Kentėjimo apologija
Jei man prasivertų stigmos, neabejoju, eičiau pas daktarą. Bet jos prasiveria nebent tiems, kurie, žaizdai atsiradus, kantriai kenčia – pas nieką neina ir niekam netrukdo. Vadinasi, į daktarą galėsiu nesikreipti. Ačiū Dievui. Ačiū Dievui, kad manęs dar neišbandė, ačiū Jam, kad iki šiol gyvenau taip, kaip nedaugeliui pasiseka. Bet vis dėlto atsimenu: Jobas gerai gyveno kur kas ilgiau. Turėjo šeimą, ūkį, šlovę. Net paties Aukščiausiojo akyse buvo pagerbtas. O tada – iš niekur – kančia. Nepakeliama ir nepaaiškinta. Ne kartą esu sakęs: „Kad tik nebūčiau pajobintas.“ Bet juk būsiu. Privalau. Ar ne tai parodė Kristus? Būdamas pilnai žmogus, jis buvo nukryžiuotas. Vadinasi, būti pilnai žmogumi, būti žmogumi iki galo reiškia kentėti. Tiksliau – kančioje numirti.
Ši diagnozė man atrodo įtaigi ir tada, kai į žmogų ir būtį žvelgiama kitu nei krikščioniškas rakursu. Tarkime, kad yra rengiamas klausimynas dėl nepajudinamiausio žmogaus egzistencijos fakto. Vienas iš kandidatų – teiginys, kad žmogus yra ribotas. Manau, sunku būtų rasti geresnį – daugelis po juo pasirašytų. Pasirašytų, nes tiek gyvendami nesame visagaliai, tiek mirties akivaizdoje negalime nueiti toliau, nei nueiname.
Tik vargu ar suvokiame, kad tai neišvengiamai reiškia kentėjimą. Būtent – ne vienkartinį šiandien netikėtai užklupusį, ne istorinėje atmintyje saugiai palaidotą, o pamatinį. Egzistencijos dalį, kuri yra būtina, nes nusako būtinus dalykus: negebėjimą pačiam padengti savo stokojimo, negebėjimą pačiam jo išvengti. Jei pripažįstamas žmogaus ribotumas, pripažįstamas ir kentėjimas. Todėl kentėjimo, kaip suausto su ribotumu, negalima laikyti vien patyrimo dalyku. Jis yra ne tik egzistencinė, bet ir ontologinė sąvoka. Ir, kaip tokia, nusako ribotą būtį. Todėl nusako žmogų.
Atrodo, tai suvokiu. Atrodo, suvokiu, kad bijoti kentėti reiškia bijoti tikrovės ir bijoti gyventi. Bet vis vien prašau nepajobinti. Vis vien viliuosi nekentėti, nors tai – noras nusilipdyti žmogiškąją realybę tokią, kokia ji nėra. Ir tą patį matau aplinkui. Užuot kentėjimą ir mirtį priėmus kaip žmogiškumo apibrėžtis, į juos žvelgiama kaip į svetimybes – įžeidžiančias, nes jos nedera prie vaizdo, kurį sau esame susikūrę, nes jos netašytos ir nepaklusnios. Viskas turi būti dailu ir tikti. Tilpti į socialinės politikos schemas, ekonominius modelius, ekspertų analizes, į asmeninius karjeros ir saviugdos planus. Bet netelpa, netinka ir tada pasaulis griūva. Ieškome kaltų, nes jų juk turi būti, juk savaime… Savaime. Būtent, kad savaime. Nes esame riboti. Kad ir kokį komfortą, kad ir kokią apsaugą suteiktų modernybės sienos, jos per žemos ir per plonos, kad giltinė jų neperkoptų, neperkirstų. Klausimas tad toks – ar priimame ją, kai ji ateina, ar visomis jėgomis plečiame barikadas?
