Prie viešojo kelio
Scenoje spengianti tyla. Visi laukia, kol pasirodys Marcelijus. Marija sugalvojo statyti spektaklį pagal Marcelijaus Martinaičio „Pilkapį“. Jis vadinasi „Prie viešojo kelio“. Jau po septynių penkiolika, o Marcelijaus vis nėra. Reikalingas jo leidimas, palaiminimas. Prie scenos tarp kolonų padengtas stalas su sausainiais ir arbata – aktoriams vietos iš šonų, o Marcelijui – galustalėje. Pasigirsta sunkūs žingsniai laiptinėje. „Štai ir jis“, – prataria Marija. Tyliai prasidaro durys su specifiniu pokštelėjimu, atsilupusi durų staktos lenta kliudo pagrindinę konstrukciją. Trypčioja poeta tarpduryje sutrikęs, žili plaukai išsitaršę. Marija puola pasitikti, mes atsistojame ir atmosferiškai tylime. Atsiveda ir pasodina gale stalo, o Giedrė pranyksta teatro kambarėlyje atnešti arbatinio.
Marija pristato mus:
– Akiniuotas Valdas povyza ir filosofine išraiška panašiausias į Marcelijų, vaidins poetą, t. y. jus, o Andrius ir Alius bus senoliai (nes ką gi jie gali, abu balvonai, daug šnekantys, be to – geras kontrastas: Andrius aukštas, Alius žemas; Andrius liesas, Alius diktas – Don Kichotas ir Sančas Pansa). Giedrė, kūda kaip žalga, su Rasa (abi akiniuotos, abi ilganosės, abi sudžiūvusios – vadinasi, pletkininkės ir davatkos) – kaimo bobutės, mažas ir trumpai kirptas Pelėdžiukas ir infantiliškai juokingas Giedrius su šviesia grifka – vaikai, o ilgšis Artūras rausvais žandais ir per dideliais batais (visada galima sakyti, kad ne tik žandai, bet ir nosis raudona, vadinasi, mėgėjas išgerti) – kaimo muzikantas. Bus dar ir kolūkio pirmininkas Albertas (tinkantis tiek alkoholiko, tiek nusikaltėlio vaidmeniui, su lengvai nuspėjamu Pavilnio akcentu), ir Pacas su Renata – kūdikį praradę tėvai, kaip košmariškas sapnas, bet šių atlikėjų dabar nėra.
– Galvojau, kad šitie aktoriai vaidins, – mykia poeta, – o jie, pasirodo, valgys.
Ir krizena patenkintas savo sąmoju.
„Už ką, Marija, už ką?!“ – keikiuosi mintyse. Po tokio šlovingo ištvirkėlio Fransua Vijono šita kaimo melancholija… Po visos socialinės ironijos ir visuomenės kritikos šitie filosofuojantys štampai… Kur dingsta visos tos kalbos, kad teatras keičia pasaulį? „Aktorius – guminė siela, – sako teatro grandai, – kokį reikia personažą, tokį ir susišvirkščia, o atėjęs prieš žiūrovą išskleidžia.“ Aš dar prie to galiu pridėti, kad aktorius yra prostitutė, kuri šypsosi visiems, kas pastato gėrimą.
