Pusė keturių lovoje
Kitados skaityto Michaelo Ondaatjės romano „Anglas ligonis“ pagrindinis personažas, visai ne anglas ir ne visai ligonis, o greičiau vengras ir sužeistasis ar pašauto lėktuvo avarijos auka, baigia dienas lovoje, prisimindamas savo gyvenimą, savo didžiąsias meiles – moteriai ir dykumai, – dėl kurių toje lovoje apgriautoje viloje Italijoje galiausiai ir atsidūrė.
Dabar, vėl kaip ir netyčia, po istoriko Aurimo Švedo anonso, į rankas įsibruko Penelopės Lively romanas „Mėnulio tigras“, kurio pagrindinė veikėja irgi lovoje baigia savo žemiškąją kelionę, prisimena savo didžiąją gyvenimo meilę ir dykumą. Tą pačią kaip ir anglas ligonis ir tą patį laikmetį. Tik, skirtingai nei pirmoje knygoje, ji sakosi rašanti pasaulio istoriją, tiesa, ir M. Ondaatjės keliautojas nepaleidžia iš rankų pirmosios pasaulio istorijos – Herodoto „Istorijos“ – ir ne be reikalo.
„Mėnulio tigro“ veikėja istorikė tą pasako be užuolankų:
– Aš rašau pasaulio istoriją, – ištaria ji.
Ir slaugės rankos valandėlę sustingsta: ji nudelbusi akis į tą seną moterį, į tą pasiligojusią seną moterį.
– Dievuliau, juk tai sunkus darbas, ar ne? – Ir vėl puola tvarkyti patalų: timpteli, pakamšo, palygina. – Truputį pasikelkit, širdele, šaunuolė, – tuoj atnešime jums arbatos.
Pasaulio istoriją. Kad viskam būtų galima padėti tašką…
Juk panašiai mąsto ir M. Ondaatjės personažas:
Mes esame visuotinė istorija, visuotinė knyga. Mes niekam nepriklausome ir nepripažįstame monogamijos nei skonio, nei patirties požiūriu. Nieko daugiau netroškau gyvenime, tik vaikščioti žeme, nepažymėta žemėlapyje.
Nunešiau Keteriną Klifton į dykumą, ten, kur atskleista mėnesienos visuotinė knyga. Į šaltinių čiurlenimą. Į vėjų rūmus.
Prisiminiau, kad Kristinos Sabaliauskaitės romane „Petro imperatorė“ Skavronska lovoje išgyvena savo Pelenės istoriją, ji irgi rašo „visuotinę istoriją“, tik gal neįvardydama to, nes keliauja per XVII a. pabaigos – XVIII a. pirmos pusės Europą, keliauja per savo baimės dykumą, bijodama pati savęs, ne tik imperatoriaus Petro:
Keturios… Priešaušrio valanda, kai kūnui miegant pabunda ir siaučia neramios mintys… Guldavau penktą ryto, keldavau popietę… vien tam, kad išvengčiau ketvirtos ryto klausimų sau pačiai...
Visuotinė istorija, matyt, gali būti taip rašoma: autoriui mintys apie lovą ir jos praktinę reikšmę visuotinei istorijai į galvą atėjo lovoje, paryčiais, kaip rašo K. Sabaliauskaitė. Beveik kiekvieną rytą pabudęs galiu net nežiūrėti į laikrodį, nes jis rodo tą patį laiką – pusę keturių. Todėl ir tekstą reikia pavadinti „Pusė keturių lovoje“.
Dar verta pridurti, kad paskutinis praėjusių metų žurnalo „Metai“ numeris su Renatos Šerelytės romano „Lapė“ ištrauka, atrodo, irgi susijęs su lova ir bandymais ten rašyti savo bei pasaulio istoriją. Toliau Liutauras Degėsys lyg nori įspėti, kad „nereikia vertėjų verstis į lovą“, tai esė, kur irgi kalbama apie „tokį gyvenimą – gyvenime prieš mirtį“.
Taip, teisingai, dar yra Samuelio Becketto romano „Malonas miršta“ personažas, kuris irgi kažkokioje lovoje žaidžia mirtimi, bet ruošiasi dar pasakoti „keturias istorijas, tik negali apsispręsti, ar vyrą ir moterį sutalpinti į vieną istoriją, nes skirtumas tarp vyro ir moters toks menkas“. Bet galų gale „jis niekad nepalies… nieko“, jis mirs su savo pasakojimu lovoje.
Kaip aiškina Philippe’as Arièsas, šiandien mirštantysis „nebeišklausomas kaip protinga būtybė, o tik stebimas kaip klinikinis objektas, izoliuotas, kada galima, kaip blogas pavyzdys, ir su juo elgiamasi lyg su neatsakingu vaiku, kurio kalba neturi nei prasmės, nei autoriteto“.
Galiausiai prisimeni Érico-Emmanuelio Schmitto balsą iš jo smėlio lovos Sacharoje, tą įsimintiną naktį, kai pasiklydo joje. Žvaigždžių erdvės dykuma jam neatrodė tuščia, ja prisidengęs stengėsi išlikti, stengėsi neprarasti savęs. Kaip ir visi minėti personažai, kiekvienas su savo dykuma, su savo pasaulio istorijos rašymu, gal net tuo pačiu laiku, tarp pusės keturių ir ketvirtos valandos ryto, nenorintys keliauti į vėjų rūmus.
