Žiūrėti į tavo veidą…

 

Galway’us Kinnellis (1927–2014) – amerikiečių poetas, „tyrinėjęs esminius egzistencijos pamatus, kuriuos paslepia civilizacinis sluoksnis. Jo eilėraščiuose nagrinėjami asmeninio susidūrimo su prievarta ir neišvengiama mirtimi padariniai, pastangos atitolinti mirtį, sunki miesto išvietintųjų padėtis ir àtkuriamosios meilės bei gamtos galios“ (Encyclopædia Britannica). Atitarnavęs jūrų pėstininku, Kinnellis studijavo Prinstono ir Ročesterio universitetuose, kaip Fulbrighto stipendininkas 6-ajame dešimtmetyje gyveno Paryžiuje, keliavo po Europą, Artimuosius Rytus; vėliau – kūrybinio rašymo dėstytojas įvairiuose Valstijų universitetuose, keliolikos poezijos rinkinių autorius, poetų F. Villono, Y. Gollo, R. M. Rilkės ir kt. vertėjas. Už rinktines eiles (Selected Poems, 1982) apdovanotas Nacionalinės knygos ir Pulitzerio premijomis.

(Į lietuvių kalbą Kinnellio poezijos yra vertęs L. Katkus, žr. Miestų atsiradimas: amerikiečių moderniosios poezijos antologija, 2020.)

 

 

Prieš leidžiantis į kelionę*

 

Sėdime šalia,

brolis ir sesuo, ir skaitome

knygą apie tai, kas bus, ir vėjas

sklaido lapus –

bėdinas neporinis, bėdinas porinis,

ir atvirkščiai. Kai atverčia

mūsų pačių istoriją, laiminga pradžia,

pabaiga laiminga ar ne, mudu nežinom,

dešimt tūkstančių poelgių, pripildančių

ir apsunkinančių visas dienas tarp tų taškų,

mudu perskaitysime kiekvieną tos istorijos puslapį,

nes jei protėviai suspaudė

mudviem skirtą meilės gėlę, ji gulės

tarp lėtai verčiamų lapų,

kur tik dievinantieji istoriją

gali ją rasti. Kai ateis laikas

užversti knygą ir iškeliauti,

turint tą gėlę

ar tik svają apie ją, kurį laiką

mudu eisime susikibę už rankų,

nešdamiesi kiek įmanydami ilgiau

vaikystės juoką į būsimybę,

kol išgirsime tolumoje

kitą juoką, ataidintį

iš žemės, kur kiti mudviejų kūnai

bus jau pakilę ir kur juodu juoksis

nepiktai iš visko, kas kadaise atrodė mirtinai rimta,

siūlydami mums, naujiems pakeleiviams,

lengvą širdį,

su kuria iškeliavom, tik sutvertą iš laiko ir sielvarto.

 

 

Mašinų stabdytojas

 

Po akimirkos vairuotojas,

kelionių draudimo agentas, vykstantis į Topeką,

paklausė: „Kas čia buvo?“

Aš su karinio laivyno uniforma, vis dar praverčiančia

keliaujant autostopu, nors karas buvo pasibaigęs,

atsakiau: „Man rodos, kažką partrenkei.“

Žinojau, kad partrenkė. Apskritas veidas, tįstantis

iš nuostabos, kai tas vyras atšoko nuo sparno,

skriedamas šalin žvelgė man į akis.

„Kodėl nieko nesakei?“ Draudikas

staigiai numygo stabdžius. „Maniau, matei“, –

atsakiau. Nežinojau, kodėl. Man pasidingojo,

kad būčiau galėjęs išsėdėti šalia šito vyro visą kelią

iki pat Topekos, nepratardamas nė žodžio apie tai, kas įvyko.

Jis atsidarė dureles ir pažvelgė atgal.

Aš padariau tą patį. Pakelėje,

apšviestas gatvės žibinto, gulėjo kūnas.

Kažkoks vyras lenkėsi prie jo. Vieną mirksnį

tai buvau aš pats, būsimajam laike,

besilenkiantis prie savo tėvo.

„Nieko tokio! – atsitiesęs šūktelėjo mums tas vyras. –

Jį visąlaik kas nors partrenkia.“ Aa.

Valkata. Nudžiugome, kad nieko tokio.

Visą likusį kelią, ligi pat Kanzaso,

kur vakarėjant mane išleido tasai draudikas, mudu nesikalbėjom,

tik išlipęs tarstelėjau: „Dėkui.“

„Pamiršk“, – atsakė.

 

 

Vyras, skaldantis malkas auštant

 

Vyras, skaldantis malkas auštant,

atrodo stiprus, sakytum, jei kas nusilpęs

kreiptųs pagalbos, jis neatsisakytų padėti.

Gasas Niūlandas buvo stiprus. Kai skaldė malkas,

taip smarkiai kirsdavo, plačiai švytruodamas

blyksinčiu plienu, kad kietas klevas

skildavo perpus, nelyginant įbūgusiosios santuokos

šalyse, nelinkusiose leisti skyrybų,

ir netgi gluosnis, nors ir džiovintas

rietuvėje kiaurus metus, kapojamas

iš tikrųjų virkauja, – toteminis medis, mat,

susijungusiųjų iki mirties, – skirdamasis

duksi šlapiuojančiom lūpom.

Bet Gaso nebėr. Galėtume kreiptis į savo tėvus,

bet jie mums padeda tik nesurizgusiu

atminu skaitmenų, iškaltų antkapiuos.

Arba į savo motinas, kurių meilė, tokia nustekenta,

nepajėgia – netgi pavasarį – prasikalti pro kietą žemę.

Mūsų antrosios pusės silpsta lygiai sparčiai kaip mes.

Turime užlaikyti savo vaikus, kad turėtume į ką atsiremti.

Visi, galį padėti, išeina arba dar neatėję.

O tas vyras, skaldantis malkas auštant,

kur atrodė stiprus? Tai buvo prieš daugelį metų. Tai buvau aš.

 

 

Žiūrėti į tavo veidą

 

Žiūrėti į tavo veidą,

tau pasirengus išeiti,

tai lyg besaulę dieną

priklaupus prie seno paminklo

bandyti įskaityti baltam akmeny

iškaltą eilėraštį.

 

 

Kapų angelai

 

Šiokiomis žvarbiomis dienomis

jie stovi prie

mūsų mirusiųjų, kurie

prasikals gėlėmis, vos tik suduls

žmogiškasis jų pavidalas

ir atminimas, visi iki vieno

palinkę ir kiek

praskleidę sparnus, tarsi

šildytųsi prie ugnies.

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba