Plasnojant per rūką
Edvinas Valikonis. Rūko dugnas. Eilėraščiai. V.: Kitos knygos, 2021. 83 p.
„Žmogus, nes ne paukštis“, – taip žaismingai prisistato debiutuojantis apžvelgiamos knygos „Rūko dugnas“ autorius Edvinas Valikonis. Ką nors žaismingo pabandysiu pasakyti ir aš. Taigi, mieli skaitytojai, užsimerkite ir įsivaizduokite, kad ši apžvalga – tai visai ne apžvalga, o laidos „Visatos paslaptys“ serija, ir kad netrukus išgirsite raminantį Morgano Freemano balsą. Tik šįkart vedėjas kalba ne apie kosmoso platybes, bet apie literatūrą, kurią pagrįstai galima lyginti su Visata, – jos tiek daug, kad veik neįmanoma aprėpti, ir ji nuolatos plečiasi. O plečiasi ji taip sparčiai, jog ne tik atokiausiuose josios pakraščiuose, bet ir centriniuose ratuose aptiksime dalykų, kurie įdomūs tuo, kad mums primena egzistuojant eilių ūkus ir rūkus, kontrabandinių poetizmų archipelagus ir svajingą aptakybių lietų.
Bet prasidėjo viskas kiek ankstėliau, kai XX a. antroje pusėje įvyko savotiškas bigbangas: trys poetai – Geda, Bložė ir Martinaitis – lietuvių poezijoje galutinai ir neatšaukiamai įteisino verlibrą, arba laisvąsias eiles. Teko netgi girdėti pareiškimų, esą jie veikiau padarė ne žygdarbį, o klaidą – mat galybei pradedančiųjų rašytojų vėliau susidarė įspūdis, kad bet koks atsitiktinis į galvą atplaukęs verbalinis debesis yra eilėraštis. Vis dėlto šiems trims poetams suversti kaltę dėl verlibrinės poezijos antplūdžio, manau, būtų ir nesąžininga, ir neadekvatu – mūsų dienomis knygų leidyba klesti, o tai perša viltį, kad kiekvienas autorius gali rasti savo skaitytoją, arba, paprasčiau tariant, vietą rinkoje. Apie šią knygą sužinojau pastebėjęs nupirktą reklamą socialiniame tinkle: vienos komunikacijos agentūros transliuojamame filmuke į „Rūko dugno“ viršelyje pavaizduotą tarpeklį krito įvairūs biuro daiktai, o tarp jų ir autoriaus biustas.
Pirmiausia noriu pagirti rinkinio pavadinimą (juk pavadinimas – raktas į knygą). Kadangi gamtos reiškinys „rūko dugnas“ neegzistuoja, susikūriau lūkestį jo reikšmę iššifruoti eilėraščiuose, juolab kad taip pat pavadintas ir pirmasis, svarbiausias, skyrius – „rūko“ eilėraščių ciklas. Rūkas – kai kur iškylantis kaip veikėjas, o ne įvykių fonas – čia suvokiamas kaip maja, turinti galią kaityti pavidalus, kurti regimybes, tarsi tikrovė tebūtų sapnas. „Minkšta, beforme substancija, uždengiančia kontūrus ir naikinančia ribas“, rūką ketvirtame viršelio puslapyje apibrėžia ir Marius Burokas, užuominomis pažadėdamas skaitytojui rasti žanro ar žanrui įprastų temų ribas peržengiantį transgresijos judesį. Čia aptinkame ir puikų įvaizdį – „vidinė mano avarija“ (p. 14), kuris sufleruoja, jog „rūkas“ yra ne vien išorėje stebimo miražo, bet ir vidinio lyrinio subjekto chaoso – avaringų situacijų – izotopija.
Ryškūs nusivylimas, savinieka („blet, šlykštynė“, p. 11). Tiesa, mūsų krašto poetams būdingas arba didelis susireikšminimas, arba demonstratyvus savęs menkinimas (prisimenant ir Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščio „išdaužos“ eilutes rinkinyje „Mo“: „esu mažas šūdukas, / prilipęs prie tavo batų“). Šypsnį sukelia ciniškas lyrinio subjekto požiūris ne tik į save, bet ir į skaitytoją (eilėraščio „rūkas V. laiškai“ (p. 17) epigrafas yra citata iš „visai nesvarbu kokio“ filmo).
Eilėraščiai naratyvūs, dauguma ilgametražiai, siužetai neįprasti – jų užuomazgos intriguoja atidžiau pasidomėti šio autoriaus prozos ieškojimais. Vis dėlto naratyvumas kartais sutrukdo išlaikyti pusiausvyrą: struktūros požiūriu „vidinė avarija“ įvyksta ne vien atsitrenkus į „vidines rūko sienas“, bet ir dėl nuobodoko pasakojamų įvykių dėstymo. Eilėraščiuose-pasakojimuose dažnai išvardijami daiktai ar įvykiai, dėl to poetinis vyksmas dar labiau sulėtėja, priartėdamas iki aprašymo. Yra ir tokių, kuriuos skaitant kilo įspūdis, kad siužetą į priekį veda ne idėja, o netyčiniai paradigminiai kalbos dalių santykiai, fonetinis sąskambis ar net grafinis žodžių panašumas, kardinaliai išryškėjęs, pavyzdžiui, posmuose apie kojų kelius / malūną: „ant kelių – dėl kelių girnelių, // jos mala save“ (p. 32) arba (vi)rykles: „apsimeta viryklėmis, gamina / apsimeta ryklėmis, valgo“ (p. 68). Tik tiek, kad „ryklės“, ko gero, ne „valgo“, o „ryja“. Pasitaiko segmentų, abejotinų ne vien kalbos logikos, bet ir turinio požiūriu: „jūra yra apie nieką, / o kalnas – apie labai daug kažko, / nors abu iš esmės – apie tą patį“ (p. 60). Neišvengta kalbos klaidų: „kad ir kokį / nugeibusį gyvulį skerstum, jo vidus / visada knibžda gyvybės pertekliumi“ (p. 17) – su veiksmažodžiu „knibždėti“ vartojamas kilmininkas, ne įnagininkas. Knygą redagavo Aušra Kaziliūnaitė.
