Padorumo katedra

 

Stefanas Themersonas (1910–1988) – lenkų rašytojas, poetas, filosofas ir kompozitorius, avangardinių filmų kūrėjas, leidėjas. Varšuvoje Themersonas studijavo fiziką ir architektūrą, bet jį labiau traukė menai, juodu su žmona dailininke Franciszka sudarė ilgai gyvavusį kūrybinį tandemą. Semantinės poezijos pradininkas, semantinės operos kūrėjas, 1948 m. su žmona Londone įkūrė leidyklą „Gaberbocchus Press“ (veikė iki 1979 m.), be savo pačių veikalų, anglų kalba išleido Guillaume’o Apollinaire’o, Alfredo Jarry, Raymond’o Queneau, Kurto Schwitterso, Bertrand’o Russello ir kt. knygų.

Čia skelbiama Themersono paskaitos, 1981 m. gruodžio 11 d. skaitytos olandų istoriko Johano Huizingos garbei Leideno universitete, pradžia (maždaug trečdalis viso teksto).

Vertėja

 

 

Man didelė garbė kreiptis į jus ir skaityti šią paskaitą Johano Huizingos garbei, viliuosi, sutiksite, kad jam, tvirtinusiam, jog kultūros istorijos objektas yra ne istorija, o kultūra, bus artimos šios dvi tezės, kurias ketinu išdėstyti jūsų apmąstymui.

Pirmoji tezė, paprastai suformulavus, teigia, kad Priemonės yra svarbiau nei Tikslai.

Antroji, priešingai nei mus tikina dvasininkai ir policininkai, tvirtina, kad Švelnumas yra įgimtas, o Agresija – išmokta, ne atvirkščiai.

Prie šių išvadų galima prieiti dviem būdais:

moksliniu keliu – pasitelkiant analizę, diskusijas, argumentaciją;

aplinkiniu keliu – daug pergyvenus ir įsisąmoninus savo patirtis.

Kadangi labiau galiu pasigirti amžiumi nei mokslingumu, pasirinkau kartu su jumis keliauti pastaruoju – ilgesniu – keliu.

 

●

 

Pradėsiu išpažindamas, kad pirmąsyk jūsų šlovingojo universiteto pavadinimą išgirdau dar būdamas moksleivis, prieš daugiau nei 60 metų ir už daugybės mylių į rytus, ir kalbama buvo ne apie jūsų didįjį istoriką, bet apie fiziką (P. van Musschenbrocką), kuris 1745 metais išrado vadinamąjį Leideno butelį.

1745-ieji – metai, kai gimė žymioji frazė „Après vous, messieurs les Anglais!“¹, o žodis „pragmatinis“ siejosi su kariuomene, nugalėta Fontenua mūšyje, ir dar nebuvo tapęs filosofiniu terminu, reiškiančiu, kad mūsų išankstinės nuostatos turėtų būti vertinamos pagal jų pasekmes.

Mano moksleiviškas riteriškumo supratimas leido man žavėtis frazėmis, kuriomis apsikeitė lordas Hay’us ir grafas d’Auteroche’as: „Faites tirer vos gens!“ – „Non, monsieur! à vous l’honneur!“ – bet dar labiau mane žavėjo Leideno butelis. Tik įsivaizduokite: tuščias marmelado stiklainis; apvynioji jį aliuminio folija, iš vidaus ir išorės; vidų sujungi su elektrostatiniu generatoriumi ir tuomet – voilà! Prikiši pirštą ir – žaibas!

Kas tuo laiku galėjo nuspėti, kad Politinės Istorijos Kelias, kuriame Fontenua mūšis tėra epizodas, ir Branduolinės Fizikos Istorijos Kelias, kuriame Leideno butelis taip pat buvo epizodas, susikirs ir mes vėl išgirsime pažįstamus žodžius: „Faites jeter vos bombes, messieurs les Russes!“ – „Après vous, messieurs les Américains!“ – „Non, messieurs! à vous l’honneur!“²

 

●

 

Mes trokštame metaforų, šablonų, alegorijų, kurie mums padėtų suprasti. Mes ilgimės analogijų, nors ir žinome, kad, argumentuodami analogija ir remdamiesi teisingomis prielaidomis, galime lengvai prieiti prie klaidingų išvadų. Nes analogijos klaidina. Ne vien istorinės analogijos.

