Nerimo gelmė
Søren Kierkegaard. Nerimo sąvoka. Iš danų k. vertė Ieva Tomaševičiūtė. V.: Phi knygos, 2021. 224 p.
Jei reikėtų išrinkti kuo tikslesnį „dabarties“ sinonimą, „nerimas“ būtų solidus kandidatas. Darbo krūvis, socialinė įtampa, nežinia dėl ateities, perdegimas, nervingas drebulys, sunkis krūtinėje, troškimas prasmegti, priepuoliai, ksanaksas – nerimas uzurpavęs kultūrinį horizontą ir palindęs po oda. Tikėtina, kad dėl šių realijų pasitaiko nemažai įsigyjančių neseniai išleistą XIX a. danų filosofo Søreno Kierkegaard’o veikalą „Nerimo sąvoka“.
Tačiau knyga – ne visai apie tą nerimą. Kierkegaard’o nerimas mąstomas krikščioniškame kontekste ir yra egzistencinis – plačiai sutariama, kad filosofas yra egzistencializmo pradininkas. Bet ir egzistencializmas čia nėra „Camel“ cigaretės, raudonasis vynas ar „Joy Division“ vinilinė plokštelė – interneto eroje egzistencializmo reputacija įgavo madingą bohemiškos filosofijos statusą. „Nerimo sąvoka“ nusipurto šį prieaugį ir mus sugrąžina prie ištakų – būties refleksijos.
„Kierkegaard’as? Taigi jis visiškas kunigas“, – sykį drėbtelėjo vienas pažįstamas. Iš pirmo žvilgsnio tokia pašaipa suprantama – štai, leidinio pavadinimą papildo paantraštė „Paprastas psichologinis samprotavimas apie gimtosios nuodėmės dogmatinę problemą“. Knyga išties dvasinga, ją galima vadinti religine meditacija ir teologiniu svarstymu, tačiau skaitant anaiptol neperdozuojama sakralinės atmosferos ar liturginės auros – nuo to išgelbsti kartokas filosofinis branduolys.
Čia nerimas gvildenamas kaip ontologinė būsena, neįveikiamas ydingas ratas ir save dauginanti neišvengiamybė, kurios objektas yra Niekas – „Nerimas ir Niekas visados atitinka vienas kitą“. Žmogus yra tąsomas nerimo, neatsiejamo nuo pirmapradės nuodėmės „įspaudo“: „Gimtosios nuodėmės pasekmė, arba gimtosios nuodėmės buvimas individe, yra nerimas.“ Tad nuodėmė čia yra visa apimanti transcendencija, neturinti nieko bendra su proginiu šnabždesiu klausykloje.
„Nerimo sąvokoje“ nuodėmingumas persmelkia visą kūriniją ir nežmogiškąją gamtos būtį, bet autorius daugiausiai narsto individo nerimo problemą, kuri šalia bejėgiškumo pasiūlo ir laisvės svaigulį. Susiduriame su nerimo ambivalencija: „Laisvės galimybė apsireiškia nerime“; „Kiekvienoje būsenoje esama galimybės ir tiek pat nerimo.“ Kierkegaard’ui nerimas tampa įnagiu tirti pirmykštę individo tikėjimo kilmę, o pagrindinis tikslas yra „individą atvesti į teisingą santykį su nuodėme“.
Mąstytojas žavi dviprasmybėmis, prieštaravimais ir dialektika varomais teorizavimais, leidžiančiais nerimą traktuoti ir pozityviai, kaip „saldžią nerimastį“. Nors nerimo nenugalėsi, jį galima įvaldyti – veikale pristatoma pozicija, kad nerimas yra žmogiškosios prigimties tobulumo išraiška: „Tai, kas išmoko teisingai nerimauti, išmoko ir to, kas visų aukščiausia.“ Individui nerimas yra savitas ugdymas ir tikėjimo treniruotė – susigyvenęs su nerimu, žmogus „žengs tarytum šokio žingsniu“.
Kad ir kaip būtų aukštinamas tikėjimas, Kierkegaard’o idėjos neskamba kaip pamokslų didaktika – jos yra krikščioniškos savasties artikuliacija, kultivuojanti religinę-egzistencinę savirefleksiją, besiskverbianti į mūsų vidujiškumą ir skatinanti atsigręžti į save. Davatkiškumo leidžia išvengti „firminė“ autoriaus ironija, geras humoro jausmas, gaiviai gyva kalba, metaforų ir palyginimų puokštės – Kierkegaard’as, panašiai kaip ir Friedrichas Nietzschė, pasižymi poetiniu-aforistiniu stiliumi.
