Tarp magijos ir religijos: ką Pierre’as Bourdieu pasakytų apie fotografuojančias supermamas?

 

Esminė tezė, kurią Pierre’as Bourdieu gina savo tekste, apibendrintai galėtų skambėti taip: fotografija atlieka tam tikras socialines funkcijas, kurių pagrindinė – grupės vienybės stiprinimas¹. Sociologas teigia, kad dažniausiai šeimos nuotrauka – tai ne kas kita, o grupės integralumo atvaizdas. Fotografija jungia, telkia ir integruoja. Ji kartu yra ir grupės vieningumo liudytoja, ir įrankis jam stiprinti. Autoriaus manymu, poreikį fotografuoti labiau nei individualūs motyvai lemia socialinė asmens padėtis. Kuo socialesnį gyvenimą gyvename, tuo daugiau fotografuojame ir atvirkščiai².

Turėjau progą patikrinti šią tezę savo pačios gyvenimu: gimus pirmam vaikui tai nebuvo taip ryšku, antro ir trečio gimimas nubloškė mane į socialinę atskirtį ir nesu tikra, ar iki šiol esu iš jos išbridusi. Turiu pasakyti, kad Bourdieu, kaip ir priklauso klasikams, buvo teisus, o jo mintys tebeaktualios ir šiais laikais.

Bourdieu gimė 1930 metais, mirė 2002-aisiais. Jis nespėjo susipažinti su socialiniais tinklais, nereflektavo šio klausimo savo darbuose. Visgi drįsčiau teigti, kad jo idėjos apie socialinę fotografijos reikšmę yra pritaikomos ir šiuolaikinėms fotografijos praktikoms. Vieną iš jų  – supermamų fotografiją  – analizuosiu šiame tekste³.

Laisvai perpasakosiu nagrinėjamai temai aktualias Bourdieu idėjas. Jis kardinaliai nesutiko su fotografijos praktikos psichologizavimu, estetizavimu ar technologijos sureikšminimu. Anot jo, masinio fotografijos paplitimo negalima paaiškinti nei pirminiu (natūraliu) poreikiu, nei antriniu  – suformuotu auklėjimo ir švietimo procese. Bourdieu aiškina, kad socialinės fotografijos funkcijos yra internalizuojamos  – perimamos individo kaip vidinis poreikis; iš to ir mūsų noras fotografuoti. Kitaip sakant, dauguma fotografų  (-ių) iš esmės daro tą patį: liudija ir fiksuoja konkrečių žmonių priklausymą grupei. Padarytos nuotraukos ima gyventi savo gyvenimą. Jos rėminamos, dedamos į šeimos albumus, siunčiamos kitiems  – taip pat stiprindamos grupės integralumą, kaip ir pats fotografavimo veiksmas.

Ką ir kaip fotografuojame, daug geriau paaiškina socialinė padėtis, o ne individualūs asmens motyvai. Kuo daugiau mums svarbių ryšių su kitais žmonėmis  – giminėmis, bendradarbiais, draugais, pažįstamais ir platesne bendruomene  – turime, tuo daugiau fotografuojame. Tipiškas fotografas mėgėjas fotografuoja tai, ką priimta fotografuoti savoje socialinėje aplinkoje. Dvi dažniausiai pasitaikančios šeimos fotografo (-ės) žvilgsnio kryptys  – šeimos šventės (vestuvės, krikštynos, gimtadieniai) ir išvykos bei kelionės, kuriose irgi „švenčiami“ šeimos tarpusavio ryšių stiprinimo momentai. Būtų nesunku tuo įsitikinti pavarčius vidutinį vidutinės šeimos fotografijų albumą.

Sociologas pastebi įdomią tendenciją. Nors įprastai viengungiai ir vyresnio amžiaus žmonės padaro mažiau nuotraukų nei susituokę ir turintys vaikų, fotografija kaip meninė praktika yra labiau paplitusi būtent tarp pirmosios grupės atstovų. Aistringų fotografijos mėgėjų dažniau sutiksime tarp žmonių, kurie dėl šeiminės, profesinės padėties ar amžiaus yra mažiau integruoti į sociumą. Jie yra linkę eksperimentuoti, fotografuoti peizažus ar abstrakcijas, turi meninių ambicijų. Fotografuodami mažiau paiso socialinių konvencijų ir ritualų. Fotografijos atsidavėliai ir atskalūnai  – taip Bourdieu vadina tuos, kurie fotografuoja vedami vidinės motyvacijos ir estetinių aspiracijų. Jų atsidavimas fotografijai tiek atskleidžia žemą jų integracijos į sociumą lygį, tiek jį stiprina. Šie fotografijos entuziastai ignoruoja tradicines fotografijai priskiriamas socialines funkcijas (integruoti grupę)  – fotografuoja ne tai, kas turėtų būti fotografuojama, ir apskritai stokoja pagarbos ritualinei fotografijai. Tik pamanykite! Jie nori turėti fotoaparatą tik savo asmeniniam naudojimui, nors įprastai kamera būdavo bendra šeimos nuosavybė.