Įsivaizduokite dvi identiškas ledo lytis: viena plūduriuoja Stikso, kita – Skamandro upėje. Panaši jų padėtis mus vilios prieiti prie tos pačios išvados. Ir vis dėlto viena ledo lytis gali augti, nes temperatūra krinta, o kita – tirpti, nes temperatūra kyla. Pavyzdys atrodo trivialus, bet savo nuomonę pakeisite, jei, užuot lyginę dvi identiškas ledo lytis dviejose upėse, palyginsite, tarkime, dvi identiškas kalinių, nebūtinai politinių, grupes dviejose šalyse, iš kurių viena kyla, o kita smunka, žengdama pažangos, laisvės ar proto keliu, o tai, ko gero, yra tas pats.

Kad suvoktume, kuria kryptimi judama, mes, žinoma, privalome turėti istoriją. Bet mums jos reikia ne kuo daugiau, bet kaip įmanoma mažiau. Tik inercija, dabartinės sekundės dalies vektorius mums sako, kur link lėktuvas skrenda. Jo vakarykščių klajonių istorija trikdo mus. Ar gali Istorija iš tikrųjų paaiškinti, kaip nutiko, jog mes šiandien esame ten, kur esame, su šitiek purvo ant savo padų ir tokiom kruvinom rankom?

„Faites jeter vos bombes!“ – „Non, messieurs! à vous l’honneur!“ Net nežinia: ar jie skaičiuoja, kiek bombų numesti vieniems ant kitų ar ant mūsų, esančių tarp jų?

 

●

 

Seniai seniai mes pasilengvindavome pasaulio suvokimą sumažindami (arba padidindami) viską iki Žmogiško Masto. Turiu omenyje dalykus, didesnius nei blusa ir mažesnius nei dramblys; istoriją, ilgesnę nei drugelio sparnų plastelėjimas ir trumpesnę nei amžius; svorį, didesnį nei vyšnios žiedlapio, plevenančio nuo medžio, ir mažesnį nei našta ant Atlanto pečių.

Tai štai: klasikinės fizikos CGS vienetų sistema.

Egiptiečių, graikų ir romėnų dievai buvo žmogiško dydžio. Jėzus taip pat pasirinko gimti žmogumi, kad mums būtų lengviau suprasti, kaip Jis tvarkėsi su didžiu Tragiškumu, numatytu Jo Tėvo plane.

Šiais laikais viskas yra atvirkščiai. Šiandien visi menki, žmogaus masto reiškiniai aiškinami atsižvelgiant į labai didelius dalykus, tokius kaip galaktinės dulkės, pirmykštė sriuba, Didysis Sprogimas (nužeminantis Kosmosą nuo kažko būtino, fundamentalaus iki paprasčiausio, istorinio, atsitiktinio įvykio); arba jie aiškinami pasitelkiant labai mažus dalykus: molekules, DNR grandines, atomus, kvarkus… visus tuos dalykus, kurių egzistavimas įrodytas eksperimentais, bet nepatiriamas, nebent tarsite, kad ką nors įrodyti eksperimentu, netgi įsivaizduojamu, yra lygu patirti.

 

●

 

Mokslininkas paskaičiuoja, atranda, kad mažučių baltųjų pelių, išgyvenusių eksperimentą ar jo neišgyvenusių, dydis yra reikšmingas, ir šypsodamasis eina į valgyklą išgerti arbatos.

Rašytojas atranda reikiamą žodį ir jam tinkamą vietą sakinyje – jo veidą nušviečia šypsena.

Mažas siusiojantis berniukas prasisega antuką ir kai skysčio parabolė pataiko į taikinį, jo akys maloniai nušvinta. Arba jis suirzta dėl kokio nusivylimo. Ar verkia, nes susižeidė nykštį.

