Dar kartą apie Rimą Tuminą

Sunku patikėti, kad Rimui Tuminui – tam žmogui, kuriame verda ir sproginėja įvairiausių energijų, aistrų ir svajonių užtaisai, griūva ir vėl kyla gyvybės tiltai, vyksta nenutrūkstami vidinių jėgų bei nuotaikų kaitos ir permainų proveržiai, – jau sukanka septynios dešimtys.

Lietuvoje ir svetur (Suomijoje, Islandijoje, Švedijoje, Rusijoje) Rimo nuveikta nepaprastai daug, bet vargu ar surinktume didesnį būrį žmonių, kurie būtų spėję pamatyti visus jo darbus. O aš ir dabar nežinau, kiek tų spektaklių būta, – juk ne skaičiai svarbiausia. Skaičiavimą apsunkintų ir tai, kad kai kurie spektakliai iš savos, Mažojo teatro, scenos („Maskaradas“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir kt.) yra perkelti į kitas scenas, pavyzdžiui, į Jevgenijaus Vachtangovo teatro sceną. Beje, ne visuomet sėkmingai, nes kopijos yra kopijos – savotiški režisieriaus antro kvėpavimo vaisiai, jau kitų, kitokių aktorių vaidinami.

Atsigręžę nuo tos septintos gyvenimo kalvos, galime pasakyti, kad Rimui sekėsi įgyvendinti didžiuosius savo sumanymus; jam niekada neteko metų metais kūryboje „ieškoti savęs“, galvoti, kur čia prisiglaudus – Akademinio dramos teatro durys grįžusiam iš Maskvos po studijų GITIS’e buvo atviros. Jo atėjimas tarsi pažadino teatrą, sukėlė nerimo vadovams ir vilties aktoriams. Iš pat pirmų Rimo spektaklių, dar Akademinio scenoje, sklido kažkokia nauja šviesa, naujas tikėjimas, virpėjo švelniai užgaunama nauja styga. Koks tai buvo garsas? Ką žadėjo? Gal atvirai, iš sielos gelmių kalbėti apie žmogų, ne rodyti jį, o tyrinėti, suprasti, drauge su aktoriais džiaugtis pačia galimybe daryti, kurti, žaisti teatrą. Ne iš karto tą skambesį galėjai perprasti, nes jame buvo daugybė niuansų.

Dar visai jaunas būdamas, su palyginti nedidele spektaklių kraitele („Viduržiemis“, „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, „Tyli naktis“, „Čia nebus mirties“ ir kt.), pačioje nerangaus sovietmečio pabaigoje, jis sumanė ir nelengvai įkūrė savo – Mažąjį teatrą. Kaip kūrybos laisvės ir nepriklausomybės nuo „akademizmo“ garantą. Vieni į šį režisieriaus sumanymą žiūrėjo nepatikliai, kiti – nekantriai laukė. Buvau tų antrųjų pusėje, nes jau buvau mačiusi ir savaip patyrusi Jono Jurašo, Povilo Gaidžio, Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus atėjimą į Lietuvos teatrą ir to atėjimo kainą. Nuojauta sakė, kad Tuminas taip pat atsineša savo teatrą ir jo siunčiamas garsas tolydžio stiprės. Ilgainiui Rimas surado jam būtinus, ištikimus, panašiai jaučiančius bendradarbius, bendrakeleivius – dailininką Adomą Jacovskį ir kompozitorių Faustą Latėną. Būta ir kitų.

Savo teatrą, gimstantį epochų sandūroje, lūžio metais, valdžios, su kuria visuomet mokėjo sutarti, ir Sąjūdžio žmonių padedamas, Tuminas kruopščiai suko kaip lizdą ateinančiai savo studentų kartai ir tiems aktoriams, kurie ryžtingai išėjo paskui jį iš Akademinio. Išėjo, kaip kitados, prieš pat sovietų okupaciją, iš Kauno Valstybės teatro aktoriai iškeliavo į Vilnių paskui Romualdą Juknevičių. Tuminas pats prižiūrėjo statybą, įdėmiai sekė pastato restauravimo darbus, svajodamas išlaikyti seną kūrybingosios secesijos stilių ir dvasią (ačiū ir architektei Nijolei Ščiogolevienei). Štai kad ir tokia detalė: jų valia ties laiptais freskos meistrai Šarūnas Juršėnas, Vincas Stankevičius ir Arvydas Ramaška atkūrė ir įamžino Gedimino pr. 22 pastate veikusiai Vilniaus „Rūtos“ draugijai M. K. Čiurlionio tapytą scenos uždangą; o joje – ir saulė, prasklaidanti tirštus debesis, ir po senu ąžuolu prie šventosios ugnies budinčios vaidilutės, kurios, tikėtina, saugos ir Mažojo kūrybos ugnį.

