Avgust Demšar: „Slovėnijoje vietos autorių detektyvai neregėtai populiarūs“

 

Avgustas Demšaras (g. 1962) – bene populiariausias slovėnų detektyvų rašytojas, dešimties knygų autorius. Praeitų metų gale su juo kalbėjosi vertėja, rašytoja Kristina Tamulevičiūtė.

 

– Slovėnijoje esate populiarus rašytojas, kelių kriminalinių romanų autorius. Ar galėtumėte papasakoti, kada ir kaip ėmėte rašyti? Kaip susiradote leidėją?

– Rašyti pradėjau vėlai, sulaukęs keturiasdešimties, ir priežastis buvo gana banali. Kiek save pamenu, esu aistringas skaitytojas. Skaitydavau viską, nuo klasikos iki komiksų, bet ypač mane žavėjo detektyvai. Jų ir šiandien esu apsėstas. Deja, rašydamas turiu mažiau laiko skaityti, todėl per dieną pasižiūriu bent vieną ar dvi kriminalinių serialų serijas, kai kurias žiūriu ir po penkis ar net daugiau kartų. O rašyti pradėjau, kai vieną dieną iš bibliotekos pasiskolinau kažkokį detektyvą, kuriame sulaužytos visos šio žanro rašymo taisyklės. Knyga buvo niekinė, todėl mečiau ją į kampą ir pareiškiau: „Tokį šlamštą ir pats parašyčiau.“ Mane išgirdo žmona ir atkirto, kad kalbėti ir kritikuoti lengva, o padaryti sunku. Todėl ir nusprendžiau pabandyti.

Kaip susiradau leidėją? Jei Slovėnijoje tau per keturiasdešimt ir dar nesi pripažintas literatas, be to, parašei kažką neįdomaus (prieš penkiolika metų taip buvo apibūdinami slovėnų detektyvai), patikėkite, lengva nebus. Susisiekiau su penkiolika leidyklų. Laimei, atsiliepė viena nedidelė leidykla, kuri buvo pasirengusi surizikuoti. Tais metais pasirodė mano romanas, jo viršelyje didžiulėmis raidėmis buvo parašyta, kad tai – detektyvas, ir, visų nuostabai, jis gavo Metų romano apdovanojimą. Tuomet man rašyti tapo lengviau. Toje leidykloje be problemų išleidau šešis detektyvus, iš jų dar trys apdovanoti minėtu apdovanojimu. Šiandien, – kaip tik spaudai rengiamas mano vienuoliktas romanas, – nebeturiu jokių sunkumų leidybos srityje.

– Kokią prasmę jums turi rašymas?

– Rašymas yra malonumas. Mėgaujuosi kurdamas literatūrinius pasaulius, personažus, įvykius. Detektyvinio romano kūrimas suteikia ir papildomų malonumų, t. y. kriminalinių mįslių, painiavos, pėdsakų, melagingų pėdsakų, užuominų, kurios skaitytojui atskleidžia paslaptį arba tik dar labiau jį supainioja, kūrimas.

Be to, rašymas man yra ir psichoterapija. Ne, romanuose neatskleidžiu savo traumų ir baimių, nesistengiu į jas panardinti skaitytojo. Viskas vyksta daug paprasčiau ir maloniau – juk esu įsitikinęs, kad detektyvų žanro tikslas yra linksminti ir atpalaiduoti. Savo asmenines nedideles traumas, kokios daugiau ar mažiau kankina kiekvieną iš mūsų, išnaudojau kurdamas detektyvines mįsles. Mano asmeninė psichoterapija yra tokia: vaikystės traumoms neleidau kankinti manęs iki mirties, perkėliau jas į knygas ir pardaviau, o už romanus gautą honorarą išleidau motociklui. Važinėdamas atsipalaiduoju ir įgaunu dar daugiau energijos.

– Vaikystę praleidote Maribore. Ar vaikystės prisiminimai ir gimtasis miestas daro įtaką jūsų kūrybai?

