Iš „Holokausto“
1975 m. išleista poema „Holokaustas“ (Holocaust) žydų kilmės amerikiečių poetas Charlesas Reznikoffas (1894–1976) iš esmės atkartojo ankstesnių fundamentalių savo veikalų Testimony: The United States (1885–1890): Recitative (1965) ir Testimony: The United States (1891–1900): Recitative (1968) koncepciją ir stilistiką: remdamasis daugiausia pirmine medžiaga – Niurnbergo teismo ir Eichmanno teismo Jeruzalėje liudininkų parodymais, drauge su kitais dokumentais fiksuotais daugiatomėse šių procesų bylose, – sau būdinga „objektyvistine“ poetika – be interpretacijų, vertinimo, filosofavimo – parašė kondensuotą, nuasmenintą didžiosios XX a. Europos žydų tragedijos istoriją. Pasak anglų poetės Anne Stevenson, faktologinę medžiagą iškristalizavęs ir negailestingai, šokiruojančiai, bet meistriškai išdėstęs Reznikoffas leido pajusti, jog nacių vykdyto žydų persekiojimo ir naikinimo tiesiog negalima „beletrizuoti“, abstrahuoti iki „literatūros“. Amerikiečių poeto ir kritiko Davido Lehmano teigimu, „Holokausto“ autorius realybei leidžia byloti pačiai – išoriniais pavidalais, o žodžiais neišreikštas, nutylėtas emocijas išgyventi palieka skaitytojams.
(Daugiau Reznikoffo eilių vertimų žr.: „Š. A.“ (2021-03-26), „Literatūra ir menas“ (2021-12-17), vert. A. P.)
I. DEPORTAVIMAS
1
Vieną vakarą atėjęs policininkas paliepė jam –
atvykusiam iš Lenkijos ir pragyvenusiam Vokietijoje beveik trisdešimt metų –
paliepė jam ir jo šeimai:
„Tučtuojau į policijos nuovadą.“
„Bet netrukus grįšite, – pridūrė. –
Nieko neimkite su savim.
Tik pasus.“
Pasiekę policijos nuovadą,
jie pamatė žydų vyrus, moteris ir vaikus,
vienus sėdinčius, kitus stoviniuojančius,
daugelį ašarojančių.
Visus juos suvarė į miestelio koncertų salę –
žydus iš visų miesto vietų –
ir pralaikė tenai visą parą,
o paskui policijos sunkvežimiais nudangino į geležinkelio stotį.
Gatvėse, kuriomis juos vežė, grūdosi
žmonės, kurie šaukė:
„Žydus – į Palestiną! Palestinon juos!“
Ir žydai buvo sulaipinti į traukinį,
vežantį link sienos su Lenkija.
Pasiekė ją ryte –
traukiniai ten bildėjo iš pačių įvairiausių Vokietijos vietų,
kol žydų prisirinko tūkstančiai.
Čia juos apieškojo,
ir jei kas turėjo daugiau nei dešimtį markių,
visa, kas viršaus, buvo atimta;
esesininkai, nacių apsaugos būrių nariai, atimdami pinigus sakė:
„Į Vokietiją daugiau neatsinešei,
todėl negali daugiau ir išsinešti!“
SS būrių vyrai „saugojo“ juos,
keliaujančius iki Lenkijos sienos:
pliekė botagais gaišuojančius,
plėšė net menkiausią mantą iš rankų
ir rėkė: „Bėkit! Bėkit!“
Kai pasiekė Lenkijos sieną, lenkų pareigūnai,
patikrinę žydų dokumentus
ir pamatę, kad tai Lenkijos piliečiai,
nukreipė juos į maždaug šešiatūkstantinį miestelį –
žydų buvo mažiausiai dukart daugiau.
Lietui pliaupiant,
lenkai neturėjo kur jų patalpinti,
kaip tik į tvartą,
priterštą arklių mėšlu.
2
Vienas žydas, atėjęs į miesto žydų bendruomenės kontorą,
rado ją uždarytą
ir du esesininkus su šalmais ir šautuvais
prie durų.
(Tiedu priklausė „pasilinksminimo brigadai“
ir krėtė visokiausias išdaigas
savo ir kitų pramogai.)