Dirbti, repetuoti scenoje pradėta dar statyboms nepasibaigus, o pirmieji „nelegalūs“ žiūrovai, pamenu, lipo į nekūrentą salę virpančiais lentų tiltais. Buvo rodomas gan įdomus Gintaro Liutkevičiaus režisuotas Haroldo Pinterio „Sargas“ (1997). Visi laukė Mažojo teatro atidarymo ir tikėjo jo ateitimi. Atidarymų būta ne vieno, nes keitėsi statusas – nuo Vilniaus miesto iki valstybinio teatro. Bet oficialusis atidarymas įvyko tik 2005 metų gruodį, tarpušvenčiu; buvo tuminiškai iškilmingas ir teatralizuotas: ryškiai apšviestose teatro prieigose, tiesiog Gedimino prospekte, tratėjo būgnai ir degė laužai, paskui scenoje – įžanginis šiupinys, kuriame kaip vienas svarbiausių personažų avanscenoje prie stalelio pasirodė ir Algirdas Brazauskas, pasirašantis kažkokius svarbius teatro įkūrimo, įteisinimo dokumentus…

Vienas iš Rimo Tumino kūrybos turtingiausių, nuostabiausių tyrinėjimo šaltinių galėtų būti repeticijos. Nežinau, ar kas nors jas nuosekliai fiksavo, įrašė ar aprašė. Jeigu ne – būtų labai gaila, nes kaip tik jose atsispindi ypatingas režisieriaus talentas, santykis su aktoriais, nenusakomas jo gebėjimas improvizuoti, keičiant, vartant situacijas, ieškant būdų personažo esmei atskleisti ir paties režisieriaus sumanymui įtvirtinti. Būtent repeticijose atsiveria Rimo gyvenimo pažinimas ir meilė, retas pastabumas, įžvalgumas, nepaprastas jautrumas žmogui. (Neabejoju, kad jis galėtų rašyti, nes jo pasakojimai „iš gyvenimo“ visuomet spalvingi, turintys dramaturgišką užtaisą, virstantys novelėmis; vieną iš jų, apie žvejų kompaniją prie rūkyklos, pamenu iki šiol.) Apie ypatingą repeticijų charakterį daugiausia papasakotų aktoriai. Pamenu, Islandijos nacionaliniame teatre Molière’o „Don Žuano“ paskutines repeticijas stebėję aktoriai Tuminui sukėlė ovaciją. Apskritai jie, visai kitokio teatro tradicijų auklėti, buvo Tumino tarsi užburti. O Fausto Latėno muzika jau kitą dieną po premjeros (nuostabi Don Žuano nerūpestingų kelionių tema) skambėjo iš visų kampų – ir teatre, ir Rusijos ambasadoje, kur mums buvo suruošta prašmatni, islandiška Kūčių vakarienė jaukioje svetainėje, papuoštoje įvairių rusų dailininkų socrealizmo stiliaus paveikslais… Kur Rimas – ten visuomet rezgasi paradoksalios situacijos.

Būtų galima pasveikinti jubiliatą aptariant naujausius jo darbus, bet tų darbų matyti neteko. Lieka skaityti ir tikėti rusų kritikos straipsniais, žiūrinėti fotografijas internete, prisiminti Vilniuje rodytą įspūdingą Puškino „Eugenijų Oneginą“, jo sukurtą J. Vachtangovo teatre. Vėl rašyti apie jau seniai straipsniuose ir knygose (gerokai anksčiau išleistos dvi knygos, skirtos Tumino kūrybai, – rimta Ramunės Balevičiūtės studija ir kupina susižavėjimo režisieriumi aktorės Gražinos Baikštytės) apdainuotus lietuviškojo derliaus spektaklius? Nors, turiu prisipažinti, dažnai apie Rimą galvojant prieš akis vėl stojasi atskiri jo spektaklių fragmentai, mizanscenos, nepamirštami personažai nuo menkiausio iki pagrindinio, visi vienodai svarbūs tankiame režisūriniame audinyje, garsų prisotinta daugiasluoksnė scenos erdvė. Ir ypatinga jų nuotaika.