Prašymą „pafotografuoti vaikus“ atsiminimui šie aistruoliai gali priimti kaip įžeidimą  – juk fotografijos magija nedera su šeimos kultu!⁴ Tarnauti šeimos institutui ir dėl jo aukotis  – ne jų pasirinkimas.

O dabar ekskursas į supermamų temą. Beveik viskas, ką parašau, gimsta panašiu būdu  – iš asmeninės fotografavimo patirties ir autorių, kurie padeda šią patirtį apmąstyti. Su šiuo tekstu grįžtu į laiką, kai buvau pradėjusi intensyviau fotografuoti. Kitos gimdo kaip iš vadovėlio, o aš taip fotografuoju. Bourdieu neklydo  – fotografuoti ėmiau 2005-aisiais, metais, kai gimė mūsų pirmagimis, o su juo ir noras jį fotografuoti. Toks pats tipiškas, koks aplanko daugybę naujai iškeptų tėvų visame pasaulyje. Noras užfiksuoti svarbiausias pirmagimio gyvenimo akimirkas ir dokumentuoti šeimos gyvenimą.

Įprastu atveju šis noras prigęsta taip pat greitai, kaip ir atsiradęs. Paaugęs vaikas nebesikeičia taip greitai, kad norėtųsi jį fotografuoti taip tankiai kaip kūdikystėje. Tėvai grįžta į darbus po vaiko priežiūros atostogų ir nebeleidžia su juo ištisų dienų. Geresni fotoaparatai (jei iš entuziazmo buvai spėjęs  (-usi) tokį įsigyti) dulka lentynose, taip ir neperpratus visų jų funkcijų.

Kodėl man taip neatsitiko ir fotografija buvo ir tebėra svarbi mano kasdienybės dalis? Retrospektyviai žiūrint, galvoju, kad buvau tiesiog vienišesnė nei vidutinė mama ar vidutinis tėtis. Vaikų buvo pagimdyta daug (keturi) ir neprotingais tarpais. Vieni per dideliu amžiaus skirtumu vienas nuo kito, kad galėtų būti žaidimo draugais, kiti  – smarkiai per mažu. Tad žaidimo draugais būti galėjo, bet mums, tėvams, tai buvo sunkus laikas. Pagalbos iš šalies beveik neturėjome: seneliai iš vienos pusės  – per toli geografiškai, iš kitos  – per toli metafiziškai. Neturėjome kitų pragyvenimo šaltinių nei darbai, todėl jaučiausi įsipareigojusi derinti darbus ir motinystę. Psichologijos daktaro laipsnis šiek tiek padėjo suprasti save, bet kartu kėlė gana aukštus standartus vaikų auginimui. Intuityviai laikiausi prieraišios tėvystės modelio, todėl mūsų vaikai neišėjo į darželį anksčiau nei trejų. O tai reiškia, kad buvimo su jais namuose periodas buvo gana ilgas.

Nežinau, ar noriu ir galiu gerai atgaminti to periodo sunkumus esamuoju laiku. Bet jei pabandytumėte įsivaizduoti save maždaug 10 metų nuolat balansuojančią tarp darbų, namų ir vaikų, pavargusią ir neišsimiegojusią, susilpnėjusios sveikatos, net nesitikinčią elementarios pagalbos iš šalies  – štai tokia aš ir buvau. Meluočiau, jei pieščiau vien juodai niūrų vaizdą. Buvo daug smagumo, jaukumo ir džiugesio  – na, visko, ką į gyvenimą, be viso kito, įneša vaikai. Bet ir daug nuobodulio, rutinos ir nuovargio.

Pacituosiu įrašą iš savo pačios tinklaraščio, rašyto realiuoju laiku:

 

„Kūdikiui pusmetis. Reikšmingesnių įvykių sąrašas maždaug toks:

• Siuntimas į ligoninę, 1 vnt., ačiūdie, nepanaudotas. Po tos nakties ėmiau abejoti, ar pelnytai Marina Abramović laikoma viena geriausių performanso atlikėjų pasaulyje. Mano pasirodymas vadinosi  – „39 °C kart 7 naktys kart 3 vaikai“  – kas, manau, irgi yra žiauriai kieta.