Jei pasirenkame plėsti – neužteks vien betono ir prakaito. Į lydinį reikės supilti ir visą laisvę. Lydinys turės ją praryti (kovoje su titanišku priešu pats pavirsti titanu), apimti visą žmogaus būtį. Turėdamas gimti kaip lygiavertis varžovas mirčiai, savo viduje titanas negalės palikti nė vieno, kuris mirtį įsileistų slapta arba netyčia. Visos rizikos, o tai reiškia – visi sprendimai turės būti apskaičiuoti ir patvirtinti iš viršaus. Titanas nuspręs net tai, kada ir kam ateis laikas numirti, ir taip panaikins paskutinę mirties prerogatyvą ir savivalę. Tik akivaizdu, kad to nesugebės. Kad tai tėra fantazija. Manydamas, kad nusprendė, save apgaus, nes niekada nebus laisvas nenuspręsti. Be to, panorėjusi mirtis vis vien jį perlauš kaip sausą šaką – kad ir kokį kūną titanas sau suręstų, jis išliks baigtinis, o mirtis išliks pabaiga.
Mintį, kurią noriu išsakyti, nesunku atpažinti. Tai tiesa apie saugumo ir laisvės antagonizmą, kuris pasireiškia tiek individualioje kasdienybėje, tiek visuomeniškai. Pavyzdžiu galima imti žmogų, sau draudžiantį intymius santykius, kad išvengtų galimo nusivylimo ir skausmo. Arba – valstybę, kuri, siekdama kovoti su nusikalstamumu, vis akyliau pradeda stebėti privatų piliečių gyvenimą. Kalbėdamas apie titaną imu kraštutinį šio antagonizmo atvejį, kada žmogus įtiki, nepaisydamas žalos laisvei, sugebėsiąs įgyvendinti totalų saugumą. Nors projektas pasmerktas žlugti, jis kartu niekaip nenustoja traukos – kančia mums tebebus svetima, kad ir kaip įsisąmonintume jos neišvengiamumą, ir todėl išliks tuo, nuo ko bėgame.
Išeitų, kad priešpriešoje tarp saugumo ir laisvės natūraliai esame linkę vertinti pirmąjį. Jei tai tiesa, siūlau polinkį laikyti klaidingu. Kančia yra neišvengiama. Ji neaplenkia nė vieno, nė vienas – net titanas – nėra jai atsparus. Tai reiškia, kad teisinga yra su ja išmokti gyventi – išmokti kentėti, – o ne nuo jos sprukti. Gyventi drąsiai, atverti save kentėjimo galimybei (ne dėl to, kad kančia savaime būtų vertinga, bet dėl to, kad su ja surišti dalykai, pats gyvenimas – vertingi) ir, jei tik to yra pareikalaujama, kentėti.
Bet ką reiškia priimti kančią, išmokti kentėti? Ar tai tam tikras stojiškumas, kurio vertė – žmogaus susitaikymas su neišvengiamybe, kai vidiniu nusistatymu atitikdamas būties sąrangą jis virsta tokia jos dalimi, kuri viskam, kas vyksta, jaučia palankumą, mat tam vyksmui yra tapati? Ar tai visiško susiliejimo sąlygota kančios transcendencija ir panaikinimas? O gal tai būdas išmokti džiaugtis tomis akimirkomis, kai, susidūrus su neišvengiamybe, ji tavęs nepaliečia? Į užuovėją žvelgti kaip į dovaną – nebūtinai tau skirtą, bet dėl to – tik dar brangesnę.
Šiuose atsakymuose galima įžvelgti tiesą. Tačiau net geriausiu atveju ta tiesa nėra galutinė. Stojiškasis požiūris netenkina tuo, kad kančią sumenkina. Jis linki į ją pažvelgti kaip į sukeltą neteisingo santykio su būtimi. Tarsi jei tik kitaip į kančią pažiūrėsi, ji išnyks. Viena vertus, tai ištirpdymas vieno apčiuopiamiausių žmogaus patyrimų – žaidimas epifenomeniškumu, kuriame, pasitelkus sąvoką, neabejotini dalykai yra užklausiami, kita vertus – kūniškosios tikrovės, instancijuotumo pažeminimas. Mušamas ir įžeidinėjamas žmogus šiuo atveju turėtų save įtikinti, kad situacijos atgrasumą sąlygoja ne į jį nukreipti veiksmai, bet jo ir veiksmų santykis. Tai tam tikra rezignacija, tam tikras atsisakymas save suvokti kaip veikiantį, norintį, net esantį. Tai teigimas, kad kančia nežymi tikrovės. Tai netikras Abraomas, kuris, keldamas peilį virš sūnaus galvos, nejaučia šio veiksmo kaip absoliučiai tėvui priešingo.