Mąstytojo braižas – kandus ir kovinis, kurstomas aštrios ir provokatyvios manieros. „Nerimo sąvoka“ atakuoja nedvasingus ir prietaringus „oro pilių statytojus“; susmeigiamos iltys į idėjinius oponentus – šie be gailesčio išvadinami „vienišiais krakmolytomis apykaklėmis“ ir kaltinami „kokčiai siauraprotišku filistinizmu“. Rašydamas Kierkegaard’as smagiai švaistosi geluonimi – dėl to knyga įgauna dramatiškumo, o dėl vingrių minties gijų gali pasirodyti klampoka, tačiau susigaudyti padeda Tomo Šinkūno parengtas išsamus įvadas.
Viena vertus, skambių frazių prisodrintas turinys išspjauna kalną cituotinų teiginių – kai kuriuos nors imk ir tatuiruokis. Kita vertus, priveša besibadančių atvirukinių banalybių ir „išminties“. Visgi toks žongliravimas kalbos registrais, kintančiomis tekstūromis ir raiškos nepastovumu labiau nurodo kalbinius autoriaus įgūdžius – į tai viename interviu atkreipia dėmesį ir veikalo vertėja Ieva Tomaševičiūtė, sugebėjusi danišką akrobatiką konvertuoti į sklandžią lietuvių kalbos tėkmę, kartu išlaikančią sąmoningą Kierkegaard’o strategiją filosofuoti suktai ir klaidinančiai.
„Visai nenoriu nieko atrasti, anaiptol, mano didis džiaugsmas ir brangiausias užsiėmimas – mąstyti apie tai, kas, rodos, yra visai paprasta“, – begėdiškas melas, Sørenai. Nors knyga palyginti nedidelė, joje imamasi kolosalių konceptų, tokių kaip laikas, amžinybė, likimas, grožis, seksualumas, genialumas, rimtumas, demoniškumas, kaltė. Aišku, bemaž viską galima sutraukti į trijų „N“ formulę: Nerimas, Nuodėmė, Niekas – šis trikampis tampa veikalo orientyru, aplink kurį spiečiasi tokios esminės kategorijos kaip tikėjimas, laisvė, galimybė ir tiesa.
Kierkegaard’o laikiškumo samprata pasirodė įdomi ir aktuali: filosofas nerimą košia per būsimojo laiko filtrą, kaip ir mes šiandien, – nerimas atsiranda santykyje su ateitimi. „Nerimo sąvokoje“ gaji intriguojanti įtampa tarp žinojimo ir nežinojimo – greta to patiko ir šmaikščiai gotiški blyksniai, tokie kaip „Nerimas čiulpia kraują iš atgailos galybės“ ir „[...] sutemose, kuriose raganos ir oro pilių statytojai rungtyniauja ant šluotkočių ir dešrų smaigų“.
Dėl to šis veikalas „subalansuotas“ ir tiems, kurie nėra apdovanoti tikėjimu. Veikiau mums primenama, jog nebūtina būti religingam, kad mąstytum ir elgtumeisi religingai, – galima nepriklausyti jokiai konfesijai, bet kažkas visad atstos Dievo funkciją. Kierkegaard’as įrodo, kad religija gali atvesti į filosofiją ir būti „perdaryta“ į kur kas margesnį lauką – tai atitinkamai atsiskleidžia jo paveiktų mąstytojų, tokių kaip Martinas Heideggeris ir Jeanas-Paulis Sartre’as, mintyse.
„Bet kas gi mūsų laikais varginsis galvoti apie tokius dalykus, [...] gyvenimas dabar labiau negu bet kada anksčiau panašus į nepastovų, greitai prabėgantį akimirksnį?“ – „Nerimo sąvoka“ sulituoja 1844-uosius ir dabartmetį už lango. Kierkegaard’as nevengia nusakyti ir mokslo ribotumo – istoriją transcenduojanti jo mąstysena nusveria vėžišką „filosofija nebereikalinga, nes viską paaiškina mokslas“ bukaprotystę. Nepaisant atkaklios krikščioniškos genezės, knyga be šventeiviškumo ragina telktis į visuomet vertingą filosofinę refleksiją. Filosofija verčia pasukti galvą, o šis veikalas – svaigus sūkurys. Bet juk būtent toks ir nerimas.