• Perskaitytų knygų skaičius tas pats niekingas 1 vienetas. Ir tai nebaigtas. Metų pabaigoj galėsiu paskelbti ją metų knyga, ne kitaip.

• Per pastaruosius 2 mėnesius šitas kūdikis niekuo nesirgo lygiai 3 paras. Per tas paras jis išmoko šliaužioti, stovėti ant keturių ir linguoti. Tai kažkiek viršija jo amžiui būdingas normas, bet kas žino, kada vėl būsi sveikas?

• Ir taip, darbą ir motinystę derinti man sekasi. Apie viską, kuo už tai sumoku, galit pasiskaityti punktuose aukščiau.“

 

Pierre Bourdieu: Rašote, kad buvo nelengva, bet esu matęs jūsų šeimos fotografijas. Jos išties gražios ir, sakyčiau, švenčia gyvenimą, nepaisant buvusių sunkumų. Ar girdėjote kolegos Durkheimo mintį, kad šventiška nuotaika atgaivina ir atkuria grupę? Turėtumėt sutikti, kad jūsų fotografijos  – tai būdas švęsti kulminacinius socialinio gyvenimo momentus.

Jelena Šalaj: Sveiki. Nemėgstu fotografuoti švenčių  – nerandu tam paaiškinimo net pati sau. Mieliau fiksuoju kasdienybę, bet, matyt, kaip ir dauguma, renkuosi įamžinti man gražias akimirkas. Galbūt tuo ir skiriasi 2021-ieji nuo jūsų aprašomos XX amžiaus pradžios fotografijos. Dabar telefonai su integruotomis fotokameromis visiems po ranka, tad ir savo žvilgsniu švenčiame ne tik vestuves, krikštynas ir kitas šventes, bet ir kasdienybę. Bet leiskite paklausti: ką jūs čia veikiate?

P. B.: Miriau 2002-aisiais, bet tai netrukdo man gyventi kitų galvose.

J. Š.: Ar baisu būti mirusiam?

P. B.: Tai sunku paaiškinti tiems, kurie to nepatyrė. Juk panašiai ir jūs sakote, kad žmonėms iš šalies sunku paaiškinti, kaip ir kuo gyvena didelė šeima. Jūs ir pati gerai neatsimenate, kaip jautėtės prieš penkerius metus. Tam grįžtat prie savo užrašų. Ką jau kalbėti apie kitus žmones. Kodėl klausiat? Daug galvojate apie mirtį?

J. Š.: Daugiau, nei norėčiau. Beveik visi mano protėviai yra iškeliavę anapus. Gimdymai palieka kūne žymių, o sveikata ima kelti rūpesčių. Išsiplėtusios kojų venos, apgamai, žilstantys plaukai, lėtesnis mąstymas, ne tokia aštri atmintis  – matau ir jaučiu, kaip senstu. Nežinojau, kad mano atmintyje yra įsispaudę vaikystėje matytų moteriškų kūnų atvaizdai  – mamos, močiutės, tetų. Dabar stebėdama save patiriu kažkokį déjà vu  – mano kūnas panašėja į jų. Rašau, nes, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, norisi palikti ką nors po savęs. Be to, pagaliau leidau sau patikėti, kad mano patirtis yra unikali ir verta dėmesio.

P. B.: Buvo sunku tą padaryti?

J. Š.: Nepatogu sakyti, bet mąstymo kategoriškumo neišaugau net įžengusi į penktą dešimtį. Dažnai tenka balansuoti tarp priešpriešų „vieša–privatu“, „rimta–humoras“, „profesionalė–mama“, „psichologija–vizualumas“, čia buitiakas šeimos albumui, o čia  – konceptualus fotografijos projektas. Vienas žodžių nesirenkantis bičiulis mano tinklaraščio apie motinystę įrašus vadina „rašymu boboms“. Žinau, kad tekstai jam patinka, ir čia daugiau ironijos, o ne noro nuvertinti. Bet dažnai ir pati griežtai suskirstau pagal žanrą: arba tie tinklaraščiui apie motinystę, arba jau tie sunkiasvoriai tarptautiniam recenzuojamam mokslo žurnalui, tarsi nieko tarp jų apskritai neegzistuotų.