Marija pristato savo viziją, savo kaimo, kuriame „sirpsta vyšnios ir rasa ten laša nuo lelijų – lyg dalgio ašmenys – gaili“, o „dulkės vieškelių dar šiltos – tarsi sodybų pelenai“. Ir viskas taip gražu, taip romantiška: Marcelijus su sodybos langu, kurį vežasi iš gimtinės, nes gimtinės nebėra, senoliai, kupini išminties. Cool, tiesiog fucking nuostabu – toks fantazijos kaimas, kurio niekada nebuvo! Idealizuotas Marijos vaizduotės vaisius, romantizuota pasaka apie niekada neegzistavusį kaimą, utopija, padedanti jai išgyventi mieste. Tai normalu, nes režisierius dažniausia stato spektaklius apie save, kankinasi ir kuria koncepcijas, tada kankina aktorius, kad tie įsikirstų, kame čia replės, ir paskui eina kankinti žiūrovų, kad jau pastarieji įsikirstų, ką tie aktoriai nori pasakyti apie režisierę. Ir tai vadinasi triguba kančia. Mes esame molis, o ji – mūsų skulptorė. Ką pasakys, tą ir darysime. Kol kas tai tik eskizas, labai išskydęs kaimo vaizdas. Tvora, prie jos suolai, ant tų suolų sėdi senoliai ir laukia amžinybės. Senoliai…
Mano senelis, tikras vienkiemio išminčius, turėjo talentą ignoruoti viską ir vengti bet kokių naujovių ar pertvarkų. Kai stribai šaudėsi su partizanais, palaikė abi puses ir nepalaikė nė vienos, nuolankai šelpdamas visus maistu ir samagonu. Kai melioracija griovė sodybas, jis išliko savo vienkiemyje vidury kolūkio laukų, o kai reikėjo kraustytis į kaimą, apsimetė negirdėjęs tol, kol apie jį pamiršo. Visą gyvenimą vadovavosi trimis vertybėmis – nesibaigiančiais darbais, nesibaigiančia girtuoklyste ir nesibaigiančiu smurtu. Jos visos trys buvo suaugusios ir susipynusios: dirbo, kad gautų pinigų gėrimui, o smurtavo dėl pagirių ir blogo darbų planavimo. Jei senelis sakė „vežam šieną, jau laikas“, močiutė – kad „dar ne laikas“, tada užeina lietus ir abu ilgai bei laimingai keikia vienas kitą, ieško kaltų nuo pono Dievo iki blogai lesinamų vištų. Vienas sako vienaip, kita kitaip ir taip linksminasi. O jei senelis dar ir įgėręs, tai bobai kailį išskalbia.
Iš kur lietuvių, tokių romantiškų ir tyrų žmonių, kalboje tiek smurtinių epitetų? Ragus aplaužyti, kailį skalbti, snukį akėti, kalti į bumbulą, rėžti per birbynę, duoti į dūdą, pakrauti malkų… O kiek dar įvairiausių žodžių-grasinimų mušti! Bene naiviausias tuo metu buvo slavizmas „pyzdinti“, kuris dabar turėtų skambėti kaip „vulvinti“.
Tai va, senelis suvulvindavo močiutę dėl darbo, dėl gėrimo arba dėl paties poreikio vulvinti. Močiutė savo ruožtu vulvinosi žodžiais. O kai senelis nuseno ir penkmetį mirinėjo ant patalo, myždamas po savimi, ar senoji elgėsi geriau? Ne, visaip jį terorizavo, keikė ir rypavo, kad „štai koks tu, senas šūdo gabale ir neraliuotas panti, negali net normaliai numirti“. Atsigrojo už visus tuos metus, kuriuos teko kęsti skalbimą, karšimą ir t. t. Kur čia ta senolių išmintis?
Pas kitus bočius ta pati istorija, tik kitas senelis samagoną varė pats. Tiksliau, tol varydavo, kol viską išgerdavo ir „netikėtai“ atsisakė inkstai. Senelis tiek „dirbo“, kol vieną dieną, per apžlibimą, vos nenušovė karvės, nes išbėgo su šautuvu varnų nuo daržo vaikyti. O į kailį močiutei krėtė kaip doras patriarchas – tik už svarbų reikalą, t. y. kad maistas nepaduotas, kad darbas nenudirbtas ir profilaktiškai, kad prie gero nepriprastų. Močiutė kentė, lakstė į bažnyčią, dirbo ir davė atgal žodžiu bei veiksmu, kai jos ponas, pasiekęs visiško girtumo stadiją, negalėjo apsiginti. Tai, suprask, senolių išmintis kentėjime, lakime ir mušime?