Antras atsakymas pranašesnis tuo, kad kančią palieka kančia, nesistengia jos patyrimo paversti niekiu. Net randa joje tam tikrą prasmę – kančia savo kontrastingumu gerovės atžvilgiu padeda ją įvertinti. Tačiau pati kančia lieka nepaaiškinta. Be ribotumo sąlygotos būtinybės jos faktas išlieka betiksle duotybe. Ji yra ne daugiau kaip atsitiktinės žmogaus apibrėžties rezultatas. Bet galbūt to užtenka? Kodėl turėtų būti „daugiau“? Kodėl negalima būties ir kartu kančios traktuoti kaip teleologiškai neutralios arba bent taip, lyg vidiniai jos tikslingumai būtų žmogui neprieinami? Tokia išeitis galima, ir ne vienas yra ją pasirinkęs. Tačiau toks žingsnis nėra adekvatus.
Neadekvatumą įžvelgiu nuostatos kertinėje savybėje – apsiribojime. Pirmas iš aptariamų atsakymų pačią kančią iškonstravo ir pavertė niekine, o šiuo atveju apkapojamas yra žmogus, jo gebos ir troškimai. Sakyti, kad reikia neiti toliau, nei žmogui įmanoma, reiškia iš anksto savavališkai tą ribą nubrėžti. Jei yra teigiama, kad kančioje prasmės nėra arba kad ji nepasiekiama ir dėl to neverta net mėginti jos ieškoti, tai žmogus turi dirbtinai apriboti savo intelektą ir siekius, kurie savaime krypsta supratimo ir įprasminimo link – ir vėl neigti dalį realybės, it šie jam priklausantys aspektai kažkokiu būdu neturėtų teisės egzistuoti. Negana to, apsiribojimas reiškia išankstinį uždarumą kitiems atsakymams ir todėl per menamą kuklumą pasireiškia kaip arogancija, ypač kai atsiduria toliau siekiančios alternatyvos akivaizdoje.
Kančią reikia suprasti ne kaip iliuziją, o jos žymę – ne kaip netikslią. Taip pat – ji nėra beprasmiška. Ji yra tikra, žymi tikrovę ir per tą žymėjimą ją nušviečia.
Minėjau fragmentą iš Kristaus istorijos. Pratęsiu: Kristus kentėjo, bet ne šiaip sau. Jei tiesa, kad jis, būdamas žmogus, parodė, jog su kančia žmogus privalo susidurti, tai kartu parodė ir kodėl, ir kaip. Jo kančią lėmė pasiaukojimas. Jei ne šis aktas, kančios nebūtų buvę. Kristus mokėjo kentėti taip, kaip ir iš mūsų yra pareikalauta – per auką. Pasitaiko įvykių ar situacijų, kai ši mintis mums akivaizdi. Mes priimame kančią, kai tai reiškia pagalbą artimam žmogui, kai dėl siekiamo gėrio atsisakome kažko, kas šią akimirką yra brangu. Atvejų, kai mes aukojamės ir dėl to kenčiame, bet kurie kartu mums yra suprantami, yra daug. Tačiau ši aukojimosi-kentėjimo kartotė nusako visą kančios paradigmą ir taip atskleidžia jos prasmingumą.
