„Nežiūrėk aukštyn“: bekontaktė kometa

Kada paskutinį kartą nenorėjote sakyti kažko, ką laikote tiesa, nes žinojote, kad kiti pokalbio dalyviai tai laikys per daug radikaliu dalyku ar susierzins? Ar tiesiog pavadins jus kairiuoju? Nemalonūs atsiminimai apie tokius atvejus mane užplūdo žiūrint filmą „Nežiūrėk aukštyn“ – naująją mūsų reakcijų į klimato krizę satyrą su visa plejada Holivudo A sąrašo žvaigždžių.

Asmeniškai į tokias situacijas dažniausiai pakliūnu pokalbiui pakrypus link klimato kaitos ir veganizmo. Kaip dažniausiai būna, kitų argumentuose yra dalis tiesos. Dažniausiai bandydamas gerbti tą dalį tiesos, leidi kitiems negerbti visumos. Karvės. Visai neseniai viena moteris man pasakojo apie visokeriopą karvių šaunumą. Anot jos, karvės yra svarbiausia ekosistemos dalis ir kad žmonėms nustojus auginti karves kažkur ten nuslinktų kalnai. Nežinodamas nieko apie konkrečius kalnus, apie kuriuos kalbama, turėjau pripažinti, kad net ir žmonių auginamos karvės įvairiose vietose yra svarbi ekosistemos dalis. Iš tiesų, vieną dieną jas tiesiog nustojus auginti efektai nuvilnytų per visą vietovės ekosistemą. Tai – ta dalis tiesos, kuri buvo moters žodžiuose. Bet tiesa ir tai, kad tam tikra ekosistema tapo taip priklausoma nuo tų karvių tik todėl, kad žmonės jų augina neįtikėtinai per daug. Taip buvo sunaikintos iki tol ten buvusios ekosistemos. Kalbant moksliškai, mes turime beprotiškai per didelę karvių populiaciją. Su tuo mano pašnekovė tiesiog nesutiko. Ir jai buvo visai nesvarbu, kad karvių pirmtakai kilo iš Indijos, o į Šiaurės ir Pietų Ameriką jos apskritai buvo nugabentos tik 1493 metais, antrosios Kristupo Kolumbo kelionės per Atlantą metu. Ne, karvės čia buvo visada! Man pasakius, kad karvės yra vienos iš taršiausių gyvūnų, ji tiesiog nukirto – ne. Balso tonas ir veido išraiška man aiškiai pasakė – toliau tęsti pokalbio neverta. Ne tik jos neįtikinsiu, bet ir šventinė nuotaika gali išgaruoti greičiau nei baltoji mišrainė nuo stalo.

Panašių pokalbių patiria daugelis save kairiaisiais, arba progresyviaisiais, laikančių žmonių. To priežastis paprasta – dešinieji prisistato kaip „sveiko proto“, o kairioji politika visada buvo neatsiejama nuo teorijos ir mokslo. O teorija būtų visiškai bevertė, jeigu ji mums pasakotų ir taip akivaizdžius dalykus.

Apie „Nežiūrėk aukštyn“ nerašyčiau, jei filmas tebūtų sukėlęs nemalonių flashbackų. Apskritai apie filme narpliojamas temas prirašyta tiek, kad rašydamas apie tai jautiesi panašiai kaip žiūrėdamas filmą – viskas jau matyta, viskas tiesa, niekas nedaro jokio poveikio. Beviltiška. Visgi filmas tikrai įdomus mąstant apie jį kartu su reakcijomis į jį. Tai kelia minčių apie tris mūsų politinio gyvenimo aspektus: kometas ir išnaudojimą, kalbėjimo strategijas ir klišes bei subtilumą.

Kuo skiriasi kometa nuo proletarų išnaudojimo?

Nors tam tikruose sektoriuose situacija tikrai yra apverktina ir ji galėtų būti lengvai pataisyta, jei ne besaikis pelno siekis, retas nesutiktų, kad darbininkų padėtis šiandien yra geresnė nei tada, kai jaunasis Marxas rašė apie susvetimėjimą, o senesnis Marxas apie išnaudojimą. Susvetimėjimo su darbu ir žmonių išnaudojimo istorija labai ilga. Negalime atmesti liūdno scenarijaus, kad ji tęsis tol, kol gyvuos žmonių rūšis. Todėl ir svarstymai apie žmonių išvadavimą ir kairiųjų idealų puoselėjimas turi pagundą slysti į vis didesnį reformizmą: jei proletarai vis dar bus išnaudojami po šimto metų, ką gi, galbūt turėsime šansą nuversti kapitalizmą po dviejų šimtų metų. Ar galėtumėte bent įsivaizduoti tokį politinių lyderių susitikimą, kuriame, laikydamosi klimato susitarimų, šalys skelbtų: iki 2030 metų sumažinsime skurdą 50 %, o 2050-aisiais pasieksime išnaudojimui neutralią ekonomiką? Juokaujant galima tik replikuoti: kur taip skubėti? Šios aplinkybės nebūtų svarbios, jeigu daugelio iš mūsų vertybės ir mąstymo įpročiai nebūtų susiformavę mąstant apie išnaudojimą, o ne apie kometas.