Ir iš viso, apie ką Marijos spektaklis? Visi, nuo didelio iki mažo, surauktais veidais stumdėsi turguje. Pelėsis darė savo. Vilniaus centras nusislinko į Garikus, o mažesnių miestelių ir kaimų – į jų turgus bei turgelius. Jei ne Marijampolėje, tai Panevėžyje ar Rietave žiguliai ir maskaradai, kaip kokia nykstanti rūšis, migravo lauk į Kazachstaną ir Baltarusiją, o jų vietą užėmė papimpinti golfai ir paniauktos audinės, kartais net bimbalai ir mersai – viskas iš geriausių Vokietijos šrotų! Baldai su nedideliais defektais, buitiniai kombainai, nes ten tik įbrėžimas ar įlenktas korpusas, televizoriai ir šaldytuvai vientisu fūrų srautu. Ir viskas iš rinktinių šiukšlynų perkama, parduodama, perparduodama.
Ernst A. Heiniger. Komanda su virve ant Baltosios keteros. Graubiundenas. 1941
Marija vis dar verkia tų apleistų sodybų, ji ignoruoja pelėsio galią, o kaimas pasidalino į savo 80 ir 20 procentų. 20 griebė jautį už ragų, išlaikydami tą formulę, pasislinkusią labiau į DIRBTI, gerti ir muštis, o 80 į kitą – GERTI, užsiimti vaikininkystės darbu ir muštis tarpusavyje, mušti sugyventines ar gauti į galvą nuo sugyventinių. Niekada nepamiršiu vaizdo, matyto Karoliniškėse pro langą Kalėdų išvakarėse: sniege raitėsi dvi damos, daužydamos viena kitą rankinėmis ir dirbtiniais nagais raudamos viena kitai peroksidu dažytus plaukus, kai jų vyriškiai, pakerėti vaizdinio, stebėjo viską iš šalies nesikišdami.
Ir kaip bus kitaip, jei svajonių kaimas ne langą iš Vėliučionių į Viršuliškes, o samagoną iš namų nešė. Nešė tą kaukolinį, katininį („Miau-2“ ir „Miau-3“), taburetinį ir runkelinį, ką jau čia kažkokie viskiai, single moltai, grapos beigi rakijos gali pasakyti apie propilo, metilo ir etilo santykį… O jei dar ir butilo pavykdavo išspausti miško ar rūsio sąlygomis…
Senoliai nelipo ant pilkapio, nes nebuvo reikalo nuo tenai žvalgytis ar šiaip teršti savimi šventą vietą, o jauniai tą pilkapį su buldozeriu pažemino, kad ne tik sodyba su vaizdu į ežerą, bet ir teniso kortas tilptų, nors nė vienas to teniso nemokėjo, nemėgo ir nežaidė. Tik kaip pasirodysi prieš kaimynus be teniso aikštės, metalinių flamingų ar gipsinių gandrų, o kartais net ir cementinių pelėdų bei erelių – užjuoks. Cituojant tą patį Marcelijų: „Taip nepatogu prieš pažįstamus, kur tokios dailios užuolaidos ir blizga švarūs parketai.“
Pelėdžiukas su Giedrium vaidino tokius efemeriškus mirusius vaikus arba kažkokias vaikystės dvasias. Tik ir vėl – jie nebuvo tie dabartiniai 8 klases pabaigę darbo vergai, nebuvo ir universitetą baigę socialiniai darbuotojai – Vokietijos pensininkų užpakalių plovėjai. Buvo kažkokie beveidžiai nebeegzistuojantys personažai – masuotė dėl masuotės. Kažkokie atjunkyti indėnai ar aborigenai iš rezervato, kur po 100 metų europeizacijos ir priverstinės krikščionybės staiga ateina gerasis dėdė ir sako: „Dabar jūs laisvi. Statykite savo vigvamus, auginkite elnius ir bimbinėkite po dykumas kaip ir prieš kolonizaciją. Prisiminkite, kas esate, kur jūsų šaknys.“ Tik kad niekas jau nebemoka nei vigvamo statyti, nei bizono užmušti, ką ir kalbėti apie išgyvenimą dykumoje. Tas pats, kas paleisti mešką iš zoologijos sodo ir sakyti: „Na, dabar ieškok maisto pati.“ O ji, kad tave kur, vis trinasi aplink miesto šiukšlynus.