– Žinoma, kad mane ir mano knygas formavo gyvenimas Maribore. Lietuvių skaitytojams reikėtų truputį paaiškinti: Jugoslavijos laikais Mariboras buvo vienas iš didesnių pramoninių miestų, vadinamas netgi Jugoslavijos Mančesteriu. Čia veikė stipri tekstilės pramonė, daug automobilių gamyklų, geležinkeliams skirtų detalių gamyklų, didelės liejyklos, kurios gamino didžiules turbinas Afrikos hidroelektrinėms. Veikė avalynės, statybų pramonė ir daug kitokių gamyklų. Bet kai 1991 metais Jugoslavija iširo, viskas užsidarė. Nebeliko bendros Jugoslavijos rinkos. Pavyzdžiui, Mariboro automobilių gamykloje dirbo daugiau nei 8  tūkst. darbuotojų, ir joje pagamintos transporto priemonės tiektos tuometinei Jugoslavijos liaudies armijai – ketvirtai galingiausiai karinei jėgai Europoje. Kai ta pati armija užpuolė Slovėniją, bendradarbiavimas, žinoma, nutrūko. Slovėnija konkurencijai su Vakarais nebuvo pasiruošusi, ir Mariboras tapo vienu iš daugelio pramonės centrų, neatlaikiusių tuometinių politinių perversmų. 2021 metais Mariboras vis dar kuriamas iš naujo ir ieško savo tikrojo identiteto. Tai – viena iš priežasčių, kodėl šis miestas idealiai tinka detektyvinėms istorijoms kurti.

– Ar turite kokių nors rašymo tradicijų?

– Ne, rašau visur ir visada, vos pajutęs, kad reikia. Na, kartais rašyti ir nepavyksta, nes Slovėnija labai maža, ir čia iš rašymo nepragyvensi. Iš rašymo gyvenančius slovėnų rašytojus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Esu ne tik rašytojas – dėstau universitete, turiu šeimą, dalyvauju bent vienose futbolo rungtynėse per dieną, o juk žmogui reikia pasirūpinti savo psichikos sveikata. Vasarą yra ir motociklas. Tad kartais man tikrai trūksta laiko.

– Jūsų knygose galima rasti daug įvairių paveikslų, nuotraukų, romane „Retrospektyva“ yra netgi parduotuvės čekis. Kodėl knygas puošiate tokia vaizdine medžiaga?

– Manau, kad vaizdinė medžiaga detektyvui būtina, tai – sudėtinė žanro dalis. Paprastai mano knygose galima rasti butų planus ir miesto žemėlapius. Agatha Christi jau praėjusiame amžiuje vienoje iš savo knygų išspausdino Rytų ekspreso miegamojo vagono planą. Žemėlapiai yra svarbi ir vieno iš geriausių šiuolaikinių detektyvų – Stiego Larssono trilogijos „Tūkstantmetis“ – dalis.

Mano knygose galima rasti ir kitokių duomenų. Pavyzdžiui, kulinarinių receptų, žurnalų straipsnių, meno parodų katalogų, parduotuvių čekių, teismo medicinos ekspertizių išvadų, diagramų, kurias kriminalistai braižo savo kabinetuose, ir pan. Žinoma, visa tai knygose yra svarbu, nes taip skaitytojas gauna daugiau užuominų apie aprašomą įvykį.

– Kaip kuriate savo personažus ir sugalvojate jiems vardus?

– Mano romanų personažai yra įvairių žmonių turimų savybių mišiniai. Nė vienas personažas nėra tiksli kokio nors gyvo asmens kopija, nors tiesa, kad vieni veikėjai turi daugiau, kiti mažiau realiai gyvenime sutiktų asmenų savybių. Tačiau nebijau, kad žmogus mano romanuose atpažins save, nes paprastai žmonės save mato kitaip nei visuomenė. Pavyzdžiui, itin šykštus žmogus, kuris būdamas kompanijoje niekada ir jokiomis aplinkybėmis nepasisiūlys sumokėti už gėrimus, save laikys tik protingai taupiu ir rūpestingu.

Savo herojų vardus parenku iš Slovėnijoje populiariausių vardų ir pavardžių sąrašo. Prieš dvidešimt metų kai kurie slovėnų autoriai detektyvus kūrė taip, kad jie atrodė kaip užsienio autorių kūrinių vertimai, herojams jie suteikdavo amerikietiškus vardus, įvykiai rutuliojosi madingose vietose užsienyje, net rašytojų pseudonimai skambėjo užsienietiškai. Šiandien slovėniški detektyvai vertinami, ir tai atspindi netgi smulkmenos, pavyzdžiui, literatūrinių veikėjų vardai.

– Jūsų pagrindinį herojų inspektorių Vrenką aptinkame daugybėje istorijų. Kaip jums pavyksta sugyventi su pagrindiniais ir kitais savo sukurtais herojais?

