į kalvą, laimei, tolumoje plazdėjo balta Maziliausko vėliava – renginio orientyras. Nemalonios oro sąlygos mane šiek tiek demotyvavo, o Aistis, atvirkščiai, nestokojo optimizmo. Tada susimąsčiau, kad jis iš požeminių erdvių gyvūnų yra panašiausias į šikšnosparnį.“ Apie kitą Kaune vykusį nutikimą liudija ir Greta Ambrazaitė: „Sutikome Aistį centre, ir jis mums pasiūlė užsukti į maitinimo įstaigą mūrinėmis sienomis. Žengę po duris, pirmiausia pastebėjome laiptus į rūsį. Iškart supratau, kad čia patekome ne atsitiktinai, o Aistis lankosi ne pirmą kartą…“ Dominykas Norkūnas prisiminė Aistį kalbant apie garažo svarbą automobilį vairuojančio žmogaus gyvenime: „Aistis yra užsiminęs, kad garažai daugiabučiuose – privalumas. Neįtikėtina, kad jis tai būtų leptelėjęs šiaip sau.“
Pripažinkime, šikšnosparniai – gyvūnai, gerokai mielesni už, pavyzdžiui, žiurkes, apie kurias, šioms uzurpavus Vilniaus senamiestį, prieš keletą metų trimitavo visa žiniasklaida. Šikšnosparnis – lyg ir sena gera žiurkė, bet su sparnais. Sparnai visuomet suteikia žavesio. Pritvirtink arkliui sparnus – ir bus Pegasas.
Deja, poezijos vertimas kur kas panašesnis į sparnų apkarpymą. Jų visiškai prarasti gal ir neįmanoma, bet tikslas – kad kuo mažiau nutrupėtų. Aisčio vertimų atveju tie praradimai menki, plika akimi neįžiūrimi, šikšnosparnis iš taško A tikrai pasiektų L. Taip ir atskrido Ilya Kaminsky tekstai iš Amerikos iki Lietuvos spaudos – žurnalo „Metai“ Nr. 3. Tekstai, nors ir parašyti Lietuvai geografiškai tolimoje šalyje, vis dėlto skaudžiai artimi mūsų netolimai praeičiai – kalbantys apie karo baisumus, apie eilinio žmogaus akistatą su kraugerišku režimu. Šie meistriškai išversti eilėraščiai mūsų šalies skaitytojams įgavo naujų atspalvių po 2020 m. rugpjūčio, kai kitapus sienos baltarusiai sukilo prieš paskutinį Europos diktatorių.
Globalioje kultūroje šikšnosparnis atlieka įvairialypius vaidmenis: nuo teigiamo (superherojaus, Gotamo miestą sergstinčio Betmeno) iki visiškai neigiamo (Uhano turguje paskrudinto mūsų šikšnosparniuko giminaičio). Anksčiau įsivaizdavau, kad eiliniai, nė vienu kraštutinumu neapdovanoti šikšnosparniai visiškai akli, o orientuojasi tik skleisdami ultragarsą – „intuityviai“. Naudodamiesi vien kalbine intuicija galėtų naviguoti ir vertėjai, tačiau tik gabiausias, geriausiai savos ir svetimos kalbų labirintuose besiorientuojantis sugebės tinkamu metu pasiekti tinkamus tekstus ir išve(r)sti juos į dienos šviesą.
Taigi, nors šiųmetinis laureatas labiau simpatizuoja balandžiams, šįkart yra skelbiamas pirmuoju šikšnosparniuku už įsimintiniausią poezijos publikaciją, 2021-aisiais pasirodžiusią Lietuvos kultūrinėje spaudoje.