P. B.: Žinot, pats esu nedaug rašęs apie moteris, ypač ankstyvuoju laikotarpiu⁵. Tačiau jei tik kitiems  (-oms) kildavo mintis pažvelgti į mano tekstus feministiniu požiūriu, tai skatinau. Toril Moi tai puikiai pavyko. Štai ką ji rašo: „Bourdieu manymu, lytis  – tai visuomet kintanti dedamoji, kažkas, kas turi skirtingą simbolinį kapitalą skirtinguose kontekstuose. [...] esant dabartinėms socialinėms sąlygoms ir daugumoje aplinkybių vyriškumas funkcionuoja kaip teigimas, tuo tarpu moterystė  – kaip neigiamas simbolinis kapitalas. [...] tačiau negalime manyti, kad moterystės simbolinis kapitalas išliks nekintantis per visą moters gyvenimą, nepriklausomai nuo konteksto. Kartais moteris yra labiau moteris, o kartais  – gerokai mažiau. Kartais moterystė iš trūkumo netgi gali tapti privalumu.“ Ar jums neatrodo, kad tai šiek tiek ir apie jus?

J. Š.: O taip. Laikai ir situacija šiek tiek keičiasi. Bet vis tiek yra du paprasti klausimai  – „o ką žmona?“ ir „o kur vaikai?“  – kurie viską sustato į vietas. Pirmas paprastai užduodamas mano vyrui, kai jis pasisako esąs vaiko priežiūros atostogose. Antrą gaunu aš, kai išvažiuoju į komandiruotę ar tvarkau kitus profesinius reikalus. Galūnė -ė iškart šį tą minusuoja iš akademikės socialinio kapitalo, todėl kartais tenka apsimesti, kad motinystė niekaip nepaveikė mano gebėjimo mąstyti ir dirbti. Vienur moterimi ir mama būti „apsimoka“, o kitur  – visai atvirkščiai. Jūsų simbolinio smurto sąvoka čia yra labai pravarti. Iš pirmo žvilgsnio jūsų teiginys  – moterys leidžiasi būti dominuojamos  – gali skambėti įžeidžiamai. Tačiau turiu sutikti, kad kai elgiuosi pagal socialiai įprastą scenarijų  – čia pabūsiu labiau moterimi, o čia „apsimesiu“, kad vaikų neturiu, nes taip naudingiau karjerai,  – iš dalies ir pati prisidedu prie simbolinio smurto reprodukavimo. Štai kodėl naujuose tekstuose mėginu integruoti savo „motiniškąjį“ ir „profesinį“ aspektus.

P. B.: O tai kur vaikai?

J. Š.: „Momma’s Baby, Daddy’s Maybe“  – tai ne mūsų atvejis. Taigi mažiausią vaiką šiuo metu prižiūri vyras. Dirbu ir tikiuosi, kad kada nors iš to išeis knyga. Kol dar nebuvau pradėjusi, maniau, kad tekstai liesis laisviau. Namuose yra dvi darbo vietos  – miegamasis ir darbo kambarys. Pro pirmojo langus matosi liepos  – štai linguoja vėjuje, krenta lapai, o kartais net praliuoksi viena kita voverė. Skamba romantiškai, ar ne? Pro darbo kambario langus matosi šiltnamis, kuris man žymi fizinį darbą, žemę ir gamtos gaivališkumą. Vasarą šliužai nuėdė visas mano salotas! Esu įsitikinusi, kad tekstai, parašyti žiūrint į liepas, skiriasi nuo tų, kurie parašyti žiūrint į šiltnamį.

P. B.: Ar tai, ką man pasakojat, yra dokumentika ar autofikcija? Naudojate savo gyvenimo detales pramanytoms istorijoms kurti?

J. Š.: Visaip pasitaiko. Stengiuosi pateisinti stereotipus apie daugiavaikes mamas, kurios vienu metu gyvena bent keliuose paraleliniuose pasauliuose ir juose užsiima keliais darbais išsyk. Pavyzdžiui, ką tik su jumis kalbėdama išgūglinau kelis jūsų portretus. Buvote gražus vyras. O dokumentinis Carles’io filmas apie jus  – puikus!⁶

P. B.: Ak taip, Pierre’as Carles’is sekiojo Pierre’ą Bourdieu gerus trejus metus. Tiesą sakant, jis laiku susisuko, nes filmas išleistas 2001 metais, likus maždaug pusmečiui iki mano mirties.