– Detektyvų cikluose veikia tie patys personažai. Mano romanuose tai šešių kriminalistų grupė, dar pasitaiko koks kriminalistikos ekspertas ar kurio nors iš pagrindinių veikėjų partneris. Manau, kad man su jais sugyventi pavyksta dėl to, kad labiausiai mėgstu rašyti rytais (pavyzdžiui, dabar, kai rašau, laikrodis rodo 03:51). Kai namiškiai miega, man daug maloniau panirti į savo romanų pasaulį, tad tuo metu apsigyvenu su savo herojais.

– Jūsų istorijose labai svarbios smulkmenos, pavyzdžiui, jūsų detektyvai skaito skirtingus laikraščius, daug dėmesio skiriate laikui, vietai, asmenybėms. Ar, jūsų nuomone, toks smulkmeniškumas padeda parašyti gerą detektyvą?

– Rašydamas žvelgiu iš skaitytojo perspektyvos. Detektyvų skaitytojai yra priekabūs, įdėmiai stebi smulkmenas, tikrina ne tik smulkiausius dalykus, bet ir aprašus, atstumus tarp vietų. Taip elgiamės, nes niekada nežinome, kurioje knygos vietoje slypi užuomina, kuri mums padės įspėti mįslę. Dėl tos pačios priežasties smulkmenos svarbios ir detektyvų autoriui. Be to, juk smagu pėsčiomis keliauti iš vienos miesto dalies į kitą su chronometru rankoje ir tikrinti, per kiek laiko šį atstumą nueitų žudikas, taip pat dairaisi, žiūrėdamas, kur žudikas galėtų sustoti, kokia vitrina jį sudomintų ir t. t.

– Kai kurie jūsų pasakojimai ekranizuoti, Slovėnijoje esate žinomas populiarių televizijos serialų autorius. Kaip patekote į televiziją? Ar bendradarbiaujate su režisieriais?

– Mano romanai buvo ekranizuoti, nes valstybinė televizija paskelbė konkursą, ir aš jame ryžausi dalyvauti. Tuo metu Slovėnijoje didėjo susidomėjimas detektyvais, todėl jaučiau, kad turiu galimybių. Savo romanus paverčiau į scenarijus, taip buvo sukurtas mūsų mastais labai sėkmingas televizijos serialas [„Inspektoriaus Vrenko bylos“ (Primeri inšpektorja Vrenka)]. Dabar rengiamas antrasis sezonas. Tiesa, reikėtų pridurti, kad šiuo metu Slovėnijoje filmuojami net keli detektyviniai serialai.

Su televizijos serialų režisieriais bendradarbiauti netenka, nes tai – valstybinės televizijos projektas, vykdomas gana savarankiškai. Tačiau glaudžiai bendradarbiauju su kino režisieriumi, su kuriuo rengiame scenarijų ilgametražiam filmui pagal vieną iš mano romanų. Šiuo metu rašomas projektas Slovėnijos filmų agentūrai. Jei mums pasiseks ir gausime lėšų, galėsime ieškoti prodiuserių ir po metų dvejų imtis filmavimo.

– Kokia, jūsų nuomone, detektyvų ateitis literatūros pasaulyje?

– Dėl detektyvų ateities jaudintis nereikia, nes tai vienas populiariausių žanrų jau beveik šimtą metų. Džiaugiuosi, kad atsiranda naujų fenomenų, pavyzdžiui, skandinavų noir, o pas mus formuojasi reiškinys, kurį vadiname Balkan noir. Taip pat džiaugiuosi, kad detektyvų žanras populiarėja ir mažesniuose kraštuose, pavyzdžiui, Slovėnijoje jau dešimt metų regimas detektyvų kilimas. Tačiau man neramu dėl to, kad dar per mažai žinome, kaip šiam žanrui sekasi kitose kalbinėse aplinkose. Į slovėnų kalbą daugiausia verčiami dideli anglų kalba parašyti ar skandinavų autorių hitai, kai kurie jų rašomi dėl komercinių priežasčių ir yra trumpalaikiai. Man taip pat neramu dėl to, kad nežinau, ar mažesnėse šalyse, pavyzdžiui, Lietuvoje, rašomi detektyvai, jei rašomi, tuomet kokie, apie ką juose kalbama. Galbūt ir jūs turite ką nors, kas ateityje taps Baltic noir?