Tai tėra paprasti eksperimentai ir patyrimai. Tačiau esama ir tokių, kurie nesukelia juoko, irzlumo ar aiktelėjimų iš skausmo:

Mažas berniukas abiem rankom laiko didelę dėžę saldainių. Tačiau jo nedomina dėžės turinys. Jį domina dangtelis. Nes jame esama gražios damos, laikančios savo rankose saldainių dėžutę, kurios dangtelyje vaizduojama graži dama, laikanti savo rankose mažytę saldainių dėžutę, kurios dangtelyje… Berniuko akys nebegali įžiūrėti toliau, jo rega daugiau negeba, bet jo protas gali. Taigi, jei jis prieis išvadą, kad nėra galo gražių damų, laikančių saldainių dėžutes, kartotei, galbūt vieną dieną jis taps grynu matematiku ar kietakakčiu politiku?.. Kita vertus, jeigu jis galvoja, kad kažkur būtinai turi būti pati mažiausia, paskutinė graži dama, kurios nebeįmanoma sumažinti, galbūt jis taps fiziku ar rašytoju?..

Tačiau dabar jis pažvelgia viršun ir pastebi virš Katedros portalo bronzinį pusapskritį horeljefą, kurio viduryje sėdi Švenčiausioji Dievo Motina, laikanti rankose maketą visos Katedros, virš kurios portalo… Ne, šįsyk jis nesistengia pažvelgti „vidun“. Šįsyk jo protas keliauja išorėn ir leidžia jam įsivaizduoti didelę, nematomą Dievo Motiną, rankose laikančią tikrąją Katedrą, ir tuomet dar didesnę, monumentalesnę nei dangus Dievo Motiną, laikančią rankose… Čia jis sustoja. Arba jo nuojauta pašnibždėjo jam, kad visa tai tampa pernelyg suaugėliškai absurdiška, arba galbūt… Kas gali žinoti? Galbūt pati didžiausia, paskutinė Dievo Motina, veikiant kokiems nors burtams, triukui, kurį gali paaiškinti tik suaugusieji, yra tas pats asmuo kaip ir mažiausia gražioji dama su saldainių dėžute?.. Jis paragauja saldainio ir užmiršta labai didelį ir labai mažą, sugrįžta į žmogaus mastui artimas vaizduotės patirtis: komiksą, Nato Pinkertono detektyvines istorijas, Pitigrilli³ nepadorias fantazijas… Dalykai vėl yra normalūs, suvokiami ir paprasti. Bet tuomet jis sutinka kokius nors Didžius Mokytojus, kurie nori nuskaidrinti jo mintis, ir viskas virsta Didžia Sumaištimi.

 

●

 

Pirmasis iš Didžiųjų Mokytojų, kuriuos mūsų įsivaizduojamas mokinys sutiko, buvo žmogus vardu Platonas, daugiau nei prieš 2  000 metų diskutuodamas su savo protingais draugais išreiškęs mintį, kad žmonijos bėdos tęsis tol, kol tikriems filosofams nebus suteikta politinė galia ir jie netaps valstybių valdovais. Kadangi mūsų įsivaizduojamas mokinys aiškiai regėjo žmonijos bėdas ir troško, kad jos pasibaigtų, jis nusprendė surasti tikrą filosofą, kuris būtų gera pamaina poniai Thatcher, ponui Reaganui ir panašiai. Atsitiko taip, kad pirmasis filosofas, kurį jis sutiko savo kilniose paieškose, buvo vienas iš Gamtos Filosofų, šiandien vadinamų Mokslininkais.

Mokslininko protas kybojo tarp dviejų pasaulių: išorinio ir braižymo lentos, primargintos baltų matematinių ženklų, pasaulio. Mokslininkas atkakliai stengėsi sukurti estetišką, patrauklią, glaudžią vienovę tarp ženklų, kuriuos jis braižė lentoje, ir reiškinių, kuriuos jis stebėjo pasaulyje. Tuo metu Matematikas žvelgė per Mokslininko petį ir atidžiai sekė, kad ženklai lentoje kurtų atskirą, nuoseklią vienovę be prieštarų. Šios atkaklios pastangos rasti bendrumą tarp FORMŲ, sukurtų braižymo lentoje, ir pasaulio REALYBĖS taip patiko mūsų įsivaizduojamam mokiniui, kad jis jau norėjo siūlyti Mokslininką-Matematiką vietoj politikų… Deja, kitą dieną tramvajuje jis sutiko savo chemijos mokytoją, šįkart vilkintį generolo majoro karinę uniformą su visais ordinais, ir sužinojo, kad mokytojo tyrimų objektas – nuodingosios dujos.