Kometa yra visiškai kitoks reiškinys nei išnaudojimas ar susvetimėjimas. Išnaudojimas gali tęstis amžinai, o kometa Žemę sunaikins po šešių mėnesių su centais. Kometai nerūpi, ar dabar tinkamas politinio ciklo metas, kaip laikosi ekonomika. Kometa yra gamtos, o ne socialinis reiškinys.

Bandymas laikyti gamtos reiškinį politiniu yra viena pagrindinių „Nežiūrėk aukštyn“ temų. Sunku įvardyti jausmą, kurį patiri matydamas, kaip filme mokslininkams atsakoma, kad dabar veikti dėl Žemėje gyvybę po šešių mėnesių sunaikinsiančios kometos negalima, nes artėja rinkimai. Tai nėra juokinga. Veikiau jau norisi griebtis kokio nors rusiško keiksmažodžio. Visgi lengva ironiškai šypsotis stebint tai filme, bet ar patys kartais netampame savo mąstymo aukomis (įskaitant mane) ir nemąstome analogiškai prezidentei Orlean? Visiška tiesa, kad vargingiausieji neturi sumokėti už kovą su klimato krize. Bet ar tai reiškia, kad jei kova su klimato krize bus socialiai neteisinga, verčiau jau ją visiškai stabdyti?

Neseniai pokalbyje su vienu garbiu kairiuoju politiku išsakiau mintį, kad ateityje Obama ir Merkel gali būti vertinami ypač kritiškai, kaip tie, kurie „pramiegojo“ klimato krizę. Jo reformistinei dvasiai toks mano pasvarstymas pasirodė nepriimtinas. Anot jo, mano pozicija yra „aš būsiu teisus, net jei visas pasaulis prasmenga“. Bet pasaulis jau „smenga“, tai ir yra visa esmė! Išlaikyti stabilią ekonomiką ir po truputį „žalintis“, randant platų sutarimą, reikš visišką nesėkmę, jei tuo metu planeta taps beveik negyvenama. Tai tas pats, kas matyti chirurgą, kuris džiaugiasi, kad po operacijos visi organai liko sveiki, nors pacientas ir mirė.

Mūsų panašumai į prezidentę Orlean tampa dar neaiškesni, kai pereiname prie visiškų konkretybių. Pavyzdžiui, automobilių taršos mokestis. Jei viskas būtų pagal mus, turėtume rasti būdą, kaip persodinti žmones į netaršius automobilius ir viešąjį transportą, dar labiau neapsunkindami ir taip sunkios jų ekonominės padėties. Visi girdėjome apie kaime gyvenančius tetą ar senelį, kurių senas taršus dyzeliukas bus brangiai apmokestintas. Žinome, kad persėsti į „žalesnį“ automobilį jie neturi jokių finansų. O kur dar beveik neegzistuojantis viešasis transportas. Be savo taršaus dyzeliuko žmogus negalės nuvažiuoti į darbą ar net į parduotuvę. Kaip kairieji, negalime pritarti tokiam socialiai neteisingam mokesčiui. Bet jei klimato kaita yra kaip ta kometa? Ar iš esmės nesame tokie patys kaip prezidentė Orlean ir nesakome, kad dabar negalime kovoti su kometa, nes prasta ekonomika neleidžia seneliui ar tetai persėsti iš savo taršaus dyzeliuko? O jei taip ir nepajėgsime pasirinkti tvarių ir teisingų atsakymų? Ar leisime klimato krizės kometai trenktis į Žemę, bet išliksime ištikimi socialinio teisingumo idealams? Pripažinsiu, kad į visus šiuos klausimus neturiu gerų atsakymų.

Kaip kalbėsimės apie kometas?