– Ar teisingai supratau, kad detektyvų ateitis Slovėnijoje šviesi? Kokius autorius labiausiai mėgstate skaityti?

– Slovėnija yra gana nedidelė, o slovėnų kalbą kaip gimtąją vartoja tik apie du milijonus žmonių. Literatūriniame pasaulyje esame priversti užsidaryti į savo burbulus, be to, esame priklausomi nuo vertimų. Pastaruoju metu Slovėnijoje vietos autorių detektyvai yra neregėtai populiarūs. Skaitytojai, kurie dar visai neseniai slovėniškų detektyvų vengdavo iš tolo, dabar jų taip nori, kad bibliotekose beveik nebėra galimybių jų pasiskolinti. Tačiau kol kas detektyvų ciklus ryžtasi rašyti vos keli slovėnų autoriai. Tiesa ir tai, kad vis daugiau „rimtų“ autorių, kurie nė nebūtų pagalvoję apie galimybes nusileisti iki detektyvų lygio, dabar mielai išbando jėgas ir šiame žanre. Iš dalies ir dėl to, kad knyga, kurios viršelyje puikuojasi žodis „detektyvas“, parduodama bent du kartus geriau.

– Koks, jūsų nuomone, yra geras detektyvas? Gal galėtumėte išvardyti jo bruožus?

– Visų pirma geras detektyvas „įtraukia“, t. y. yra parašytas laisvai ir jo turinys taip gerai apgalvotas, kad skaitytojas nekantrauja knygą perskaityti iki galo. Be to, detektyvas negali būti rašomas banaliai ar paprastai. Juk tai galų gale yra literatūra, kuri skaitytojui teikia vienokią ar kitokią naudą. Ir galiausiai geras detektyvas parašytas laikantis klasikinių žanro taisyklių, kurios galioja jau beveik 90 metų, t. y. nusikaltimai negrindžiami antgamtiniais reiškiniais, nusikaltimą įvykdęs asmuo pasirodo knygos pradžioje ir vienaip ar kitaip veikia iki paskutinio knygos skyriaus, skaitytojui atskleidžiamos kai kurios užuominos, kurias randa ir tyrėjai.

Tiesa, kad „rimtosios“ literatūros kritikai labiau mėgsta detektyvus, kurie griauna ir keičia žanro taisykles, bet dažniausiai tokios knygos greitai užsimiršta. Mano nuomone, literatūros žanrų taisykles reikia gerbti taip kaip šalies Konstituciją.

– Ką skaityti jums patinka labiau – klasikinius detektyvus ar modernius trilerius? Kas, jūsų nuomone, juos skiria labiausiai?

– Nežinau, ką vadinate klasikiniais detektyvais. Tarkime, tai yra mano rašomos knygos, nors sakyčiau, kad mano kūriniai priklauso žanro porūšiui Whodunnit – tai detektyvinio romano tipas, kuriame sprendžiama, kas yra nusikaltimo vykdytojas.

Man pačiam labiau patinka klasikiniai detektyvai, nors suprantu ir susižavėjimą šiuolaikiniais trileriais. Detektyvų centre yra nusikaltimo aiškinimas, o šiuolaikiniame trileryje aptinkama siaubo, veiksmo, beviltiškumo elementų. Detektyvas remiasi skaitytojo ar žiūrovo smegenų mankšta, o šiuolaikinis trileris grindžiamas herojaus ar aktoriaus fizine mankšta. Galbūt šiuolaikiniai trileriai daugiausia atspindi laiką, kuriuo buvo sukurti, bet bent jau man veiksmo scenos, irstantys kūnai, žmogiškieji nuopuoliai ir visa apimančios herojų psichologinės traumos nesukelia literatūrinio ar vaizdinio malonumo. Nors yra ir puikių šio žanro produktų, kuriuos tikrai vertinu.

– Kokie jūsų ateities planai? Galbūt rašysite naują knygą ar kursite naują literatūrinį herojų?

– Naujus tekstus kuriu nuolat, nes pripratau prie rašymo ir nebegaliu be jo gyventi. Kurti naujų herojų šiuo metu neplanuoju, nes vos susitvarkau su tais, kuriuos jau esu sukūręs. Norėčiau pabrėžti, kad džiaugiuosi, jog bent maža slovėnų detektyvų žanro dalelė rado kelią pas lietuvių skaitytojus, ir būčiau dar laimingesnis, jei lietuvių detektyvų autorius atrastų ir slovėnai.