Partijos sekretorius ir akademikas sovietmečiu
Tai, kad kūrybinė inteligentija pelnėsi ypatingu sovietinės valdžios dėmesiu, yra gana plačiai ištirta tema. Kiek mažiau istorikų susidomėjimo sulaukė nomenklatūros ir mokslininkų santykiai. Gali būti, kad mokslininkai turėjo mažiau privilegijų nei „sielos inžinieriai“, kurių žodis masėms buvo įtaigesnis. Vis dėlto santvarkoje, kuri ideologiškai save kildino ir iš Apšvietos amžiaus bei nuolat deklaruodavo mokslinį marksizmo-leninizmo požiūrį ne tik į gamtos, bet ir socialinius santykius, akademinė aplinka negalėjo nevaidinti reikšmingo vaidmens. Mokslo elitas turėjo būdų, kaip pasiekti aukščiausią partinę valdžią, ir ne tik sovietinės Lietuvos, bet ir sąjunginę. Sklando gandai apie akademiko Juozo Matulio autoritetą, ne tik jo gebėjimą išsikviesti Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) skyriaus vedėją „ant kilimo“, bet ir drastišką savo partinio bilieto tėškimą žemėn susipykus su LKP CK pirmuoju sekretoriumi Antanu Sniečkumi. Šiandieną būtų sunku patvirtinti ar paneigti šią istoriją su svarbiausiu tuo metu asmens dokumentu. Jei akademikas ir leido sau taip pasielgti, tai ne vien pasikliaudamas gera draugyste su Sniečkumi.
Tarp jo patronų būta kur kas įtakingesnių nei sovietinės Lietuvos vadovas žmonių. Vienas iš tokių Matulio pažįstamų buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto (SSKP CK) politinio biuro narys ir CK sekretorius Michailas Suslovas, įvardijamas SSRS vyriausiuoju ideologu. Esama liudijimų, kad jis ne kartą atvykusių iš Lietuvos teiravęsis, kaip sekasi Matuliui. Kad Matulio asmeninis ryšys su pilkuoju kardinolu už akių vadintu Suslovu nėra tuščios kalbos, gali rodyti ne vien tuometinių veikėjų pasakojimai ir prisiminimai. Akademiko nuomonės svarbą galime įskaityti ir Rusijos archyvuose saugomuose SSKP CK dokumentuose. Antai 1974 m. sausį staiga mirus Sniečkui, Maskva ir vietinė nomenklatūra ieškojo jo įpėdinio. Maskvos statytinis antrasis sekretorius Valerijus Charazovas atliko vietos aukščiausių funkcionierių „sociologinę apklausą“, kad išsiaiškintų, kuriuos kandidatus įvardija vietiniai ir ką labiausiai remia. Šio „generalgubernatoriaus“ vykdytos apklausos žurnalas jau publikuotas Lietuvoje. Mums įdomu ne tik tai, kad jame tarp apklaustųjų buvo pažymėtas ir Matulis, palankiai, kaip ir daugelis iš Charazovo kalbintų 55 „respondentų“, pasisakęs už Petro Griškevičiaus kandidatūrą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad SSKP CK sekretoriato posėdžių medžiaga patvirtina, jog Suslovas pats išklausė Charazovo siūlymus ir skaitė jo melsvame languotame sąsiuvinyje surašytas sovietinių Lietuvos veikėjų nuomones. Tarp posėdžio protokolų ir charakteristikų randame Suslovo asmeniškai ranka surašytus svarbiausius Charazovo išdėstytus akcentus, tarp kurių išskirta Matulio pavardė. Iš posėdžiui pirmininkavusio Suslovo užrašų akivaizdu, kad Matulis nebuvo šiaip vienas iš 55 funkcionierių, kurių nuomonės atsiklausta. Jo pavardę Suslovas pasižymėjo atskirai ir pabraukė.
Būta ir kitų vadovų, palaikiusių glaudžius ryšius su akademiniu pasauliu. Galime įtarti, kad Sniečkus su Matuliu bendravo ne tiek dėl abipusio pasitikėjimo, kiek dėl akademiko turimų įtakingų ryšių, o dėl Sniečkaus draugystės su Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) rektoriumi Kazimieru Baršausku abejonių nekyla. Apie tai yra plačiai savo atsiminimuose rašęs buvęs LSSR kultūros ministras, vėliau LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys. Sniečkaus įpėdinio Griškevičiaus neabejotinas akademinis favoritas buvo Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius. Jų pažintis ir draugystė užsimezgė Griškevičiui esant dar Vilniaus miesto partijos komiteto antrojo sekretoriaus poste. Pagal pareigas vasaros poilsiavietė Turniškėse jam dar nepriklausė, todėl Griškevičius su šeima vasarą gyvendavo Valakampių vasarnamių rajone, kur neretai vakarais pasivaikščioti ir pasišnekučiuoti išeidavo su kaimynu Jonu Kubiliumi, kurio vasarnamis buvo šalia Griškevičiaus. Ši pažintis neabejotinai vėliau pravertė Kubiliui. Kaip prisimena buvusio už kadrus atsakingo LKP CK skyriaus vedėjas Vytautas Astrauskas, pirmuoju sekretoriumi tapęs Griškevičius savo pavaldiniams net suabejoti neleisdavęs, kad tik Kubilius, o ne kitos aukštosios mokyklos rektorius, galėtų būti SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Vietos šiame kad ir butaforiniame „parlamente“ laikytos garbingomis ir teikiančiomis privilegijų, o Lietuvos atstovų skaičius jame buvo labai ribotas. Ne visi net LKP CK sekretoriai buvo sąjunginiai deputatai, ką ir kalbėti apie aukštųjų mokyklų vadovus.