Pažiūrėjęs filmą, nusprendžiau paieškoti recenzijų internete. Visai kaip „Matricos“ atveju dauguma jų buvo labai neigiamos. Bene labiausiai simptomiška buvo „The Guardian“ paskelbta Charleso Bramesco recenzija. Ji prasideda taip: „Kai įtikinėjate ką nors pakeisti savo nuomonę svarbia tema, tai, kas sakoma, ne visada yra taip svarbu kaip tai, kaip sakoma. Jei žmogus jaučiasi užpultas, negerbiamas ar į jį žvelgiama iš aukšto, jis iš principo išjungs savo smegenis ir blokuos racionaliausius, teisingiausius argumentus. Homo sapiens yra keistos, emocionalios būtybės, labiau paveikiamos įtikinamo pasakojimo nei prastai pateikiamo teisuoliškumo. Štai kodėl mes balsuojame už vaikiną, su kuriuo mielai būtume sugėrovais, o ne už šiek tiek atstumiančius kandidatus, kurie tiksliau suvokia problemas. Štai kodėl mums skauda širdį, kai blogiausias pažįstamas žmogus išsako teisingą mintį.“ Būtent kaip tokį prastai pateiktą teisuoliškumą Bramesco mato „Nežiūrėk aukštyn“. Sunku nesutikti su jo mintimi apie atstumiantį teisuoliškumą. Kaip tai veikia praktikoje, puikus pavyzdys yra dabartinė mūsų valdžia. Ir visgi, ar Bramesco nekonstruoja netikros dilemos, tarytum galima tik arba būti teisuoliu, arba kampus gludinančiu sugėrovu?

Kol kas sunku matyti didelių pergalių, kurias kairiajai politikai padėjo pasiekti švelni retorika. Priešingai, du žmonės, padarę daugiausiai klimato krizės tematikai ir žaliojo kurso populiarumui, yra labai toli nuo Bramesco siūlomos retorinės strategijos. Nevyniojimas į vatą yra tai, kas sukūrė Gretos Thunberg fenomeną ir kas taip smarkiai erzina daugybę žmonių (tereikia prisiminti reakcijas į „How dare you?“). Aiškiai vertybiškai angažuota retorika yra ir stipriausia žaliąjį kursą išpopuliarinusios JAV Atstovų Rūmų narės Alexandrios Ocasio-Cortez savybė.

Ne visi gali būti Thunberg ar Ocasio-Cortez. Aš pats laikausi tarp kairiųjų beveik universaliai pripažįstamų retorinių strategijų: kaip yra, reikia sakyti tik kalbant apie fūrų vairuotojus ir maximas, kitur reikia ieškoti bendrų taškų, kurti pasitikėjimą nekontroversiškose temose. Visgi tokios recenzijos kaip Bramesco verčia klausti savęs, ar kalbu aptakiai tiktai todėl, kad manau, jog tai geriau veikia. Ar taip tikrai galop pasieksime daugiau nei eidami į aiškią konfrontaciją? O gal tokia strategija tiesiog leidžia išvengti to, kad kiti matytų tave kaip radikalą, išvengti nemalonių konfliktų? Vėlgi atsakymų neturiu.

Ar įmanoma subtiliai kalbėti apie kometą?

Pažvelkite į kitus „Nežiūrėk aukštyn“ recenzijų pavadinimus: „Nežiūrėk aukštyn“ recenzija: kosminė nelaimė“, „Nežiūrėk aukštyn“ yra velniškai nejuokinga kelionė per Diskursą“, „Tai nėra filmas, kuris turi ką pasakyti“. Visi atsakymai filmo kritikams jau yra pačiame filme. Prisiminkime, kad filmo tema yra klimato krizė, kuri potencialiai gali padaryti pasaulį negyvenamą didžiajai daliai žmonių, kai kurių iš jų dabartinė gyvenamoji vieta apskritai atsidurtų po vandeniu. Ką čia dar galima pridurti, kas jau nėra pasakyta mokslininkų ir klimato aktyvistų, ir net didžiųjų šalių lyderių? Reikalavimas šią temą perteikti naujai, pasakyti ką nors naujo ar pritraukiančio yra panašus kaip siūlymai pereiti media training prieš bandant pasakyti, kad kometa po šešių mėnesių trenksis į Žemę. Kaip ir reikalavimas apie tai kalbėti subtiliai.

Ryškiausias filmo „Nežiūrėk aukštyn“ bruožas yra jausmas, kurį jis palieka. Šalta neviltis, kurią galima gerai išreikšti keliais necenzūriniais rusiškais žodžiais. Šis filmas jau lyginamas su Larso von Triero „Melancholija“, bet jis nėra nei gražus, nei kuria emocinį ryšį. Bent man asmeniškai „Nežiūrėk aukštyn“ nekuria melancholijos, nes jis apskritai nekuria emocinio ryšio su manimi. Šiuo požiūriu filmas tobulas – jis puikus to, kas kasdien vyksta priešais mus, paveikslas. Temperatūra kyla, miškai dega, susitarimų nesilaikoma, naujausi tyrimai tapo dar niūresnius paveikslus – o aš rašau dar vieną straipsnį ir suprantu, kad jis nieko nepakeis. Kartu tai taip nuskausminta, kad dėl to neverkiu vakarais, nepuolu į depresiją ir neviltį. Tad ir toliau rašysiu nežinodamas, ar sakyti tiesiai, ar užglaistyti. Gal visgi ir yra panašumų į „Melancholiją“. Tik ji buitinė. Kaip kava be kofeino – demelancholizuota melancholija.