Albertas, vaidinęs kolūkio pirmininką, matyt, turėjo priminti, kad prieš mėnesį paskutinis rusų kareivis paliko Šiaurės miestelį. Tik jis kažkodėl mojavo vežimo ratu, kai tikrieji nešėjai iš Šiaurės miestelio ir Antakalnio kareivinių trilinki vilko viską, ką tik pavyko pakelti, ką tik pavyko nulupti. Platelių raketų bazėje keletas meistrų-nešėjų net į šachtą įkrito, ką jau kalbėti apie tuos intelektualus, kuriems žodis „radiacija“ skamba tuščiai ir nieko nereiškia. Nešėjai, iš raketų bazės „spinduliavę“ metalą, jau ir patys žibėjo radioaktyviuoju ceziu. Jei būtų galėję, tai ir uraną su plutoniu būtų po lova laikę, tik kad juos jau kareiviai buvo pavogę. Kareiviai išsinešė ne tik techniką ar ginkluotę – išsinešė visą kultūrinį sluoksnį: rusiškus anekdotus, kurių niekas nebesuprato (neįkirto konteksto), žodžio „chuj“ aliteracijas, politinius stūmimus ant Brežnevo ir Chruščiovo. Čiukčius patyčiose pakeitė estai, o žodis „koroče“ kaip koks benamis liko be jokios reikšmės.
O gamta tuštumos nemėgsta. Atsirado nauji iš Byvio ir Tešlagalvio perimti cool parametrai, atėjo shit, fuck ir motherfucker, užsėjo tuštėjantį keiksmų lauką. Anksčiau rusenome, o dabar ėmėme anglėti.
Visi, kaip Donelaičio „Metuose“, spurdėjo ir krutėjo, kas tik netingėjo. Kas tingėjo, gėrė ir dauginosi, o darbas yra darbas – sandėlis, šiukšlynas ar senukų pensionas. Energija juk niekur nedingsta, ji neturi moralės, ji yra arba jos nėra.
Marija gali šokinėti ir burti išsijuosusi, kad ratas yra per daug uždara energija, o kvadratas – per mažai harmoninga. Nueik pas brangios sodybos ant pilkapio gyventojus, jie tau paaiškins, kad erdvė tuščia nebūna – kiek investuosi, tiek ir gausi grąžos. Nepadės tau nei didysis „dėmesio ratas“, nei triguba kančia. Tik kad teatras turi bjaurią savybę – būdamas jame gali visai prarasti realybės jausmą. Gali dėliotis tuos savo langiukus ir tvoreles, tampyti bidonus su ratais, kurti savo fantazijas ir niekada neišeiti už šitos saugios, kontroliuojamos fantazijos ribų. Nežinoti, kad žemė, kurią taip Marija garbsto, nebėra jokia vertybė, neaišku, ką su ja daryti, neaišku, kaip elgtis.
Kad pasijusčiau geriau, nusibaladojau į kaimą, pas senelį, silpną ir paliegusį. Gal gausiu kokios išminties? Ir štai tau išmintis: senelis dar nemiręs, o visi jau kaip vilkai stovi ir varvina seiles ant jo turtų bei žemių. Giminės ir artimieji. Dalinasi: tau pirtis, o tau – prūdas, tau vyšnia, o tau – kriaušė. Žvelgiu į nieko nematančias pavandenijusias senelio akis: protas šviesus, kūnas sudilęs. Abiem kojomis Amžinybėje ir jam giliai nusispjaut ir ant tų žemių, ir ant tų svirnų bei trobų – viskas čia tik gyvųjų reikalas, o jam tik amžinas nuovargis, karkiančios varnos ir apleisti laukai, kuriuose pasėta neviltis, prakaitas, gyvenimas ir svajonės.
1993