P. S. Būtų galima parašyti ir dar vieną straipsnį apie Rimą Tuminą, visai kitokį, bandant įminti, išnarplioti jo gyvenimo mįslių rezginį, suvokti kai kuriuos blaivia galva nesuvokiamus dalykus, užduodant jam klausimus. Kodėl jis, įdėjęs didžiules pastangas Mažajam sukurti, berengiąs jam puikų gabių žmonių kursą (teko anuomet matyti jų kursinius, o vėliau ir įspūdingus baigiamuosius darbus), staiga teatrą bei mokinius paliko ir išskrido į Maskvą gaivinti riebiuose tariamos sėkmės, primadoniškumo ir korupcijos pelenuose beskęstančio J. Vachtangovo teatro. Nors suprantu tos vilionės jėgą ir galią (vien jau atvirų, dėkingų, emocingų Rusijos žiūrovų minios prie teatro durų ką reiškia!). Ir atgaivino, ir pakėlė į tokias aukštumas, kokiose gal nuo neilgai tetrukusių Vachtangovo ar Rubeno Simonovo laikų teatras nėra buvęs. Gastroliuojantį, atvirą pasauliui teatrą ir patį režisierių pripažino ne tik Rusija, bet ir reiklusis užsienis.

O kodėl savame Mažajame per visus tuos metus nepastatė nė vieno spektaklio (nekalbant apie blankų, nieko nelėmusį, neilgai vaidintą, skubotai sumestą trumpam atvykstant į Vilnių Thomo Bernhardo „Minetį“), kuris būtų galėjęs įlieti gyvybės besiblaškančiam, o prasidėjus kovido epidemijai ir merdinčiam Mažojo kolektyvui? Ir kodėl šitiek metų savo teatro iš bėdos negelbėjusiam, jam netarnavusiam Tuminui neatėjo į galvą nebelaikyti savęs jo meno vadovu? Juk nebevadovavo, nebeformavo, nebešildė. Tai labai subtilus klausimas, ir man, šiuos žodžius rašančiai, šiurpsta oda. Juo labiau kad kai kuriuose aktorių vaidmenyse dar suvirpa senosios tuminiškos ugnies, – gal tų vaidilučių iš minėtos freskos išsaugotos? – atspindžiai. Kyla ir dar šiurpesnių klausimų dėl dabartiniame pasaulinių įvykių fone visiškai nesuvokiamo ir nepriimtino režisieriaus pažiūrų pasjanso ir pan. Bet čia jau reiktų Freudo ar Adlerio, kuriems pavyko kai kurias pasaulio vyrų mįsles įminti. Ne man apie tuos klystkelius svarstyti. Akmenį mesti. Ir ne ta proga.

Savo laimei, prieš akis visuomet turiu tokį Rimo Tumino įvaizdį, kuris jau daug metų neišsitrina iš mano atminties. Islandija. Rusijos ambasadorius (su juo – poetu ir vertėju – Rimas gražiai susidraugavo) padovanojo mums, keliems lietuviams, saulėtekį kalnuose, netoli senojo Altingo. Tiesa, saulė išniro iš nakties miglų tik 10 val. ryto, buvo skaisti, raudona. Buvom perspėti vaikščioti atsargiai, nes po sniegu – pavojingi uolienos plyšiai. Vaikščiojom, dairėmės, gėrėjomės, kvėpavom skaidriu, tyru, skambančiu oru. Pasisukusi atgal, staiga pamačiau Rimą stovintį ant siauro lavinės uolos iškyšulio. Apačioj – pragarmė, tereikėjo menkiausio netikslaus judesio – ir skrieji žemyn! Jo elegantiškų pusbačių nosys kabėjo ore, aš sustingau, o jis ramiausiai žiūrėjo į tolį, į viliojančias kalnų erdves, į laisvę, kurios visuomet siekė.