Žmogus paslysta ir sunkiai susižeidžia. Sakytume, jo kančia yra atsieta nuo aukojimosi – vadinasi, betikslė. Arba – susižeidžia stirna, ne taip pastačiusi koją akmenuotoje girioje, todėl atrodo, kad tai – ne pasiaukojimas, o nesėkmė. Bet tai – abu. Nesėkmė, sąlygota aukos. Stirnos apibrėžtis – tai, kokia ji yra, – yra paaukojimas visų kitų galimų jos pavidalų. Jos žingsnis, jos kelionės trajektorija, jos noras bėgti – paaukojimas kito žingsnio, kito kelio, kito noro. Jos egzistavimo laikas – paaukojimas kitų laikų. Stirna nesprendė, kada gims, kokia užaugs, tikriausiai net nesprendė, kur ir kaip bėgs, bet jos egzistencijos konkretumas – tai, kad ji nėra abstrakti galimybė, o tikra, kažkur ir kažkada kvėpuojanti ir jaučianti, – yra neapibrėžtumo paaukojimas. Kitaip tariant, bet kokia konkreti egzistencija yra kitokios, galėjusios būti, paaukojimo vaisius. O per auką būdama konkreti, ji yra atsivėrusi kančiai – vienur, o ne kitur esantis kūnas gali būti sužeistas, vienas, o ne kitas santykis sugriūti, vienas, o ne kitas lūkestis – neišsipildyti.
Bet ar ne geriau tada tiesiog nebūti? Ar bent – kaip indų žynys sulieja atmaną su brahmanu – ištirpdyti konkrečią egzistenciją visuotinėje? Neturėti nei čia, nei dabar, nei savęs, bet ir neturėti kančios?
Jei nebūtų kito pasirinkimo, be šių dviejų – kentėjimo konkretybėje ir palaimos visuotinybėje, – matyt, vis vien rinkčiausi pirmąjį, bet suprasčiau tuos, kurie nueitų priešingu keliu. Pasirinkčiau pirmąjį, nes taip nepavadinčiau man duotos realybės iliuzine. Visus jos aspektus, net kentėjimą, išsaugočiau kaip tikrus ir prasmingus. Net kentėjimą – jis man primintų, kad būdamas aukoju nebūtį. Ir nors tai ne iki galo kančią pateisintų, jos būtinybę aš suprasčiau.
Tačiau kitas pasirinkimas yra. Ir, manau, jis yra teisingas. Jis nusako tai, kaip veikia tikrovė. Tai ta pati aukojimosi-
-kentėjimo kartotė, bet iki galo eksplikuota.
Čia vėl turiu atsiremti į Kristų. Viena vertus, savo pavyzdžiu jis apreiškė tai, ką dabar noriu pasakyti, kita vertus, jis tai įkūnijo ir realizavo. Jėzus po to, kai buvo nukryžiuotas, po trijų dienų prisikėlė. Prisikėlė nugalėjęs mirtį, peržengęs tą ribą, kuri vienintelė atrodo nenugalima. Ar jis mirtį nukovė kalaviju? Armija angelų? Savo tėvo rūstybe ir jėga? Ne. Jis tai padarė per auką. Per baigtinį, ribotą, apibrėžtą, konkretų kūną, prikaltą prie kryžiaus ir kenčiantį. Per kūną, kuris, nebūdamas begalinis, iš tikrųjų galėjo būti atiduotas. Dažnai susimąstau, koks tiksliai mechanizmas čia turi veikti, kad kažkas panašaus galėtų įvykti. Atrodo, kad viskas turėtų būti priešingai. Kad Dievas mirtį turėtų perlaužti savo visagalybe, tuo, kad net Hado vartai nepajėgūs jo smūgio atlaikyti. Tačiau įvyksta tai, kas įvyksta, – avinėlis žengia į Stiksą ir vanduo garuoja.
Tikslaus mechanizmo veikimo negaliu pateikti – jo nežinau. Bet galiu pateikti keletą analogijų, kurios, bent man, avinėlį padeda suprasti. Pirmoji – apie kūriniją, antroji – apie tėvystę.
Jei Dievas yra ir jei Jis sukūrė visa tai, kas egzistuoja, Jis tai padarė lengvai. Jam nereikėjo triūsti, lieti prakaito, kaip skandinavų mituose nurungti ledinio milžino ir iš jo kūno dalių suręsti pasaulio. Jis – visagalis – nesunkiai atskyrė dangų nuo žemės, nesunkiai įkvėpė dvasią į Adomo plaučius. Jam nereikėjo savęs teigti – Jo kūryba buvo dovanos davimas. Todėl bet kuris duodantysis dalyvauja pačios būties veikime – veikia išvien su Dievu. O tas, kuris sugeba save paaukoti visiškai, kuris net savo gyvybę atiduoda, – gyvena, nes gyvybė – iš davimo.