J. Š.: Šiek tiek pavydėjau klausydamasi pasakojimo apie tai, kaip dirbote prie knygos. Atsisakęs kitų darbų ir renginių kelis mėnesius skyrėte dėmesį tik jai. Nuolat bandau dabar daryti kažką panašaus atlaisvindama laiką podoktorantūros stažuotei, bet negaliu lengva ranka atsisakyti papildomų darbų. Mano pasiekimus turinčio  (-ios) mokslininko  (-ės) darbas nėra taip dosniai apmokamas, kad užtektų didelei šeimai. Iš kitos pusės, dilema „rašyti ar gimdyti“ visada sprendžiama vienodai: susirgęs vaikas man visada bus svarbesnis nei knyga. Šiaip ar taip  – nedalomas kelių mėnesių dėmesys kūrybai man yra visiška prabanga, kurią nutraukia tai poreikis užsidirbti pragyvenimui, tai susirgę vaikai, tai buitis.

P. B.: Pažiūrėkime į tai teigiamu aspektu. Pasakodamas studentams apie Foucault ne kartą esu sakęs, kad „yra daug homoseksualų, bet tik vienas Foucault“. Ne kiekvienas sugeba transformuoti savo asmeninę patirtį į teoriją. Man rodos, darot kažką panašaus ir jums tai sekasi. Bet grįžkime prie jūsų straipsnio pavadinimo. Kas yra tos supermamos?

J. Š.: 2002 metais vilnietė Olga Novosiolova įkūrė forumą www.supermama.lt (toliau  – SM), skirtą tėvams, laukiantiems ar auginantiems vaikus. SM  – tai internetinė bendravimo platforma, savotiškas socialinių tinklų pirmtakas. Supermamos  – tai forumo narės ir nariai. Didžiąją dalyvių dalį sudarė moterys, bet, nepaisant savivertę žeidžiančio pavadinimo, į forumą užsukdavo ir vyrų. Kalbėdama apie fotografuojančias supermamas turiu omenyje abiejų lyčių forumo narius.

Pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį ši bendravimo platforma buvo neįtikėtinai populiari: bet kuri „Google“ paieška nuvesdavo į „Supermamą“. Forumo narių reputacija plačiojoje visuomenėje buvo labai nevienareikšmiška. Vieni „supermamomis“ vadindavo supermenių tipo moteris  – geras namų šeimininkes, žmonas, mamas ir darbuotojas, ir visa tai viename asmenyje. Šios viską išmanė ir viską galėjo, tuo, žinoma, erzindamos visuomenę. Kitas stereotipinis vertinimas  – pašaipa „mamuliukams“, kurios praktikuoja perdėtą globą ir susitapatinimą su vaiku. Vyrai ir tėčiai šiame forume dažnai buvo vadinami kodiniu pavadinimu MB (mano brangusis)  – galbūt neatsitiktinai panašiu į ten pat vartojamą MP (motinos pienas). Kaip galima numanyti vien iš pavadinimo, į vyro vaidmenį auginant vaiką nebuvo žvelgiama labai rimtai, kas irgi kėlė teisėto pasipiktinimo bangas.

Dažna mama prie forumo prisijungdavo vos pradėjusi lauktis. Buvo populiaru susiskirstyti į grupes pagal vaiko gimimo mėnesį (pvz., 2004-ųjų rugsėjinukai, 2007-ųjų vasarinukai ir t.  t.). Paprastai buvo aktyviai bendraujama pirmuosius vaiko gyvenimo metus, o paskui mamos „natūraliai“ atsitraukdavo išėjusios dirbti ir suintensyvėjus gyvam socialiniam bendravimui. Laikui bėgant SM populiarumas mažėjo. Jos vietą užėmė alternatyvios bendravimo platformos, kurios užtikrino daugiau privatumo. SM laikotarpį atsimenu kaip intensyvaus, kone kasdienio bendravimo laiką, kuriame netruko nei praktinių patarimų, nei emocinio palaikymo, nei virtualaus „durų trankymo“.

Po tuo pačiu SM skėčiu savo vietą rado ir su vaikų auginimu mažiau arba visai nesusijusios temos  – „kelionės“, „statom namą“ ir pan. Fotografuojančiųjų būrelis  – vienas iš jų. Priklausiau jam: kartu su ten susibūrusiais žmonėmis mokiausi fotografuoti, tobulinau įgūdžius. Mokėme ir motyvavome vieni kitus, susigalvodavome įvairiausių mokymosi būdų ir paskatinimų: konkursai, savaitės darbai, žinomų fotografų darbų aptarimai, labiau patyrusiųjų kritika pradedantiesiems ir kita. Šiokį tokį besimokančiųjų fanatizmą  – skirdavome tam tikrai nemažai laiko ir pastangų  – siečiau su didele motyvacija pažinti ir prisijaukinti fotografiją, reiklumu sau ir kitiems. Skyrelio pradžia labiau priminė bendraminčių mėgėjų būrelį, bet praėjus daugiau nei dešimtmečiui viena iš buvusių narių eksponuojasi tarptautinėse fotografijos parodose, kitas kaip buvo, taip ir liko Lietuvos fotografų sąjungos nariu, o dalis užsiima komercine fotografija.