Dėmesio vertas pasirinkimas necenzūruoti „blet“ ir cenzūruoti „Dievą“: eilėraštyje „rūkas IV. kalnai“ (p. 15–16) Dievas „paslepiamas“ po žvaigždutėmis, pvz.: „čia žuvo D****s.“ Vargu ar galėtume tai priskirti dievobaimingumui (neminėti Dievo vardo be reikalo). Juk knygoje biblinių motyvų netrūksta (pranašas Jona, arkangelas Gabrielius, Kryžiaus kelias), nors kol kas Valikonis neprimena tikinčio poeto, bent jau ne Rimvydo Stankevičiaus linijos. Aiškios motyvacijos (išskyrus žaidimą) Dievo vardui slėpti nerandu, kaip ir „miesto V.“ santrumpai. Hm, koks gi tai miestas? Varėna? Viena? Varšuva? Sveiki atvykę į Vilnių. Semantinės vertės neprideda ir neiginiais grįsti paradoksai, kurie kitų poetų jau yra kiek nuvalkioti: „laidotuvės buvo kuklios, sakytum, / išvis nebuvo“ (p. 15), „metas kraustytis, kraustaisi / iš proto“ (p. 55) „norėdamas gyventi, / turi būti miręs“ (p. 46), „duokdie jam / numirti anksčiau, duokdie jam / pabusti“ (p. 33).
Galbūt todėl skaitant knygą taip dažnai kyla įspūdis, kad tai jau girdėta… Manding, miesto V. kavinėse, kai prieš keletą metų tokie pagirti poetai kaip Vytautas Stankus į savo skaitymus ten sutraukdavo nemažai publikos. Valikonio poetinės intonacijos, ką ir kalbėti apie skaitymo manierą, parodo, kokia didelė gali būti dėmesio centre atsidūrusių poetų įtaka jaunesniems debiutantams – Valikonio lyrikoje tiek daug Stankaus, kad kai kurie motyvai skamba kaip parafrazės. Keletas pavyzdžių: „tikriausiai esu / tas pats tu, tikriausiai / esi tas pats“, – svarsto Stankus (knyga „Iš veidrodžio už“, p. 7), jam atitardamas suabejoja ir Valikonis: „nesu / tikras, ar tas pats – nesu tikras, ar / tikras“ (p. 12). Stankus ragina: „parodyk kur skauda [...] // parodyk kur skauda – papūsiu“ (knyga „Vaikščiojimas kita ledo puse“, p. 7), Valikonis ragindamas priduria, kas nutiks: „o kas, jeigu papūsiu? // skaudės. skaudės labiau, / nei kada skaudėjo, bet papūsk“ (p. 69). Neaišku, ar atsitiktinai ryškiausias religinis-kultūrinis „Rūko dugno“ personažas yra arkangelas Gabrielius su trimitu, kuris Stankaus jau, rodos, buvo neblogai išnaudotas ne viename knygos „Skruzdžių skandinimas“ eilėraštyje (p. 33, 34, 36, 68). Eilėraščių pavadinimai: Stankaus „Regėjimai“ (knyga „Iš veidrodžio už“, p. 45), Valikonio „Regėjimai ir pranašystės“ (p. 29), Stankaus „Tuštėjimas“ (knyga „Iš veidrodžio už“, p. 15), Valikonio „Pilkėjimas“ (p. 21), eilėraščių struktūra kaip privačių pokalbių imitacija ir kt. – akylesni skaitytojai sąrašą pratęs patys.
Taip ir blaškiausi po rūką nuo teksto prie teksto, trypdamas dugną ir mosikuodamas rankomis, beveik puolęs į neviltį, bet vis dar su viltimi, kad aidų pilnose rūko platybėse galop užčiuopsiu kokią nors aiškiai artikuliuotą nuostatą apie realų gyvenimą, sociumą, egzistenciją, Dievą, save (gerai, saviidentifikuojamasi su žmogumi – „žmogus, ne paukštis“, – bet šitai ir taip aišku). Deja, „Rūko dugnas“, rodos, susiformavo veikiau iš poreikio rašyti, o ne ką nors pasakyti. Dešimt balų už pastangą sukurti tekstus vienijančią struktūrą, tačiau „rūko“, „miglos“ vaizdinija po Stankaus ir Stankevičiaus poezijos (net nesidairant giliau į praeitį) tapo klišinė. Skaityta, matyta, girdėta ir nebepaveiku.
Paukštis svetimais sparnais aukštai nekyla.
Bet tikiu, kad autoriui dar pavyks susimeistrauti savuosius.