Tą patį, tik žemiškesnėje plotmėje, galima matyti tėvystės atveju. Užauginti vaikus tam tikra prasme yra pranokti savo egzistencijos ribas. Tėvas, sudėdamas save į vaiką, atiduodamas jam sukauptą išmintį, turimą meilę, rūpestį, nė vieno iš jų nepraranda – juos neša sūnus ar dukra net po tėvo mirties. Ir šis taip gyvena.
Priešingai besielgiant kančia gilėja. Nuo pačios pirmos akimirkos, kai atsisakome save atiduoti (pirmiausia – kaip rodo Adomas ir Ieva – Dievo valiai, paskui – artimam, galiausiai – pareigoms, darbui, pašaukimui), įsisukame į savo ribotumą. Tai vyksta nuolat: įsisukame ir – nors ne iki galo – vėl aukojimusi išsilaisviname. Tokiu būdu judame dvasiniu, būties keliu.
Analogijos yra paskutinė bandymo parodyti kančios vietą pasaulyje dalis. Jos skirtos paaiškinti, kad kančia, kurią neišvengiamai sukelia ribotumas, kuri yra aukos, plačiausia savo prasme – aukos būti, rezultatas, yra tos pačios aukos –
išgyventos iki galo kaip visiško atsidavimo – transcenduojama. Tai reiškia, kad nors kančia privalo būti, ji nėra pabaiga. Kad kentėjimas yra būties dalis, neleidžianti iš akių paleisti savo ribotumo, bet dėl to pastatanti priešais jį ir įsakanti kovoti. Kovoti ne jėga, o aukojantis. Toks atsakymas parodo, kaip ribota būtybė gali perkopti savo ribotumą, kartu savęs – apibrėžtos ir išskirtinės, per apibrėžtą ir išskirtinį atsidavimą – neatsisakydama. Jis parodo, kad nereikia išmesti nė vienos realybės dalies, kad jos visos sutelpa į hierarchiją, kurios apogėjuje – pasiaukojimas, paaiškinantis ir pateisinantis visų žemesniųjų narių vaidmenį. Net ir kentėjimo.
Prieš pabaigiant dar reikia užduoti du klausimus. Apie teodicėją ir apie tai, kodėl tik pasiaukojimas, o ne aukojimas, pasiekia transcendenciją. Pradėsiu nuo antro. Trumpai tariant, aukojimas – kitų atidavimas – yra atsietas nuo savojo ribotumo ir todėl negali jo pakeisti. Be to, ne tik ribotumo neperkopia, bet jį gilina. Kito aukojimas yra titano veiksmas. Jis reiškia bandymą transcendenciją sukurti – savo jėgomis, iš baigtinių dalykų. Tačiau jėga yra priešingybė to, kaip transcendencija pasiekiama, ir todėl šiame vaidmenyje gali veikti nebent klaidinančiai.
Teodicėjos arba blogio problemą čia būtų galima išreikšti klausimu: „Kodėl baigtinybė jau nėra perkopta?“ Kam reikalingas tarpinis – kentėjimo – etapas, jei Dievas, būdamas visagalis, iškart galėtų mus nuvesti ten, kur per pasiaukojimą nueiname? Nors tikriausiai joks atsakymas negali būti visiškai tenkinantis, pasidalinsiu mintimi, kurią laikau teisinga. Evangelijos septyniolikto skyriaus dvidešimt pirmoje eilutėje Lukas pateikia Jėzaus žodžius: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų.“ Žodžius suprantu kaip reiškiančius tai, kad tas jau, kurio trokštama, – yra. Kristus jau atėjo, pasiaukojo, nugalėjo visas ribas – net laiko – ir todėl visiems – mirusiems, gyviesiems, dar negimusiems – jau yra atėjęs jau. Jis nėra tolimas, jo nereikia visomis išgalėmis siekti. Kristus jį duoda, duoda save. Tereikia priimti.