Buvo smalsu pažiūrėti, kas iš forumo liko šiandien. 2021 metais prirankiojau 2017 metais datuojamų forumo narių atsiliepimų, kuriais buvo pasidalinta tame pačiame skyrelyje. „Jaučiu ir aš nostalgiją šiam fotografijos skyreliui. Čia mes augom, diskutavom, dalinomės, gyvenom  J Pasiilgstu…“; „Vis dar laikau temą favorites skyrelyje. Jaučiu nostalgiją viskam. Bet kartu suprantu, kad tas traukinys jau nuvažiavo toli…“; „Aš su viena kompanija kaip susibendravau prieš daug metų, tai ir tebebendrauju iki šiol  J Kartais mokymąsi prisimenu, kartais drakes, kartais melodramas, kartais  – susitikimus, užduotis, bendrumo jausmą“; „100 metų nebuvau čia, o kiek vakarų buvo praleista kadaise  J.“ Manau, šie atsiliepimai leidžia pajusti, kokia jauki, emocijų kupina mokymosi ir bendravimo erdvė tai buvo. Pandeminiais 2020-aisiais pajutome, ką reiškia bendrauti ir mokytis per ekranus ir koks varginantis gali būti šis procesas. Todėl manau, kad būtent emocijų įkrautas mokymasis padėjo fotografuojančioms supermamoms  – abiejų lyčių supermamoms  – išlaikyti dėmesį ir interesą gana ilgą laiką.

P. B.: Pasakojat įdomius dalykus, bet negi niekas iš Lietuvos sociologų apie tai nerašė?

J. Š.: Iš fotografijos praktikos perspektyvos  – ne. Pavyko rasti tik keletą bakalauro ir magistro darbų, analizuojančių bendravimo SM modelius arba supermamų požiūrį į tam tikrus reiškinius. Didesnė dalis autorių SM narių pasisakymus naudoja kaip duomenų šaltinį, nors tiesiogiai SM kaip reiškinio ir netyrinėja. Apie SM šiek tiek rašė mano bičiulė sociologijos doktorantė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, bet daug mokslininkų  (-ių) dėmesio šis reiškinys nesulaukė⁷. Man norisi skirti jai daugiau dėmesio, taip įgarsinant nepakankamai reprezentuotą patirtį.

P. B.: Gerai, o kaip čia atsiradau aš?

J. Š.: Žvelgiant praktiniu aspektu  – labai paprastai. Kartu su savo podoktorantūros stažuotės vadove prof. Natalija Arlauskaite dėstau fotografijos estetikos kursą žurnalistikos studentėms ir studentams. Kadangi kursą po truputį perimu iš vadovės, iš jos paveldėjau ir skaitytinos literatūros sąrašą. Kai kas jame man nauja, tad skaitau kartu su studentais  (-ėmis). Taip mane ir pasiekė jūsų tekstas. Esate pristatomas kaip iškilus prancūzų sociologas, aktyvus kairiųjų pažiūrų kovotojas prieš nelygybę (ekonominę, etninę, lyčių ir kt.), globalizmo ir neoliberalizmo kritikas. Iki šiol esate aktualus ir skaitomas autorius.

P. B.: Malonu girdėti. Bet konceptualiai  – kuo esu naudingas?

J. Š.: Man visada buvo įdomu, kaip fotografija taip išpopuliarėjo tarp grupės mamų (ir kelių tėčių). Kadangi į fotografuojančių supermamų gretas buvau įsitraukusi ne aš viena, man tai atrodo kaip tam tikras socialinis fenomenas, kurį norisi perkąsti. Kaip ir kodėl tos mamos ir tėčiai griebėsi fotoaparato, o ne kokių nors kitų užsiėmimų? Pavyzdžiui, maisto gaminimo ar rankdarbių, kas būtų buvę ir praktiškiau, ir socialiai paplitę.

Aišku, šiais laikais fotografija atrodo kaip visiems prieinamas užsiėmimas. Bet norint išmokti iš tiesų gerai fotografuoti reikia laiko, įgūdžių, praktikos. Visa tai yra prabanga mažus vaikus auginantiems žmonėms. Reikėjo tam tikro fanatizmo, apie kurį ir jūs rašote, kad norėtum šį trumpą ir intensyvų vaiko auginimo laikotarpį skirti dar ir fotografijai. Dažnai pagalvodavau, kas buvo ta varomoji jėga, stūmusi į priekį mane ir kitus fotografuoti besimokančius tėvus. Kodėl tai darėme su tokiu užsidegimu?