Ne tik pirmieji sekretoriai draugavo su akademikais. Archyvuose pavyko aptikti 1987 m. lapkričio dokumentą, kuriame remiantis vienu skundu aiškinamasi, ar akademikas Raimondas Rajeckas yra buvęs tuo metu LKP CK sekretoriaus pramonei ir statybai Algirdo Brazausko kandidatinės disertacijos vadovas. Suprask, formalių taisyklių laikytis nemėgstantis akademikas lieka nenubaustas tik todėl, kad turi gerą draugą ir galingą užnugarį. Nors CK aparato darbuotojams nebuvo sunku paneigti skundo teiginį, kad Rajeckas buvo Brazausko disertacijos vadovas, mums įtarimų kelia, ar to skundo autorius nenorėjo pranešti daugiau. Galbūt tai buvo bandymas užvesti partinius inspektorius ant kelio, neakivaizdžiai paprašant pasidomėti šiuo kandidatinės disertacijos klausimu.
Šis reikalas iš tiesų įdomus. Brazausko kandidatinės disertacijos „Respublikos pramonės mazgų plėtotės optimizavimo klausimai (Lietuvos TSR pavyzdžiu)“, gintos Maskvoje, nepavyko aptikti Lietuvoje. Skaičiau tik jos santrauką, saugomą Maskvos Lenino bibliotekos įslaptintų leidinių skaitykloje. Kaip išsiaiškinau, nieko slapto joje nėra, tiesiog užsilikusi nuo sovietinių laikų praktika įslaptinti darbus, susijusius su gamybos geografiniu rajonavimu. Nustebino ne tiek slaptumas, kiek Brazausko disertacijos turinys. Santrauka pilna formulių ir matematinių skaičiavimų, o aukštoji matematika tikrai nebuvo stipriausia Brazausko mokslo disciplina. Dar studijų Kauno politechnikos institute metu vienintelis Brazausko trejetas buvo iš matematikos, „įpiltas“ dėstytojo Igno Saudargo – būsimo pirmojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro tėvo. Todėl kyla abejonių, ar pats Brazauskas galėjo su tokia užduotimi susidoroti. Šis įtarimas lyg sugrąžina prie skundo dėl Rajecko. Kaip tik tuo metu, kai LSSR Plano komisijos pirmininko pirmasis pavaduotojas Brazauskas rašė kandidatinę disertaciją, ekonomikos matematinius modeliavimus kūręs Rajeckas toje pat įstaigoje buvo Ekonominių-matematinių metodų ir elektroninės skaičiavimo technikos diegimo skyriaus viršininkas.
Čia reikėtų pasakyti, kad draugų, kolegų ir net pavaldinių pagalba aukštiems funkcionieriams rengiant mokslinius darbus nebuvo retas dalykas. Dėl kaltinimų išnaudojant pavaldinius rengiant mokslinę disertaciją beveik tuo pat metu, kaip ir apginta Brazausko kandidatinė, iš pareigų atleistas LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Povilas Kulvietis. Amžininkai komentuoja, kad tuo metu būta dviejų vadovų – mokslo daktaro laipsnio siekiančių premjero Juozo Maniušio ir Kulviečio – konkurencijos. Brazauskas viename interviu prisiminė, kad ir jis rinko medžiagą ir padėjo rengti daktarinę disertaciją, tačiau ne Kulviečiui, o Maniušiui. Žinoma, kandidatinė – tai dar ne tikra daktarinė disertacija. Didelių pretenzijų į mokslinius tyrimus jos autorius galėjo ir neturėti. Petro Griškevičiaus sūnus Aloyzas, pats apgynęs kandidatinę disertaciją, tik ne ūkio, o medicinos mokslų srityje, prisiminė to meto populiarų posakį: „mokslininku tu gali ir nebūti, tačiau kandidatu būti privalai“, kuris geriau skamba rusiškai: „učionym možeš i ne byt’, no kandidatom stat’ obiazan.“
Čia mes turime matyti plačią sovietinės administracinės kultūros, karjeros galimybių ir aukštojo mokslo sistemos sąveiką. Tuo metu buvo svarbu pademonstruoti ne tik kad šalį valdo darbininkų atstovai, bet ir kad jie turi gerą partinį ir profesinį išsilavinimą. Specialybės ir partinis išsilavinimas dažnai buvo derinami, nes, įgijęs profesiją ir jau pradėjęs lipti partinės karjeros laiptais, aktyvistas buvo siunčiamas į ideologinius kursus, o apie aukštesnę karjerą svajojantieji studijuodavo dar vienoje mokykloje – aukštojoje partinėje. Gilinimasis į profesinę specialybę galėjo tapti ir alternatyva aukštiesiems partiniams mokslams, nes „kandidatą“ jau turintieji lengviau išsisukdavo nuo siuntimų į aukštąją partinę mokyklą. Jo svarba matyti iš LKP CK į Maskvą siunčiamų kandidatų ir mokslo daktarų, einančių „atsakingas pareigas“, suvestinių ir sąrašų. Todėl ir mokslo laipsnis buvo svarbi nomenklatūros asmeninių charakteristikų ir kadrų įskaitų lapų detalė.
Publikacija parengta įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą Nr. S-LIP-21-6 „Nomenklatūros skundai Maskvai vėlyvuoju sovietmečiu“
