Senatvė išvyksta antradienį
Leonora Carrington. Klausymo ragelis. Romanas. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. V.: Rara, 2021. 192 p.
„Siunti mane į nukvakusių senučių namus, nes visi galvojate, kad esu šlykšti senbezda, ir, turiu pasakyti, žvelgiant iš jūsų požiūrio taško esate teisūs“, – lepteli romano veikėja Mariana Leterbi savo sūnui vardu Galahadas.
Ši citata, mano manymu, leidžia įsivaizduoti, apie ką bus britų kilmės meksikiečių menininkės, siurrealistės, prozininkės Leonoros Carrington (1917–2011) knyga „Klausymo ragelis“ (1974): taikli senyvo amžiaus veikėjos įžvalga nusako skirtingoms kartoms priklausančių asmenų konfliktą įplieskusią priežastį. Rašytojos vartojami žodžiai – „nes visi galvojate“ – padeda atskleisti, kiek žmonių sudaro susikalbėti bandančias puses. Vienoje pusėje „tam tikram požiūriui“ atstovauja „visi“, kitoje, kaip galima suprasti, – „vienas“. Už Marianą Leterbi jau nuspręsta, tad vieną antradienį devyniasdešimt dvejų sulaukusi moteris, beveik penkiolika metų gyvenusi Madride sūnaus šeimoje, išvežama į senučių namus.
Knygoje pasakojama istorija susijusi su moters padėties visuomenėje kaita atėjus tam tikram gyvenimo tarpsniui, kai asmuo nebenaudingas šeimai ir visuomenei. Nors viskas jau nuspręsta kitų, knygos veikėja siekia laisvės gyventi ir kurti taip, kaip pati nori. Tema nenustebina (tik veikėjos amžius), jei esi susipažinęs su rašytojos biografija.
Nuo jaunystės prieš tėvus (ypač tėvą) ir Anglijos aristokratų nustatytas tradicijas maištavusios L. Carrington gyvenimas skatina atkreipti dėmesį į jos kūrybinį palikimą. Ji buvo išmesta iš kelių mokyklų, domėjosi okultizmu, ypač vertino gamtą, gyvūnus. Devyniolikos metų įsimylėjo daugiau nei dvigubai vyresnį tapytoją Maxą Ernstą ir išvyko gyventi į Paryžių. Vėliau, naciams suėmus mylimąjį, pabėgo į Ispaniją. Pamišusi dėl suimto Maxo ir per prievartą paguldyta į Madrido psichiatrijos ligoninę, buvo gydoma haliucinacijas sukeliančiais vaistais. Jai pavyko pabėgti į Meksiką, o, kaip teigiama, patirtis minėtoje įstaigoje įkvėpė parašyti knygą Down Below (1940). Būtent biografijos detalių iš laiko, praleisto pamišėlių namuose, galima aptikti šeštajame dešimtmetyje parašytoje knygoje „Klausymo ragelis“.
Pasak Ali Smith, „Klausymo rageliui“, kaip ir visai autorės kūrybai, būdinga „nepaaiškinamų simbolių – alchemijos ar Taro kortų, įvairių mitologijų ir gydymo tradicijų, taip pat budizmo, katalikybės, airių folkloro, kabalos ir astrologijos – kolizija“ (p. 9). Knygoje ypatingą vaidmenį atlieka stebuklingomis galiomis pasižymintis daiktas, padedantis senyvai moteriai pasijusti ypatingai, – tai draugės Karmelos padovanotas klausymo ragelis, iš esmės pakeičiantis matymo lauką: galima girdėti net toliausiai stovinčių asmenų pokalbį ir, pasitelkus gautą informaciją, keisti pasaulį. Galia keisti, kai tau daugiau nei devyniasdešimt!
Knygos veikėja Mariana, išvežta į pilį primenančius senučių namus, ne tik su neįprastų galių turinčiomis gyventojomis ieško Šventojo Gralio, užmezga ryšį su neįprastais veikėjais (žmogumi-vilku), įsivelia į detektyvo vertą nužudymo istoriją, „susipažįsta“ su mirtimi, bet ir tampa žmogumi, pasiekusiu savo išsvajotąją Laplandiją.
Skaitant knygą vis sukosi mintys apie globos namuose gyvenančius žmones. Kilo klausimas: kiek senų žmonių, atsidūrusių globos namuose, atranda savo Laplandiją? Kiek magijos geba patirti kartu su kitais? Skaudu pripažinti, bet manęs nepasiekė teigiami atgarsiai, nesu asmeniškai mačiusi laimingų istorijų, tik girdėjusi gandų, kad tokių esama. Gal todėl vis prisimenu šį rudenį amžinybėn išėjusio artimo šeimos nario vis kartotus prašymus: „Tik ne ten, nenoriu ten numirti, nevežkit.“
Tikiu, senyvo žmogaus atsidūrimo minėtoje įstaigoje tema aptariama ne vienuose namuose, su ja susipažįstama spaudoje, išgirstama per televiziją. Kai kurie vis dėlto „nuperka“ bilietą ir padeda iškeliauti, skaudama širdimi ar ne, bet tampa tam tikrais kelionių vedliais. Kelionių, į kurias nesiruošiama, kelionių, kurios verčia jaustis nejaukiai ne tik dėl savo nusistatymo, įsivaizdavimo, bet ir dėl vyraujančios nuostatos – „taip elgiasi svetimi, nemylintys“. „Stigmatizuotų“ kelionių realybėje ir kupinų optimistinio siurrealizmo „Klausymo ragelyje“ skirtumas gali paskatinti atitrūkti nuo tikrovės ir pasinerti į L. Carrington sukurtą pasaulį. „Jei tik šio pasaulio žmonės suvoktų, kaip svarbu suprasti vienam kitą“, – sako Mariana (p. 46–47). Galima jos paklausti: ar tada globos namų nebūtų? Vaizduotėje įmanoma viskas, o šiaip antradieniais vis dar vyksta gyvenimas.