P. B.: Ar žvilgsnis pro mano akinius kuo nors padėjo?

J. Š.: Yra dalykų, su kuriais nesutinku. Esate linkęs radikaliai teikti pirmenybę socialiniams veiksniams. O aš matau daugiau individualumo. Pavyzdžiui, savo meilę juostinei fotografijai sieju su vaikystės atsiminimais: stoviniuodavau šalia, kai raudonos lempos šviesoj fotografijas ryškindavo tėtis ir dėdė. Man svarbus ir juostinės fotografijos materialumas  – tai irgi labai individualu. Pridėčiau ir asmenybės narciziškumą  – be jo nebūčiau linkusi rodyti savo nuotraukų viešai.

Kitas keblus klausimas susijęs su motinyste. Jūsų tekstuose tarp eilučių perskaitoma žinia, kad kas jau kas, o jaunos šeimos yra kaip tik ta visuomenės dalis, kuri stipriai įsišaknijusi sociume. Intensyvesnis namų gyvenimas turėtų skatinti intensyvesnę fotografijos praktiką, nes taip kuriame ir stipriname ryšius tarp savo šaknų ir atžalų. Mano patirtis neatitinka šio teiginio. Vaikų gimimas ne padėjo man įsišaknyti sociume, bet veikiau atvirkščiai  – išvertė iš vazono! Nors atrodytų, kad vaiko gimimas tikrai inkorporuoja mus į sociumą (ar bent jau giminę), motinystės patirtis dėl įvairių priežasčių gali būti ir labai vieniša bei socialiai ribojanti. Ir ne tik jausmiškai, bet ir labai brutaliai fiziškai. Pagalbos iš šalies nebuvimas, riboti finansai, ligos, energijos aktyviam laisvalaikiui trūkumas  – visa tai kaip reikiant nustekena tėvų socialinį gyvenimą. Žinoma, mano patirtis nėra universali, tačiau tai, ką sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė vadina kolektyvine vienatve tinkle, nutiko ne man vienai⁸.

Kitur išliekate aktualus, tačiau paminėčiau vieną kitą konteksto pokytį, kuris keičia ir jūsų teorijos taikymą analizuojant šiuolaikines praktikas. Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų kultūra, taip pat ir populiarioji, apimanti kasdienes praktikas, darosi vis vizualesnė. Vizualinė raiška tampa dominuojančia kasdienio bendravimo forma. Nagrinėjate fotografiją istorinėje perspektyvoje ir tikrai  – tais laikais, kai visas žmogaus gyvenimas tilpdavo į kelias nuotraukas, šiųjų socialinė funkcija buvo fiksuoti ir stiprinti socialinius ryšius. Akcentuočiau pasakymą „fiksuoti  – liudyti, dokumentuoti  – turimus socialinius ryšius“.

Šiais laikais, kai fotografija yra kasdieną persmelkusi praktika, jos socialinės funkcijos aktualumas išlieka, tačiau keičiasi pobūdis. Fotografija ne tik liudija, bet labiau kuria socialinius ryšius (ar virtualius jų pakaitalus) ir padeda juos rekonstruoti. Kad ir kaip aktyviai siuntinėsi paštu savo turimas dvi vaiko nuotraukas, daug naujų ryšių neprikursi. Tai, ką pasieksi, vis tiek bus labiau grupės integralumo stiprinimas: tolimesni giminės „(pri)pažins“ naują šeimos narį. Tačiau turėdamas  (-a) begalę skaitmeninių savo vaiko nuotraukų ir rodydamas  (-a) jas socialiniuose tinkluose turi nemenką šansą ne tik stiprinti turimą socialinę grupę, bet ir ją kurti bei plėsti. Būtent tuo ir užsiimama socialiniuose tinkluose, kur fotografija  – tai ne tik būdas integruoti jau turimą socialinę grupę, bet ir priemonė kurti, atkurti ar perkurti socialinius ryšius papildant savo socialinį ratą naujais  – gyvais ar virtualiais  – kontaktais. Sulaukiau vadovės pastabos, kad šioje vietoje teksto ritmas šlubuoja, ir galbūt Pierre’as Bourdieu norėtų įsiterpti į šį nepertraukiamą teorizavimą.