Nuliūdintas šio atradimo, jis nuo Mokslininko laboratorijos atsigręžė į Dailininko studiją. Tapytojo protas taip pat tarpo tarp dviejų pasaulių: išorinio ir drobės, kurioje ėmė ryškėti įvairios formos ir spalvos. Kai kurios jų siejosi su išorės pasauliu, kai kurios – su vidiniu Dailininko pasauliu, o kai kas priklausė drobės savasčiai. Visa tai labai džiugino mūsų įsivaizduojamą mokinį, bet kai kitą rytą jis sužinojo, kad tas pats Dailininkas nuėjo į meno galeriją ir ten nužudė pirmąjį ką tik nepriklausomybę pasiekusios respublikos Prezidentą⁴, jis, įsivaizduojamas mokinys, nusprendė, kad toks būdas pakeisti politikus mąstytojais yra galbūt ne tai, kam Platonas pritartų.

Sutrikdytas savo patirčių, mūsų įsivaizduojamas mokinys ėmė manyti, kad galbūt Sumaištis yra būtina, neišvengiama viso Žmogiškojo Suvokimo dalis, taigi jis pasuko ten, kur Sumaištis buvo didžiausia, ir nuėjo aplankyti Filosofų. Didžiųjų Filosofų.

Didžiųjų filosofų trūkumas yra tas, kad kiekvienas iš jų yra linkęs apibrėžti dalykus savitai. Nes iš tiesų didis filosofas niekuomet nepriimtų kito išties didaus mąstytojo filosofinio apibrėžimo. Regis, pats tikrai didaus filosofo iškilumas susideda iš to, kad terminui, vartojamam kitų mirtingųjų, filosofų arba ne, suteikiama kita reikšmė.

Tarp jų vis dėlto buvo vienas ne tik didis filosofas, bet ir didis žmogus⁵, kuriam rūpėjo „tai, kas kilnu, kas gražu, kas romu. Kuris įsivaizdavo, kokia turi būti sukurtoji visuomenė, kurioje asmenybės bręsta laisvai ir kur neapykanta, gobšumas ir pavydas miršta, nes nėra nieko, kas juos maitintų.“ Ir taip pagaliau mūsų įsivaizduojamas mokinys pagalvojo, kad platoniškojo filosofo-karaliaus, filosofo-prezidento ar bent jau filosofo-ministro pirmininko paieškos baigėsi, kai – tai nutiko Mūsų Viešpaties 1948 metų pabaigoje – Filosofas priėjo logišką išvadą, kad Jungtinės Valstijos turėtų tučtuojau pagrasinti atominiu karu Rusijai, idant ši būtų priversta nusiginkluoti. Šis teiginys buvo toks netikėtas, kad Filosofas ir pats jį greitai pamiršo, – toks nederantis su praeities ir ateities mintimis ir veiksmais, dėl kurių jis ir jo žmona pateko į kalėjimą šalyje, tvirtinančioje, jog neturi politinių kalinių. Mokinio pagarba žmogui nenukentėjo, bet jį nuliūdino logika, kuri globalias problemas traktuoja, tartum jos būtų aritmetiniai veiksmai, žymimi ženklų sistemos, tarsi jie būtų bereikšmiai, logika, kurioje nėra vietos ženklams, reiškiantiems paprastų žmonių paprastus gyvenimus, tokių, kurie nėra nei disidentai, nei karo kurstytojai ir nori tuoktis arba skirtis, susilaukti vaikų arba ne, groti balalaika, išgerti degtinės, klausytis Jevtušenkos ar eiti į kiną, visai kaip ir kiti paprasti žmonės anapus Vandenyno, norintys tuoktis arba skirtis, susilaukti vaikų arba ne, groti gitara, išgerti kokakolos, klausytis Franko Sinatros, žiūrėti reklamas per televiziją ar patirti prabangą mirti savo lovoje.