Žydui įbruko karšto vandens kibirą
ir liepė plauti laiptus prie įėjimo;
į vandenį buvo įpilta rūgšties, deginančios rankas.
Vyriausiasis bendruomenės rabinas su mantija ir maldos šaliu
buvo išstumtas jam įkandin
ir irgi prisakytas mazgoti laiptus;
kiti esesininkai, apstoję ratu, ir praeiviai
šypsojosi ar juokėsi.
3
Vienas kunigas Vokietijoje suieškodavo žydams prieglobstį,
taigi žydai vykdavo pas jį slėptis.
Jis siųsdavo juos pas darbininkus į Berlyno priemiesčius
ir pas ūkininkus užmiestyje,
ir šie priglaudė jų šimtus –
nė vienos durys nebuvo užvertos.
Pasakodamas kitam kunigui, kodėl taip elgėsi,
paklausė šio – kuris buvo lankęsis Palestinoje:
„Žinai tą kelią nuo Jeruzalės iki Jericho?“
Anas kunigas linktelėjo galva,
ir klausimą uždavęs kunigas tęsė toliau:
„Kadaise tuo keliu plėšikai varėsi vieną vyrą,
ir tas, kuris jam padėjo, buvo ne žydas.
Dievas, kurį garbinu, liepė man:
„Eik ir daryk kaip jisai!“
II. INVAZIJA
Penkiems lenkų žydams pavyko gauti vežimaitį,
tad nusisamdė vieną lenką, kad išvežtų juos rytų pusėn,
idant paspruktų nuo mieste pasirodžiusių esesininkų.
Bet vos išvažiavę už miesto
staiga pamatė SS vyrus,
pasaloje tykančius žydų,
bandančių pasprukti.
Esesininkai įsakė žydams lipti iš vežimo,
ir tie išlipo.
„Ar turite pinigų?“ – paklausė esesininkai,
ir penketas atidavė jiems viską, ką turėjo.
Esesininkai vis tiek juos apieškojo,
o tada įsakė nusirengti
ir sugulti ant žemės
ir pradėjo juos mušti;
mušė pakaitomis
ir visąlaik juokėsi.
Paskui liepė žydams klauptis ant kelių
ir traukti žydiškas giesmes;
žydai giedojo sionistų himną – Hatikvah.
O paskui turėjo šliaužti betoniniu nuotekų vamzdžiu po keliu,
kol esesininkai paliko ramybėje.
Tie penki žydai, sudaužyti, buvo per silpni tęsti kelionę,
be to, neturėjo pinigų;
todėl grįžo atgal į miestą –
tiesiai į žydų ligoninę.
III. TYRIMAS
1
Mes esame civilizuotieji –
arijai;
taigi ne visada nužudome tuos, pasmerktuosius mirti,
vien dėl to, kad jie žydai,
kaip pasielgtų ne tokie civilizuoti:
mes naudojame juos mokslo labui
kaip žiurkes ar peles:
kad išsiaiškintume žmogaus ištvermės ribas
didžiausiame aukštyje –
vokiečių oro pajėgų labui;
verčiame juos lindėti ledinio vandens talpyklose
arba nuogus stirti lauke valandų valandas
minusinėje temperatūroje;
taip, tiriame daugiadienio tvėrimo be maisto
ir vien tik jūros vandens gėrimo poveikį –
vokiečių laivyno labui;
arba sužeidžiam juos ir prigrūdame į žaizdas
medžio drožlių ar smulkinto stiklo,
arba ištraukiame kaulus, raumenis ir nervus,
arba svilinam kūno minkštimą –
nagrinėdami bombų sukeltus nudegimus,
arba apnuodijam jų maistą,
arba apkrečiam maliarija, šiltine ar kitokiom karštinėm –
visa kas vardan Vokietijos kariuomenės.
Heil Hitler!
2
Daugybė žydų turėjo gerti tik jūros vandenį,
kad būtų išsiaiškinta, kiek ilgai tvers.
Išsikamavę
jie puldavo prie ligoninės sanitarų
šepečių ir skudurų
ir iščiulpdavo iš jų purviną vandenį,
idant apmalšintų
iš proto varantį troškulį.
Vertė Andrius Patiomkinas
