Sniegas
Ir kai tu jau miegi, ima snigti.
Sniegas išnyra iš tamsos,
randasi tarsi iš niekur,
iš juodo šnabždėjimo,
iš naktinio regėjimo,
ateina iš visų keturių pusių,
lenda iš visų plyšių.
Kol tu miegi, jis slenka iš priemiesčių,
juda tarp medžių,
paslepia takus,
aplipdo plytų arkas,
uždengia šaligatvius ir stogus,
apkloja visas kryžkeles,
visus vienkiemius,
visus kelius
ir visas bekeles,
plevena virš mokyklų,
virš tiltų,
virš stočių,
krenta iki bedugnės,
iki sąmonės netekimo.
Kol nieko nėra.
Kol tu miegi.
Beldžiasi į kiekvieną langą,
į kiekvienas duris,
leidžiasi ant krautuvių,
užbarsto kiemus,
paslepia upių vagas,
mojuodamas vėliavomis
veržiasi į rūsius,
pasiekia lubas.
Sūkuriuoja virš kiekvienos dykvietės,
virš kiekvienos statybvietės,
virš visų rakandų,
virš visų verandų.
Skverbiasi gilyn.
Artinasi iš pakraščių.
Sniegas užima miestą nepastebimai,
taip, kaip po oda įsiskverbia meilė.
Giliai.
Iki kraujo.
Iki sausgyslių.
Iki slapčiausių kerčių,
iki ten, kur prasideda kvėpavimas.
Užvaldo saldžiai, lyg nuovargis, lyg kvaišalai.
Perveria lyg skausmas, lyg suvokimas
aštriai.
Teka palei kraujo srovę,
rangosi, apsiveja nervus.
Iš pat plaučių dugno, iš pačių gelmių
stebima visų būsimų
nemigų ir vidinių liepsnų,
visų ateities stočių
ir visų kelių,
visų neišvengiamų įsikūnijimų,
visų sugrįžimų
ir visų pradžių,
trapi tarsi kovas,
prisirpusi lyg rugpjūtis,
meilė kyla kūnu,
lyg gyvsidabris termometro stulpeliu.
Šiltu alsavimu atitirpindama
užšalusį stiklą
Virš visų alėjų,
virš pastatų.
Kol tu miegi,
kol nieko nėra.
Kol nėra netgi to,
kas buvo iki sniego,
kas buvo visada.
…Išsaugok šį pojūtį,
šį kartų saldumą,
šį pragarišką karštį, nutvilkantį tavo pirštus kaskart,
kai palieti jos drabužį ar plaukus,
kai ištiesi ranką, liepdamas tamsai trauktis.
Tai ji lyg gyvatė naktį apsiveja tavo stuburą,
tai ji vis aukso pūgų kaimenes suburia.
Mėgaukis šia juoda meile savo kūne.
Nepaisydamas nieko – nei jos, nei savęs.
Nepaisydamas visų.
Iš ukrainiečių kalbos vertė Mila Monk