Taigi, ko gero, Platonas buvo ne visai teisus, kai pasakė: „Jeigu demokratiją Atėnuose būtų kūrę vien išsilavinę žmonės, nebūtų nutikę nieko bloga.“ Galbūt pati Demokratijos esmė kyla iš fakto, kad santykis tarp išmintingo ir kvailo, gero ir blogo, racionalaus ir emocingo yra toks pats, ar pažiūrėsi į filosofus ar kunigus, poetus ar valstiečius, politikus ar generolus, ekonomistus ar krovikus Gdansko laivų statyklose.

Nežinau.

Yra du būdai matyti pasaulio matymą. Yra vienas ir yra kitas. Ir niekas nežino: „Ar yra būdas matyti abu kartu?“ Tai nėra nei teiginys, nei klausimas. Tai tam tikro jausmo išraiška. Ar kada nors jį patyrėte? Jis privertė mane atidėti į šalį visas savo knygas ir laikraščius, išjungti radiją, paskatino išeiti į parką, atsisėsti ant suoliuko ir mąstyti, privertė mane klajoti gatvėmis ir mąstyti, privertė mane gulėti ant sofos ir mąstyti, ir apmąstymai, melancholiški ir sykiu neliūdni, buvo tartum laikrodžio rodyklė, besisukanti vis aplink ir aplink, visuomet pirmyn ir visada sugrįžtanti į pradžią. Iš to ir kyla melancholija: nes klausinėjimas yra pažangos esmė.

Norėjau užauginti kristalą ir atnešti jį jums dovanų. Norėjau jį dailiai įvynioti į žodžius ir padovanoti jums šįvakar. Deja… nėra taip, kad nesugebėčiau formoms suteikti rimo ir ritmo simetrijos… bet kristalai išauga tik netrukdomoje ramybėje, o šito savyje surasti negalėjau.

Taigi, pakilau nuo suoliuko, sustojau viduryje judrios gatvės, pašokau iš savo sapno: tai, ką jums atnešiu, yra liepsnojantis deglas, trimito gausmas, „Allons, Citoyens!“⁶ Laimei… ir nėra taip, kad nesugebėčiau šiam šūksniui suteikti rimo ir ritmo… bet, perėjęs Istorijos klystkelius ir sutikęs, išvydęs ir išgirdęs staugiančių balsų, ir teisuoliškų, ir klaidinančių (pirmieji pavojingesni), pasitelkiau humoro jausmą ir sustojau pačiu laiku.

Taigi, šįvakar pas jus atėjau tuščiomis rankomis, neturėdamas ką paaukoti dėl Tikslo, nes joks Tikslas nėra toks kilnus, kad būtų nors kruopelę vertingesnis nei Priemonių Padorumas. Nes galų gale Priemonių Padorumas yra tikslų Tikslas.

 

●

 

Kai kurie naivūs semantikos mėgėjai tiki, kad jeigu tik mūsų valdovai, mūsų gelbėtojai (visokio plauko) galėtų suvokti savo pačių ištarmes, jie pasikeistų. Iliuzija! Jie, gelbėtojai, pažįsta Kalbos mechanizmą daug geriau nei visi Semantikai, Lingvistai Filosofai ir Loginiai Formalistai kartu sudėjus. Štai iš kur jie žino, kaip panaudoti jį, manipuliuojant minios prietarais: jumis ir manimi.

Ir kai Poetas ar Romanistas tampa Demagogu, tas pats galioja ir jam… Nes POEZIJA, kaip ir POLITIKA, gali būti moraliai sugedusi, kaip ir nenuoširdi. Tokiais atvejais tiek poezija, tiek retorika – politinė, religinė, filosofinė – prilygsta nusikaltimui. Kuo didesnis nusikaltimas, tuo jis įspūdingesnis, bet mažiau atleistinas.

Tad, kai nieko nebelieka, suvokiame, kad jokios eilės, jokia didybė, jokios filosofinės sistemos, jokios priežastys, pateisinančios tikslą, jokie politiniai, utopiniai tikslai nėra svarbesni už priemonių padorumą. Nes, kai nieko nebelieka, priemonių padorumas yra tikslų tikslas.

[...]

 

Iš: Stefan Themerson. The Chair of Decency. Obscure Publications, 2007

Vertė Ugnė Ražinskaitė