P. B.: Ak, taip. Jūsų vadovės tekstinė klausa puiki. Viskas, ką girdėjau iki šiol, skirta mano kritikai: dėstote, dėl ko su manimi nesutinkate ir kaip pakitęs kontekstas keičia teorijos pritaikymą šiandienai. Tačiau laukiu nesulaukiu, kada sugrįšite prie mano aktualumo. Juk ėmėtės šio teksto ne tam, kad pademonstruotumėt mano teorinį nepajėgumą?

J. Š.: Visai ne. Tęskime ir pamatysite. Nors save priskirčiau prie žmonių, kurie dėl šeiminės padėties gyveno socialiai ribotą gyvenimą, fotografija man vis dėlto nutiko. Šitoks posūkis tarsi nedera su jūsų teorija, nes  – o kam fotografija asocialiesiems? Tačiau ši mintis apgaulinga.

Jei atidžiau pažiūrėtumėm į tai, ką vis dėlto fotografuoja supermamos, pamatytumėm, kad iš esmės tą patį, ką ir kiti  – mažos šeimos tarpusavio santykius. Gali būti, kad išplėstinė šeima mažai dalyvauja auginant vaiką, o ryšiai su kitais žmonėmis dėl įvairių priežasčių yra sutrūkinėję. Tačiau fotografuodama tokia mama ar tėtis kompensuoja socialinių ryšių su platesne bendruomene trūkumą, investuoja daug energijos į savo šeimos kūrimą  – taip pat ir per fotografiją. Kuo mažiau puodo turinio išbėga į išorę, tuo intensyviau jis verda viduje, todėl įamžinti čia visada yra ką. Įprasta sakyti, kad šeimą kuria du ar daugiau žmonių, man šeimą, be abejo, kuria dar ir fotografija  – kaip praktika, kaip nuotrauka ir kaip fotokameros akis, fokusuojanti žvilgsnį.

Mano ir jūsų minėtas atsidavimas, lydėjęs visą mokymosi fotografuoti procesą, taip pat susijęs su naujos ar greičiau išplėstinės šeimos kūrimu. Fotografijos praktika kūrė unikalią bendruomenę  – fotografuojančių supermamų šeimą. Ši papildydavo, o kartkartėm net ir atstodavo dėl įvairių priežasčių neprieinamą išplėstinę šeimą. Kitas fotografuojančias supermamas laikėme savo alternatyvia šeima  – tai liudijo forume įprastas brutaliai atviras bendravimo modelis, kuriam tuometinėje tėvystės kultūroje analogų beveik nebuvo.

Turbūt svarbu ir tai, kad norėjome atsitraukti (bent mintimis) nuo vaikų auginimo temų, todėl rinkomės būti kartu, bet ne apie vaikus. Dalis supermamų aiškiai atmetė socialines konvencijas ir fotografiją naudojo ne (vien) šeimai fotografuoti, bet kaip meninę, eksperimentinę ar bent jau aiškiai nuo šeimos gyvenimo atsietą praktiką. Socialinės atskalūnės kontaktų su išore požiūriu, fotografijos konformistės ir vizionierės tuo pat metu, fotografų  (-ių) bendruomenės kūrėjos  – atrodo, kad ir čia supermamos pranoko pačios save, apimdamos bent kelias tapatybes.

Kitas svarbus aspektas, kaip galėtume pritaikyti jūsų teoriją,  – tai pažvelgti į supermamų fotografijos praktiką habitus požiūriu⁹. Šiuolaikinė populiarioji kultūra  – supermamų kultūra taip pat  – itin vertina vizualųjį raštingumą kaip vieną iš pagrindinių komunikacijos būdų. Todėl mokėjimas gerai fotografuoti supermamų subkultūroje iš esmės buvo labai vertinamas ir palaikomas. Mokėjimas nufotografuoti vaiką gražiai ir įdomiai visuomet pridės tau papildomų taškų: būsi apdovanota dėmesiu, komentarais. Kad ir kokie unikalūs būtume, esame linkę daryti tai, ką išugdo, vertina ir palaiko mūsų socialinė aplinka. Kažin ar mano susidomėjimas fotografija būtų taip išsikerojęs, jei ne tas prieš 15 metų nutikęs fotografuojančių supermamų skyrelis. O štai dabar ne tik fotografuoju, bet ir teorizuoju kartu su Bourdieu.

P. B.: Puiku, tikiuosi, tai padės jums kilstelėti savo socialinį kapitalą. Ne be reikalo žinomos intelektualės  – Simone de Beauvoir, Virginia Woolf, George Eliot  – išmintingai rinkosi, ką mylėti.